„Vaizduotės žaidimas” pretenduoja nurauti net aštuonis Oskarus, įskaitant už geriausią metų filmą. Filmas tikrai geras, vertas būti tarp metų geriausiųjų, nors į Olimpo viršūnę nekelčiau.

Rodoma biografinė istorija sukasi aplinkui Alaną Tiuringą, kiek išprotėjusį geriausią britų kriptografą, kompiuterijos pionierių ir tragiškai gyvenimą baigusį homoseksualą.

Kūrėjai koncentruojasi į tuos laikus, kai Tiuringas vadovavo slaptai mokslininkų grupei, siekusiai nulaužti garsiąją vokiečių šifravimo mašiną „Enigmą”, tačiau paraleliai pateikiama siužetinė linija iš Tiuringo mokyklinių laikų bei paskutiniųjų gyvenimo metų. Ekrane be jokio stopčiojimo ir pagražinimo veriasi didžios asmenybės portretas – kiek išprotėjusios ir asocialios dėl kamuojamo Aspergerio sindromo, neturinčios draugų ir nesuprantančios humoro. Situacija su laiku pasikeičia, žiūrovas Tiuringą pamilsta, tačiau kūrėjai jo charakterio savybių neidealizuoja – greičiau paminklą stato Tiuringo indėliui į Antrojo Pasaulinio karo pabaigą ir autistams, kurie tam tikruose darbuose gali būti daug naudingesni, nei „sveikai” pasaulį suvokiantieji, bet todėl ir ribotesni, mažiau susikoncentravę į užduotį. O homoseksualumo korta, sakyčiau, čia tik kaip trečias ingredientas, kurio laikyti tūzu, nors jis ir atliko paskutinį kirtį, nesinorėtų.

Juosta iš tiesų sumontuota fantastiškai – be vizualinių spragų, be siužetinių duobių. Biografinė drama maksimaliai, kiek tai įmanoma, verčiama kariniu trileriu.

Žiūrovui, kuris neatliko jokių namų darbų prieš filmą (nepasidomėjo kas toks tas Alanas Tiuringas) „Vaizduotės žaidimas” bus tik dar įdomesnis ir tikrai nepliks pakibusio ore – juosta atsakys į visus klausimus, atskleis pilną genialiojo mokslininko biografijos paveikslą ir perkels į autentišką XX a. pradžios Angliją.

Kiek pamišusio mokslininko fabula „Vaizduotės žaidimas” primena Rono Howardo „Nuostabų protą” (2001), tačiau tie panašumai tik įrodo, kad ne iš genialumo kyla ekscentrišumas ir beprotystė, o atvirkščiai. Tokių, tam tikra autizmo forma sergančių, mokslininkų istorijoje buvo ir daugiau. O jeigu skaičiuoti pagal ekscentrišką elgesį, tai toks mokslininkas, greičiausiai, yra sutinkamas ir mūsų kasdienybėje – jie keisti mums atrodo vien dėl to, kad jų galvoje švilpauja vėjai iš visai kitos, mums nepažįstamos, operos. Čia tinkama proga paminėti ir prisiminti taip pat „Oskarui” už geriausią filmą ir geriausią pagrindinį vaidmenį šįmet nominuotą filmą „Visko teorija”, kur fiziką Stepheną Hawkingą nepakartojamai įkūnijo Eddie Redmayne. Alano Tiuringo genialumą ir beprotystę „Vaizduotės žaidime” perteikė maištingų „protų bokštų” vaidmenis pamėgęs Benedictas Cumberbatchas („Šerlokas”, „Penktoji valdžia”). Perteikė tinkamai, įtikinamai, tačiau Redmayne rolės „Visko teorijoje” neperspjovė, manų ašarų neištraukė, tad netikiu, kad gaus Osakro statulėlę.

Panaši nuomonė susidarė ir apie „Vaizduotės žaidimo” režisūrą – ji nepriekaištinga, nėra prie ko prikibti, tačiau ji neapčiuopiama, nematoma. Žinoma, čia iškyla amžinas klausimas, ar tas tiesiog nugludinimas, padarymas „taip kaip reikia”, „pagal visus reikiamus kokybės standartus” yra režisūros viršūnė, ar režisūros viršūnė yra tada, kai prie visų „kaip reikia” pridedamas ir savas potėpis, suteikiantis vaizdui braižą, išskirtinumą, meniškumą. Aš esu linkęs palaikyti antrojo varianto šalininkus, tad meniškumu „Vaizduotės žaidimas” nesužavėjo. Tačiau tai tik smulkios razinos, kurių nerankiojus „Vaizduotės žaidimas” yra vertas didžiausių pagyrų už daug ką, o ypač už gyvą scenarijų, kuris leidžia ir juoktis, ir suspaudžia širdį, teikia ir pramogos, ir žinių, leidžia pažinti visus personažus bei dviejų valandų filmą pralakdina vienu ypu.

Pažiūrėkite būtinai.

https://www.youtube.com/watch?v=S5CjKEFb-sM