Kažkur teko užmatyti patarimą prieš „Baltą dievą” (White god / Fehér Isten) nežiūrėti filmo anonso, nes jame atskleidžiamos pagrindinės, galinčios nustebinti siužeto linijos. Prie šio patarimo norėtųsi pridurti, jog geriau neskaityti ir tekstinio aprašymo (BEI ŠIO TEKSTO), nes jame pateiktas teiginys apie šunų sukilimą prieš žmoniją, yra „Balto dievo” kulminacinis įvykis, kuris tikrai mažiau informuotą žiūrovą gali labiau nustebinti.

Deja, buvau ir pažiūrėjęs, ir paskaitęs, tai to sukilimo, panašaus į „Beždžionių planetos aušrą” (ačiū dievui, buvo nepanašu), laukimas šiek tiek prailgo. Filmo pristatomoji informacija apgaulingai suformavo lūkestį pamatyti ypatingą gyvūnų maištą, o iš tikrųjų „Baltas dievas” rodo universalią, kiek nuspėjamą istoriją apie vienišumą ir susvetimėjimą ne tik tarp žmonių ir šunų, bet ir tarp skirtingų žmonių kartų, tėvų ir vaikų.

Jauna paauglė Lili (kurios vaidmenį žaviai atliko jaunutė Zsófia Psotta) šiame pasaulyje turi vienintelį artimą gyvą padarą – mišrūną šunį Hageną, kurį tėvas, pas kurį Lili netikėtai paliekama trumpą laiką pagyventi, palieka likimo valiai klaidžiose miesto gatvėse. Taip prasideda Hageno nuotykių (nuo mielos draugystės su kitais benamiais šunimis iki dalyvavimo nelegalių šunų kovose) ir Lili maišto kelias, kuriame galima pamatyti ir daug standartinių situacijų, keletą alogiškų scenų ir šį tą ypatingesnį.

Prie ypatingesnių kadrų reikia priskirti neįtikėtinai nufilmuotas dviejų šimtų šunų masines scenas, kuriose gyvūnai, atrodė tikrai vaidinantys ir paklūstantys instinktui, mistinei, dieviškai jėgai, o ne žmogaus įsakymams. Anot spaudos pranešimų tie šunys buvo paimti iš gyvūnų prieglaudų, specialistų išdresiruoti, nufilmuoti, o paskui kiekvienas susirado naujus namus. Ir tikrai „Baltas dievas” leidžia į naminius gyvūnus pažvelgti kitokiu kampu, parodo gyvūnų kine panaudojimo galimybes – žinoma, tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, tačiau finalinė scena tikrai užgniaužė kvapą. Nedaug kino salėje buvo žiūrovų, tačiau slenkant titrams, visi dar ilgai sėdėjo nuščiuvę. Tikrai dieviškas jausmas, likęs po filmo.