Belaukiant naujos knygos apie tragiką Harį Hūlę galima laiką užmušinėti ir kitais norvego Jo Nesbo kūriniais. Neslėpsiu, buvo šioks toks išankstinis nuogąstavimas, jog nebus taip gerai, bet bent su „Sūnumi” viskas tvarkoje.

„Sūnaus” fabula gan nesudėtinga ir, nors Vikipedija rašo, kad įtakota Biblijos, man sunkiai sekėsi rasti dešimt skirtumų nuo Aleksandro Diuma „Grafo Montekristo”: neteisingai apkaltintas ir įkištas į kalėjimą asmuo iš ten pabėga ir ima keršyti savo skriaudikams. Toks klasikinis siužetas puikiai veikia ir šiandienio Oslo gatvėse. Nesbo sau būdingu braižu kiek pasodrina atmosferą įmantresniais žudymo būdais ir lengvu moraliniu diskursu, ar vertas meilės ir atleidimo tas, kuris žudo kitus niekdarius.

Romano puslapiai tiesiog tirpsta rankose, Nesbo rašymo stilistika puikiai atpažįstama iš trumpų sakinių, kelių perspektyvų pasakojimo, nuo natūralaus kalbėjimo nutolusiais dialogais (na, kas kalba tokiomis citatomis kaip „Meilė apgaubia tave kaip dušo garai”, „Vienintelis dalykas, tai aklas tikėjimas, tikime išmokę tai dar vaikystėje. Tačiau vieną dieną visi sužinome, kad ne šitaip surėdytas pasaulis. Kad mes esame šiukšlės. Visi esame šiukšlės.” ir pan.), Bet Nesbo duoda tai, ko tikėtasi: kriminalinis trileris pilnas įtampos, tamsos, nerealios meilės ir kinematografinio vizualumo. Jeigu pastarajam, kaip rašo internetai, apsijungs Denis’o Villeneuve’o ir Jake’o Gyllenhaal’o pajėgos, tai turėtų gautis dėmesio vertas žiūralas.

Lietuviškas vertimas bėga sklandžiai, nors korektūros klaidų rasta.

Kaip ir viskas, nėra daugiau ką apie šią knygą pasakyti. Nebent, kad minimas ten ir „narkotikų baronas, lietuvis, pusiau išoperuotas transseksualas, vadinantis save Koko” – gal kas pažįsta?