Temos Archyvai: Muzika

flashback: Blogiukai 2010 finalas (o5-o5).


Prikaupęs blogų video įrašų iš įvykio vietos, bandau atgaminti, kas vakar vyko ir kas laimėjo. Bet apie viską iš eilės. Ypač malonu pradėti nuo to, kad finalas vyko sklandžiau negu pusfinalio koncertai ir po pasirodymų grupės nebėgo iš scenos visiems skelbti, jog pasirodymas būtų buvęs nieko, bet garsistas sumalė šūdą, todėl nesigirdėjo penktos bosinės gitaros ir septintos elektrinės gitaros stygų. Iš tradicinių trūkumų – angliški tekstai, kurių dažnu atveju nesigirdėjo, jau net nesitikint juos suprasti ar gauti papildomą kaifą nuo idėjinio užtaiso. Viena pusfinalio „emo” grupė, pamenu, pristačius, jog sekanti kompozicija vadinsis „Užuolaidos” ar panašiai, vis tiek viską atpylė angliškai. Kitas minusas – akivaizdus melodijų nebuvimas. Toks jausmas, kad procesas grupėms dažnu atveju yra svarbesnis negu įspūdis auditorijai. Žinoma, labiau tikėtina versija, kad kalta ne meilė procesui, bet tiesiog nesugebėjimas padaryti įsimintinų kompozicijų (žinau, šie žodžiai skamba kaip nesusipratimas grupių fanams, kuriems kiekvienas žodis ir akordas jau seniai aukso vertės, bet man pašaliečiui po koncerto galvoje liko tik dvi dainos apie kurias vėliau…). Gera iliustracija šiuo klausimu visada laikiau Andriaus M. prodiusuotą pirmą Jurgos albumą „Aukso pieva”, po kurio kažką įsimintinesnio (atskirų dainų prasme) Jurga vargu bau ar padarė. Na, kam duota, iš to neatimsi. Ir atvirkščiai.

O nusibraukus ašaras viskas buvo taip… Toliau skaityti flashback: Blogiukai 2010 finalas (o5-o5). →

Bevartant „370“ – naują nemokamą laikraštinio formato leidinį Vilniuje, užimsiantį šiuo metu apleistą šiuolaikinės kultūros, kritiško mąstymo, naujų jaunų kūrėjų ir diskotekų aktualijų nišą spaudoje.

Žiūrėkit, gerokai sumažinus šį laikraštinio formato leidinio viršelį, gauname „Pravdą”. Tiesą pasakius, jeigu „370“ A3 formato lapus sukarpytume „Pravdos” dydžio lakštais, irgi gautume „Pravdą”. Na, tik ne blizgiu viršeliu. Kaip tai įmanoma?

Krizei įveikus popierinę „Pravdą”, jaunieji plunksnos broliai pabiro. Vienus buvo galima užtikti www.CITYOUT.lt, kiti štai nuo balandžio bandys apie apie save priminti naujame …. leidinyje „Trysseptyniasdešimt” (taip ir girdžiu kažką sakant „paimk ir man trysseptyniasdešimt”). Visų pirma, redaktorės Ingos Norkės asmenyje. Ne mano kompetencijoje nagrinėti „Pravdos” ir „370“ panašumus, bo pirmąjį, su visa pagarba jų leidėjų entuziazmui, skaičiau tik tada, kai jame buvo minimas www.g-taskas.lt. Ir tai, neabejotinai, buvo mano, o ne leidėjų problema. Man taip visuomet su tais reguliaraus ciklo leidiniais – akys mato, kad darbo įdėta, nori, bet… Jų neaktualumas (t.y. gali paskaityti ir šiandien, ir po savaitės, ir po mėnesio) bei interaktyvumo trūkumas (nei muzikos paklausysi, nei trailer’į pažiūrėsi) paverčia juos foniniais skaitiniais. Bet tai subjektyvi kritika iš kuriuos galit išskaityti, jog jeigu jums patiko „Pravda”, tikėtina, kad patiks ir „370“. Sakau tikėtina, nes čia ne „Pravda”, čia leidinys už kurio stovi UAB „Diena Media News” ir čia dar klausimas, kas jiems bus svarbiau: įvaizdis, pardavimai ar dar kažkas. Kitaip tariant, pirmas numeris dar toli gražu ne rodiklis.

