Apie penktadienį vykusį Jacky Terrasson koncertą keli G. lankytojai jau išsiliejo ankstesnėje temoje, bet ta proga, jog šiandien įvyks eilinis festivalio renginys – elektro – jazz – fusion kolektyvo „Gabin” pasirodymas – kelios eilutės į temą.

Lietingas penkadienis, tikiu, gerokai pakoregavo Jacky Terrassono pasirodymą – iš erdvaus Viliaus Universiteto Didžiojo kiemo, žiūrovai buvo sukviesti į gretą esančią Šv. Jonų bažnyčią. Šio fakto vienareikšmiškai vertinti negalima. Viena vertus, nors anksčiau džiaugiausi kokia puiki vieta yra VU Didysis kiemelis, po penktadienio ėmiau burti, kad lietus užeitų ir per Jurgos / Petro Geniušo pasirodymą – vis tik tie skliautai ir ant žemės, klausytojo akių lygyje, esantis atlikėjas bei jo instrumentas, tai ne tas pats, kas tuščia kelių metrų aukštyje esanti scena.

Kita vertus, taip jau susiklostė aplinkybės, kad Jacky Terrassoną galėjau pajusti ir iš „kovinio” atstumo, ir iš tolimiausių bažnyčios kampų. Ir tai, reikia pripažinti, du skirtingi dalykai. Jeigu iš arti tu jauti tą dinamiką, jausmą, stiprumą, kuris sklinda Jacky Terrasson spaudžiant juodus ir baltus klavišus, tai kuo toliau nuo „scenos”, tuo garsai vis labiau išsisklaidydavo, prarasdavo energiją ir su lengvu erdvių aidu susimaišęs garsas sudarydavo įspūdį, kad klausaisi ne interpretacijų meistro (aš tai suprantu, kaip gyvą reagavimą į muziką „čia ir dabar” principu”), bet magnetolos su kadais visai kitoje erdvėje darytu demo įrašu. Taip dalį, kurią teko išgirsti būnant salės tolumoje, teko įvertinti bent 4 balais kukliau, kai tuo tarpu pirmąją  vertinčiau irgi kukliu 9.

Sunku nuspėti ar tiesiai už Jacky Terrasson nugaros sėdėjusio Petro Geniušo akys džiaugėsi nuoširdžiai ir juo labiau ne taip svarbu, kokį įspūdį pasirodymas paliko kitiems ne/ profesionalams, bet jeigu kas į koncertą nuėjo po mano rekomendacijos, prieš juos jaučiuosi švarus – tikrai vertingas daiktas. Amerikietis tarp savų kompozicijų pynė ir standartus, tiesiog žinomas kompozicijas, bet būtent jų metu geriausiai ir gali pajusti interpretacijos galimybes. Ir tai, ką jis darė, dažnai buvo panašu ne į interpretacija duota melodijos linija, kiek atskirų melodijos fragmentų įpinimą į improvizacijos jūrą. Na, negi kas pasakys, kad grodamas „Over The Rainbow”, pagrindiniam motyvui jis skyrė daugiau negu 20% laiko?

Tiesa, pradžioje buvo apėmusios abėjonės dėl būsimo renginio džiaziškumo, bet ilgainiui jos nepasitvirtino. Gal tai mano įspūdis, bet dažnai atrodė, kad Jacky Terrassonas paruošė publikos sielų glostymo programą – new age’išką, skambančią lyg atliekamą George Winston, bet ne… Vėliau prasidėjo interpretacijos, žaidimas, tylus kone kiekvieno paspausto klavišo išdainavimas ir… Aš tuo patikėjau.