Niujorkietė Eliza Hittman savo debiutiniam pilnametražiui pasirinko sudėtingą tematiką – keturiolikmetės mergaitės seksualinės brandos kryžkeles. Lila leidžia vasarą kartu su drauge Chiara, kuri neatsiplėšia nuo kiek vyresnio jaunuolio ir vos radusi progą „patyrusios sekse vilkės” tonu išmeta tai pamokymus iš meilės srities fronto. Sakysite, kokie ten n… jausmai tik stuktelėjus keturiolikai, tačiau, kai prieš akis Lila nuolat mato galimos amžinos meilės pavyzdį, jos smegenėlėse netrunka gimti pavydas ir nepilnavertiškumo kompleksas, kurio pasekmė – Lila ima savintis daug vyresnį vaikiną, kuris tik atsitiktinumo dėka su ja pasilabino pajūryje. Taip prasideda paranojiška, Klerambo sindromą primenanti, persekiojimo ir beprotiško stengimosi suaugti per vieną dieną istorija, kurioje daug vaikiško melo, maišto ir ryžto.

„It Felt Like Love”, prasidėjęs saulėtai ir šiltai, su tikėtinomis „Jauna ir graži” perspektyvomis, netrunka virsti slogia, kiek liguista (nors po visko supranti, kad tai nepagražintas kasdienybės atspindys) nepilnametės seksualinių patirčių ir nuopolio drama, kuriai labiau norisi kabinti „Lolitos” epilogą.

Hittman sava kamera neatvirauja – po juostos labiau atminty įsirėžia Lilos vaidmenį atlikusios jaunos aktorės, Gina Piersanti, nelaimingas strazdanų nusėtas veidas, o ne kitos kūno dalys. Tam tikros, bene labiausiai smalsumą skatinančios, scenos užbaigiamos už kadro, daugtaškiu, tačiau jų išrišimas nėra būtinas – vien Lilos pastatymas į provokatyvias situacijas kuria tokią atmosferą, kad žiūrovas ir be išrišimo imasi nepatogiai muistytis. Esu tikras, kad ne vienas, auginantis panašaus amžiaus dukrą, po šio filmo pasidomės, kur ir kaip leidžia laiką seksualinės brandos pirmų daigų kamuojama atžala. O jei ir nepasidomės, galbūt ims geriau suvokti šiandieninio jaunimo vidinį pasaulį ir tą faktą, kad seksualinės brandos troškimas apsilanko vis anksčiau ir anksčiau.

Stiprus debiutas.