Kartu su egzistenciniu Georges Simenono romanu “Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius“ leidykla „Baltos lankos“ išleido ir platesnei auditorijai skirtą knygą apie daugumai jau pažįstamą komisarą Megrė. Šios daugiatomės serijos romanas „Latvis Petersas“ (Pietr le Letton) ypatingas tuo, kad tai pats pirmasis Simenono detektyvas, kuriame pirmą kartą pasirodo Megrė.

Mums, lietuviams, galima buvo išmesti ir kaulą apie pagrindinio nusikaltėlio baltiškas šaknis („nepaprastai apsukrus ir visuomenei pavojingas individas, neaiškios tautybės, bet kilęs iš Šiaurės. Manoma, kad yra latvis ar estas”) ar Peterso bendrininkės sąsajas su Vilniumi, bet, džiugu, kad leidykla tuo nespekuliavo, turint noro, gi galima priskaldyti malkų kaip su Hanibalu Lekteriu.

Taigi, rašytojas pristato komisarą Žiulį Megrė: griozdiškas, stambių kaulų gremėzdas, nepaslankus, tvirti raumenys pūpso net pro švarką, įsikandęs burnos kamputyje pypkę — lyg prikaustytą prie žandikaulio, ant galvos vešlūs kaštoniniai plaukai su retomis žilsvomis gijomis apie smilkinius, kas rytą nusiskutęs, prižiūrėtomis rankomis, plebėjiškos laikysenos, su kaip reikiant erzinančiu įpročiu įsispręsti kakta kakton į pašnekovą ir — esantis „anapus šio pasaulio bruzdesio“, nors namie su visad karštu troškiniu laukia žemiška žmona, kriminalines naujienas sužinanti iš namų sargės. Dar — nusikaltėlis komisarui ne tik žaidėjas, bet ir žmogus, kuris anksčiau ar vėliau pasiduos komisaro sukurtajai „įtrūkio teorijai“.

Už kiekvieno piktadario, už kiekvieno bandito slypi ir žmogus. Bet pirmiausia tai žaidėjas, priešininkas, ir policija stengiasi pastebėti kaip tik jį, su juo dažniausiai pradeda kovą.

Megrė veikė taip, kaip kiti. Kaip ir kiti, jis naudojosi tais pažangiais nusikaltimo tyrimo būdais, kuriuos žymūs kriminologai, tokie kaip Bertijonas,  Reisas ir Lokaras,  rekomendavo policijai, ir iš to susidarė pats tikriausias mokslas.
Bet jis dar ieškojo, laukė, tykojo būtent to žmogiškojo įtrūkio. Kitaip tariant, akimirkos, kai iš už žaidėjo nugaros išnirs žmogus.

Megrė „įtrūkio“ tyrimo metodas ir vėlesniuose kūriniuose nekito, nors romanas „Latvis Petersas“, stebina kiek netradiciniu veiksmo rutuliavimu. Megrė Petersą aptinka dar neįpusėjus knygos, o vėliau vyksta pelės ir katės žaidimas, slaptas ir atviras persekiojimas, bandant suprasti motyvus, aplinkybes, priežastinius ryšius. Taip „Latvis Petersas“ tampa visiškai netradiciniu detektyvu, labiau primenančiu kietuosius R. Chandlerio ir D. Hammetto kūrinius, kur apstu kraujo, purvo, padugnių, rizikos, ar — šiuolaikinį, kupiną įtampos kriminalinį trilerį. Vėliau Simenono pasakojimai tapo įprastesni — su įprasta detektyvine kulminacija teksto paskutiniuose puslapiuose. Nemanau, kad pasukimas į žanro rėmus buvo netikęs sprendimas, tačiau toks turinys, kokį aptikau romane „Latvis Petersas“, maloniai nustebino ir eilinį kartą paliko laukiantį naujų Simenono vertimų.

Simenonas „Latvį Petersą“ parašė per 6 dienas, bet garantuoju, tiek ilgai neskaitysite.

—–

Informacija apie knygą: [detektyvinis romanas] / Georges Simenon ; iš prancūzų kalbos vertė Vilius Litvinavičius. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2011. – 192 p. – ISBN 978-9955-23-523-1