Ką čia ir sakyti, tokias knygas kaip Henrio Džeimso (Henry James) „Moters portretas“ visad geidi perskaityti ir statai į trokštamųjų eilės pradžią, bet vis nutolini dėl smarvės trūkumo. Būtum mokykloj, rastųsi kas priverčia. Ir pagalvoji – vargšai tie amerikoniukai, kuriuos greičiausiai muštrija „Moters portretu“ pagal privalomąją mokyklinę literatūros programą, nors tieji, užatlantiniai, neturėtų būt bukesni nei mūsieji, jau seniai suvokę, kad lengviau ir greičiau paspoksoti ekranizaciją, nei dvi savaites sėdėti prie šešių šimtų puslapių plytos. Jie gali rinktis tarp puspenktos valandos išsamesnio BBC serialo ir pustrečios puikaus filmo su Nikole Kidman ir Džonu Malkovičiumi.

Pasiryžę visgi skaityti taip pat turi pasirinkimo galimybę: originalo kalba arba lietuviškąjį Auksės Mardosaitės vertimą, kurį galima rasti šiandien jau kiek pablukusiais puslapiais prieš dvidešimt metų „Vagos“ išleistą „Pasaulinės literatūros bibliotekoje“ ar šiemet stambesnėmis raidėmis leidyklos „Alma littera“ pastorintame egzemplioriuje.

1881-aisiais pasirodęs romanas prasideda vėliau parašyta pratarme, kurią protingiau pasilikti pabaigai, nes, nesusipažinus su kūriniu, sudėtinga pagauti autoriaus įžangines intencijas ir kontekstą; tik visai pamiršti pratarmės nereikėtų – tai naudingas tekstas apie rašymą, romano teoriją ir „literatūros pastato langus“.

„Moters portretas“ skaitytoją nukelia į devynioliktojo amžiaus pabaigos pasaulį; Angliją (kurią, joje ilgą laiką gyvenęs autorius, pažino geriau nei gimtąją Ameriką), šiek tiek Ameriką, daug Italijos ir prabėgomis užsimenama apie kitus, net Japoniją siekiančius, kraštus. Visgi, kokie ten istoriniai ir politiniai dalykėliai tuomet besidėjo, Džeimsui jie nerūpėjo.

Romano centre Izabelė Arčer, literatūrinis moters portretas, jauna, tyra mergina su didelėmis viltimis, lūkesčiais, siekiais, smalsumu, demokratija ir laisvumu iš Naujojo pasaulio persikėlusi į Senąjį konservatyvumo ir aristokratijos židinį; balta varna, naiviai besitikinti savo nepriklausomą padėtį išnaudoti „švietėjiškiems tikslams“ ir jokiu būdu kol kas nepulti į jausmų pagundas.

„Visu rimtumu Izabelė meldė Dievą apsaugoti, jog dėl vedybų jai neaptemtų protas; jos nuomone, moteris, jei tik nėra pernelyg trapi, galinti gyventi pati viena ir būti laiminga be kokio daugiau ar mažiau storžieviško kitos lyties asmens“.

Planas neišdega – paskui Izabelę tuoj nutįsta eilė gerbėjų, siūlančių savo ranką, širdį ir turtus, teigiančių, kad panelei nesutikus su pasiūlymu jie nenumirs, bet bus dar blogiau – gyvenimas nustos prasmės. Didžiulės pagundos, pasitaikančios gal tik kartą gyvenime, prieš trapią būtybę, nenorinčią būti viena iš keliasdešimties, trokštančią likimo rankenėles sukinėti savais piršteliais. Jai šeimininkauti po savaip suprantamą pasaulį leidžia ne tik įnirtingi vidiniai įsitikinimai, bet ir netikėtai nukritęs didžiulis palikimas, apie kurį Izabelės teta taikliai atsiliepia tokiais žodžiais: „Turtas – tai kaip skydas. Jei esi turtingas, tau leista daryti tai, už ką tave peiktų, jei būtum beturtis“. Ir Izabelė imasi darymo, kol pakimba ant seno, moteris permanančio vilko, besidairančio gražios, protingos, turtingos, stulbinančios, visapusiško išsilavinimo ir pavyzdinės dorovės aukos…

Toks maždaug romano dėstymo siužetas, sudėliotas iš kelių meilės daugiakampių su centre šviečiančia Izabele, apsupta nesibaigiančių draugų ir lankytojų srautu. Žvelgiant iš šiandienių modernistinių kūrinių viršukalnės, fabula nėra kažkuo ypatinga, kaip ir daugumos klasikinių užpraeito amžiaus romanų. Tekstas persunktas peizažo ir interjero aprašymais bei nušlifuotais iškalbingais dialogais, gilinimusi į veikėjų psichologinius niuansus, į poelgių priežastis ir pasekmes, į personažų brendimą ir kismą per visą pasakojimą, į vidinio pasaulio perspektyvą.

Dar nepersiritus į antrąją romano pusę imi pavargti nuo psichologinių narstymų, veiksmo lėtumo, vietomis net pagauni save manantį, jog jau teko tai skaityti, ir klausiantį, ar tik gerbiamasis Džeimsas nesikartoja. Ne, greičiausiai nesikartoja, bet, po šimts, tas klasikinis visko sukramtymas, apžiaumojimas ir suguldymas į lentynėles tikrai kartais darosi atgrasus ir nuobodus, todėl, matyt, tiek reikalauja valios pastangų skaityti klasikinius romanus. Atrodo, skaitytojas – nemąstanti būtybė be vaizduotės, gebanti suvokti tik tai, kas parašyta, bet negebanti skaityti tarp eilučių; čia svarbu tik nepraleisti nei vieno žodelyčio, tada gausi atsakymus į visus kilusius klausimus, bet neliks vietos interpretacijai.

Stebina Henrio Džeimso žodyno turtingumas, žodžio vaizdingumas, teksto estetika – retai skaitymą galima sulyginti su vizualaus meno kūriniu; „Moters portretas“ formuojasi skaitytojo smegenyse ne kaip personažų veiksmų ir gyvenimo įvykių atpasakojimas, o lyg didžiulis trimatis spalvotas paveikslas, kurio kiekvieną detalę gali ne tik apžiūrėti bei bendrai įsivaizduoti nematomas smulkmenas, bet ir pačiupinėti, įvertinti pozos kalbą, veido mimiką, išgirsti pauzes, intonaciją. Žavi ir pabaiga, pabaiga be pabaigos, pabaiga, palikta skaitytojo teismui ir sąžinei, už ką rašytoją daug kas burnojo, o aš galiu tik pagirti. Tai buvo netikėta ir klasiškai meistriška!

Nebaigtos skaityti knygos ilgesnį laiką nesinori padėti į užmarštį dėl Džeimso gebėjimo tinkamoje vietoje pateikti kokį netikėtą nutikimą, susitikimą ar pokalbį, dėl gebėjimo įtraukti į  tokias šiandien banaliai atrodančias situacijas.

Romanas turėtų sudominti ne tik moterišką auditoriją, nors leidėjai gretina su daug lengvesnio audinio Džeinės Ostin (Jane Austen) kūryba, – „Moters portretas“ visgi yra deivės skulptūra, sutverta vyriškomis rankomis.

*****

Informacija apie knygą: The Portrait of the Lady, romanas, iš anglų k. vertė Auksė Mardosaitė, 632 p., Alma littera, 2011. ISBN 9789955382720