Filmo pabaigoje skambanti prancūziška/angliška Mary Moor „Pretty Day”  leidžia suprasti tik žodžius “it’s a pretty way to die”, bet to iš esmės pakanka, kad geriau (nors ir ne iki galo) suvoktum kanadiečio režisieriaus Denis Côté filme „Vik ir Flo pamatė lokį” (Vic + Flo ont vu un ours / Vic + Flo Saw a Bear) siunčiamą žinutę apie „laimingą” mirtį. Ir negalima nesistebėti kiek gluminančiu tuo, filme rodomu, „nuostabiu” gyvenimo finišu, kuriame galima įžvelgti ir olandiškų Alexo van Warmerdamo absurdo, ir daniškų Larso von Triero nepatogių akiai vaizdų.

Juostos pradžioje matome buvusią kalinę, kuri atvyksta į nuošalią paralyžuoto tėvo sodybą. Pagyvenusi moteris kartu su jaunesne drauge, taip pat buvusia kaline, trokšta pradėti naują gyvenimą, tačiau jai normaliai gyventi neleidžia tiek giminaičiai, tiek lygtinio paleidimo sąlygas prižiūrintis pareigūnas, tiek mylima draugė…

Žiūrovo nestebina skirtingo amžiaus moterų lesbietiškos istorijos vingiai – jie šiandien vargiai ką nustebins. Kokybiškai, kiek dokumentiška maniera sumontuoti kadrai, saikingi, taiklūs dialogai, nelengvos gyvenimiškos situacijos, į kurias įspraudžiami personažai, dar nepersiritus filmui į antrą pusę leidžia „Vik ir Flo pamatė lokį” vertinti kaip stiprią, tačiau neypatingą dramą. Tačiau tai, kas kerta į galvą ir ilgai lieka joje – filmo pabaiga, iš dramos juostą paverčianti psichologiškai sunkiai pakeliamu siaubo filmu. Žinoma, finalinės scenos išduoti nemačiusiems negalima, nes pamatyti ją, sakyčiau, būtina. Kaip ir negalima išduoti, kiek kartų filme pasirodo lokys.