Kai kas šią grupę pastebėjo tik po to, kai jos ne vienas gabalas nuskambėjo filme „Little Miss Sunshine” (2006). Man Devotchka teko įsidėmėti dar 2004-aisiais, kai pasirodė ekstravagantiškas jų albumas“How It Ends”. Panašios čigoniškos indie rocko melodijos skamba ir paskutiniame penktame grupės albume „A Mad & Faithful Telling”.
Dėmesio vertas albumas ne tik dėl to, kad Devotchka pasirodys gyvai šią vasarą Gdynioje vyksiančiame muzikos festivalyje „Opener“. Albumas jau su pirmąja „Basso Profundo“ įsuka į šamanišką garsų verpetą. Tas uuuuu-uuuuu iš pradžių sukelia šypseną, bet greit ima hipnotizuoti, virpinti visą kūną ir nepaleidžia iki albumo paskutinės „New World“.
„A Mad & Faithful Telling” – trumpas, konkretus, vientisas, įdomus, inteligentiškas ir tarpatlantinis darbas. Jei dar kas nežino, Devotchka – tai amerikiečiai multiinstrumentalistai, grojantys indie rocką, kuriame maišosi balkaniški/čigoniški folk motyvai, šiek tiek kabaretinės prirūkytos nuotaikos, alternatyvaus country su aliuzijomis į vesternišką Morricone palikimą ir aštrios elektrinės gitaros. Paprasčiau kalbant, aš Devotchka muzikoje randu Bellamy iš Muse vokalinį energijos užtaisą, Bajofondo/ Gotan Project elektrotango motyvų, Kusturicos/ Bregoviciaus balaganiškumą (gerąja prasme) ir daug daug savitumo.
Albumas vientisas, tačiau veik kiekvienas kūrinys turi kažko savito: „Along the Way“ – graudaus Beirut trimito prisiminimų, „The Clockwise Witness“ – argentinietiško tango smuikelio verksmo, „Head Honcho“ – egzaltuoto akordeono ir surfiškų gitarų užuominų, „Comrade Z“ – tiesiog viso čigoniško orkestro prasigrojimo, „Blessing in Disguise“ – Mendelsono valso interpretacijų ir t.t. Visko daug, bet viskas savo vietose, savo lentynose, sudėliota kančios ir liūdesio pripildytu Nick Urata vokalu.
Keistas šis Devotchka albumas: neturiu jame nei vienos labiausios dainos. “Supermelodrama” (2002) turėjau siautulingąją “Sunrise on Cicero”, “Una Volta” (2003) – saulėtąją “Queen of the Surface Streets”, “How it Ends” – beprotiškąją “The Enemy Guns”, o “A Mad & Faithful Telling“ klausau kažkelioliktąjį kartą, bet klausau nuo A iki Z ir viskas vienodai tobula, – jokio favorito. Bet tai tik į naudą grupei, kurios nepamatyti/neišgirsti gyvai būtų griekas.
[youtube C_3GHmgYI24]
„The Clockwise Witness” (live)
[youtube fNms0b09spw]
„Along the Way” (live)
http://www.devotchka.net/
http://www.myspace.com/devotchkamusic
Pirkt/ paklausyt (pw: Kodein)
as tai sita gan idomu pavadinima kur tais amazone uztikau bebrauzindamas… bet tiek ir tezinau. grupes pavadinimas gan intriguojantis. tuomet kiek pasiskaiciuot apie juos, bet prie albumo pirkimo nebuvo prieita:)
Jeigu jau pagal pavadinimą, tai pradžiai patikrink „Someone Still Loves You Boris Yeltsin”. Kaip tik prieš mėnesiuką išleistas jų „Pershing”. „The Shins” fanai turėtų bent patikrinti.
man tai devotchkoj (tik šitą albumą ir bandžiau) labiausiai neimponuoja tie balkaniški motyvai. kažkaip iškart įvyko atmetimo reakcija. nors, aišku, čia jau skonio reikalas, o va atimk tuos motyvus ir gausi eilinį indie daiktą.
Primena ganėtinai Gogol Bordello. Reiks bent keletą kartų prasukti, nes čia paviršutiniškai nepraklausysi tokio daikto.