Jis norėjo trumpam pasitraukti iš šio pasaulio, kaip pasitraukiama iš kortų žaidimo, kai ima nesisekti.

Norėčiau išrėkti: “Naujas vardas literatūros istorijoje!”. Deja, vardas senas, tik naujai patekęs į asmeninį literatūros lobyną. Užsibrėžtas tikslas – daugiau mažiau susipažinti su visais Nobelio premijos laureatais kartais tikrai atneša neįtikėtino skonio vaisių. Tokių net nežinai su kuo palyginti, nes jie unikalūs ir prašosi būti vadinami etalonu, į kurį bando lygiuotis daugybė iki šiol ragautųjų bestseleristų.

Skaityti Kenzaburo Oe romaną “Asmeninė patirtis” buvo neįprasta patirtis. Tai ne tas atvejis, kai tiesiog verti puslapius, seki veiksmą, o užvertęs knygą ramiai užmiegi. “Asmeninė patirtis” ir traukė, ir stūmė tolyn. Traukė neišpasakytu psichologiniu atvirumu, emociniu naratoriaus nuogumu, įspūdžiu, jog taip pasakoti gali tik asmeniškai panašią situaciją pergyvenęs asmuo. O atokiau knygos vertė laikytis tie patys dalykai – atvirumas ir situacijos neromantizavimas.

Kaskart atsiversdamas romaną atsidūsėdavau ir iš nuostabos purtydavau galvą. Ne dėl siužetinio neįtikėtumo ar autoriaus išmonės, bet dėl nuoširdžiai aprašyto slegiančio egzistencializmo, kuriame kasdienį “reikėtų” ir “iš tiesų noriu” skiria neįveikiama praraja. Juolab, kai kalba eina apie pirmąjį naujagimį. Visuomenės akimis tokį padarėlį reikėtų besąlygiškai mylėti, nebojant, kad jis pasaulį išvydo su matomu galvos defektu, galvos, kurios viduje gali slypėti dar didesni defektai. Gi kaip antižmoniška būtų postringauti apie tokios būtybės utilizavimą, kaip amoralu būtų pasauliui skalambyti, jog tavo viduje viskas tiesiog kunkuliuoja ir klykte klykia apie išsigimėlio mirties troškimą.

Sąmonės paviršiun vėl išplaukė mintis: kaip mes gyvensime, aš ir mano žmona, su iki paskutinio atodūsio į mudu įsikabinusiu tuo kūdikiu pabaisa, niekuo nesiskiriančiu nuo augalo.

Kaip galima džiaugtis tokiu palikuoniu, kaip toliau gyventi pasaulyje, kuriame asmeninė savijauta visiškai nedera su aplinkinių skleidžiamomis bangomis, kaip išdrįsti nemeluoti, kaip išlikti savimi, kaip toliau gyventi su atgrasiu savu krauju ir kūnu? Kuriuo keliu sukti atsidūrus tokioje kryžkelėje? Kokiomis gyvenimiškomis tiesomis vadovautis (kai “šita nelaimė yra tik mano vieno”), kaip eiti toliau ir neparpulti?

Apie visą tai rašo Oe knygoje “Asmeninė patirtis”, kuri pirmą kartą išleista dar 1964-aisiais, vos metai po sūnaus Hikari gimimo. Romano pavadinimas ne atsitiktinis – kenzaburo sūnus išvydo pasaulį turėdamas protinę negalią. Turi ją ir dabar, tačiau Kenzaburo atkaklumas ir ryžtas leido Hikari tapti ne vien vegetuojančiu autistu, bet ir visai klausomos muzikos kūrėju.

httpv://www.youtube.com/watch?v=l4e3pI8k6zY

Taigi, Kenzaburo Oe pats išgyveno tai, ką aprašo “Asmeninėje patirtyje”, ir čia nelieka vietos jokioms spekuliacijoms apie sutirštintas spalvas ar situacijos nerealumą. Žinoma, nereikia pamiršti, jog autorius pats pabrėžia, jog šis romanas tiksliai neatkartoja tikrovės įvykių, tačiau patirties šaknys akivaizdžios.

Pagrindinis romano herojus Paukštis Berdas daro įprastus žmogui veiksmus, tačiau rašytojas įsupa jį į tokį literatūrinį audinį, kad aplink Paukštį Berdą erdvė, rodos, iškrypsta, atrodo lyg šis balansuotų ant ribos, kurią, rodos, tuoj tuoj peržengs ir atsidurs kitoje visatoje, o ten nebeliks savigraužos, apgirtusios kaltės ir klaikiai siaubingų sapnų. Tačiau nieko panašaus nenutinka, joks angelas nemosteli sparnu, jokia laimės žvaigždė neįkrenta į Paukščio Berdo saują, tik juodas fatališkų nesėkmių šleifas velkasi iš paskos,o ir priekyje nematyti jokių pragiedrulių. Ko galima griebtis tokiu gyvenimo momentu? Seksualinio šiaudo, alkoholinio kvaitulio, narkotinio miražo. Galima bandyti jais paspirti save. Galima bandyti juose užsimiršti ir nesugrįžti. Tačiau tai tik trypčiojimas toje pačioje vietoje,- ne žingsnis pirmyn. Oe vilioja, gundo save ir Paukštį Berdą galimybe išpildyti didžiausią gyvenimo svajonę, šansu pabėgti nuo visko ir visų, siūlo mesti visą šitą “desperatišką savigriovą” ir traukti į Afriką.

Paukštis Berdas padarė išvadą, kad jis ir pats vengia įsisąmoninti savo gyvenimą, kurio vidinei erdvei kažko trūksta ir kuriame esama pirmapradžio nepasitenkinimo.

Romano fabula ir siužeto rutuliojimas tai tik viena Nobelio medalio pusė – istorijų apie keistų ligų paveiktus, aklus, luošus, bežadžius netrūksta – kitoje medalio pusėje slypi Oe literatūrinė jėga, su kurios vulkaniniais spjūviais grumiasi ne tik pats autorius, bet tenka priešintis ir skaitytojui, jau po kelių puslapių nebesitikinčiam jokio greito maisto akims ir smegenims.

Oe lyg jo literatūrinis mokytojas Dostojevskis preparuoja, gvildena, analizuoja žmogaus kūną ir sielą, pakiša galimybes ir alternatyvas, duria į žmogaus egoizmo epicentrą, atveria slapčiausias troškimų ertmes, griauna visus skaitytojo lūkesčius ir nusiteikimą, apeliuoja į sąžinę ir jos gyvastingumą kritinėmis aplinkybėmis, eina tik vienam Oe matomu asmeninės patirties keliu. Stipriai paveikiančios ir ugdančios skaitytoją literatūros keliu, kurį būtina pažinti kiekvienam besistengiančiam pačiupinėti literatūros brangakmenius – toks yra ir romanas „Asmeninė patirtis”.

ps. Lietuviškai knygą vienoje geriausių mūsuose buvusių serijų („Moderniosios klasikos serija”) išleido „Charibdė”, o pritrenkiančiai įspūdį perdavė ne taip dažnai kaip norėtųsi vertimo amato besiimanti japonologė Dalia Švambarytė.

—–

Informacija apie knygą: romanas, leidykla: Charibdė,- 2001 m., Vilnius, vertė Dalia Švambarytė, ISBN 9986-74-541-1, 287 psl.