Kaip ten bebūtų, mano norą brūkštelt apie „370“ paskatino kiek kiti motyvai nei tik noras pristatyti (pats jį gyvai paliečiau tik vakar) naują leidinį. Atsiverčiu 2-3 puslapius, kur 1/5 užima pasiaiškinimas dėl pavadinimo (matyt vietoj pravdiško „nemokama tiesa apie kas? kur? kada?”, „370“ vietoj šūkio lydės atskiras aiškinamasis raštas) ir matau tuziną vardų – žmones, kurie prisideda prie šio leidinio atsiradimo. Yra čia ir dar pora ex-pravdiečių, bet greta (man) mažiau žinomų vardų, dar ir gabalas iki šiol indie tipo rašytojų, bloger’ių. Štai mergaitė iš artnews.lt, Jurijus Dobriakovas iš ten pat, Romas Zabarauskas iš Ore.lt, Andrzej Bong iš suru.lt – kaip jūs ten atsiradot? Tik Karolio Jachimavičiaus iš uroboras.lt betrūksta. Na, jeigu jums ten gerai moka, tai tebūnie – kam šiais laikais lengva… Bet jeigu jūs palindę po UAB „Diena Media News” stogu jaučiatės taip pat išdidžiai gelbėdami kultūrą, kaip tai darėtė savo mažuose nišiniuose portaluose, tai aš prognozuoju jūsų ateitį pildant kultūros skiltį plečiamame kassavaitiniame „Maximos” kaininiame leidinyje.

Tradiciškai, su pagarba už tai, kad kažkas daroma.

Romo Lileikio trilogija (III dalis): Evangelija pagal Romą [1995].

Dar pernai rašiau apie du Romo Lileikio projektus, kuriuos, manau, turėtų žinoti kiekvienas – „Requiem” [1996] ir „Kiaulės sakmė” [1992]. Mažai kam žinoma, kad tarp šių unikalių darbų įsiterpė ir dar vienas – 1995 metais išleistas „Evangelija nuo Romo”. Panašumas su ankstesniais darbais, kad ir apie šį internete informacijos faktiškai nėra – tik tiek, jog toks daiktas iš tiesų egzistuoja. Skirtumų nepalyginamai daugiau. Jeigu kitus du minėtus darbus galima vadinti ir eksperimentiniais, ir ribas plečiančiais, tai „Evangelija pagal Roma” – tiesiog savas albumas.

Be Audriaus Balsio, Romas čia tikėtina susikvietė visą (pagrinde Užupio) savo chebrą: V.Labutį, V. Kernagį, P.Vyšniauską, K. Smoriginą, A. Žebrauską, P. Meškėlą, Nedą Malūnavičiūtę, L. Šinkarenko, etc.

Aukščiau – žymioji „Kalifornija”. Kadais berods vyno reklamai susuktas reikalas šiame albume suskamba kiek kitaip nei jeigu klausytume galvodami, kad tai atlieka kabaretas „Tarp girnų”. Tiesiog albumo kontekstas pakylėja ją šiek tiek į aukštesnį lygmenį, kad ir kaip snobiškai tai beskambėtų. Labutis, Vyšniauskas, Šinkarenko, o ir pats Romas Lileikis bei Audrius Balsys savo vardais užtikrina, kad tai nėra tik eilinė ant greitųjų padaryta chaltūrėlė. Toliau skaityti Romo Lileikio trilogija (III dalis): Evangelija pagal Romą [1995]. →

Gyvos legendos: THE CHURCH

Ne kiekviena grupė geba trisdešimt metų išsilaikyti ant pjedestalo. Apskritai, net darinys kaip grupė šiandien darosi trapesnis nei niekad. Vakar, žiū, susibūręs kolektyvas iškilo į topų aukštumas, o šiandien jau media skalambija apie vokalisto ar gitaristo solines karjeras, grupės atsisveikinimo turą. Vieni pavadinimai keičia kitus, nors dažnai po jais slepiasi tie patys vardai. O tas pokytis nepriduoda muzikantams šarmo, dažniau ištrina iš muzikinio akiračio, nei pakylėja aukščiau. Ir pagarbos verti tokie muzikantai, kurie kelis dešimtmečius groja (grojo) kartu vienoje kompanijoje. The Rolling Stones, Pink Floyd, R.E.M., Queen, U2, ZZ Top, AC/DC, Metallica, Aerosmith… Žinomiausių sąrašą galima būtų pildyti ir jame būtinai turėtų atsirasti australai THE CHURCH.

The Church – grupė, kuriai roko istorijoje ir šiandienos muzikos jūroje skiriama nepelnytai mažai dėmesio. Grupė, kuri šiemet švenčia muzikavimo trisdešimtmetį (!). Ir ne bet kokio muzikavimo, o tokio, kurio galima ir šiandien klausyti ištempus ausis. The Church kasmet atranda nauji klausytojai, o senųjų skaičius nemažėja, nes jų paskutiniai albumai neskamba blankiai ir per daug nupezusiai (ko, deja, negalima pasakyti apie kitus aukščiau paminėtus kolektyvus)

Panašaus fenomeno muzikos pasaulyje reiktų gerai paieškoti. Iš 1980-aisiais susibūrusios ketveriukės, net trys nariai išliko iki šiol. Triskart Toliau skaityti Gyvos legendos: THE CHURCH →