
Visada atsiras žmonių, kurie filmus, kuriuose nuskęsta didelis laivas vadins „Titaniko” kopija, rodoma mafija – „Krikštatėvio”, o „Imtyninkas” šioje sekoje gaus gerokai mažiau vykusį palydovą – „Rocky”. Panašumų tarp jų tiek pat, kiek tarp Barako Obamos ir Dalios Grybauskaitės, bet lyginimas nė kiek nemaišo, net atvirkščiai – leidžia pamatyti, kuo virsta paprasta istorija talentingose rankose. „Imtynininke” jos kelios.
Visų pirma, Darren Aronofsky. Po „π”, „Requiem for a Dream” ir „The Fountain”, „Imtynininkas” atrodo lyg David Lynch „The Straight Story”, t.y. sugrįžimas prie pagrindų – istorijos pasakojimo. Jokių haliucinacijų, fantazijų – tik paprasta iki kaulų čiulpų išgryninta meilės, vienatvės ir laimės istorija.
Kitos rankos – pagrindinio aktoriaus Mickey Rourke. Gyvenime jos talžė daug ką, pradedant žurnalistais, ne vietoje ir ne laiku pasitaikiusiais praeiviais ir baigiant žmona. Vienu metu, pajutęs gyvenime krizę Mickey persimetė iš vaidybos į profesionalų boksą, bet tai jo neišgelbėjo nuo tuo pačiu plūstelėjusios alkoholio ir narkotikų bangos. Nuo sekso simbolio ir vieno geidžiamiausių aktorių, Mickey nusirito iki to, kad su šuniu teko kraustytis į vieno kambario butą, rizikuoti sveikata bokso ringe (gydytojai vieną dieną pasakė: dar vienas geras smūgis ir prarasi atminį), jog turėtų už ką nusipirkti maisto, o iš viso to š**o po truputį išsikrapštė psichoterapeuto, kuris sutiko jį konsultuoti nemokamai, pagalbos dėka. Bendra praeitis su filmo herojumi Rendžiu “Avinu” Robinsonu akivaizdžiai prisideda prie tobulo vaidmens, kuris šviesmečiais lenkia „Oskarų” kovoje nugalėjusį, gėjų teisių aktyvistą Harvey Milką suvaidinusį, Sean Penn ir tai, ką matai ekrane savo emociniu tikrumu dažnai nokautuoja tiek, kad susigūžti. Gali būti matęs visus kriokiančius ir per kraujus verkiančius „Rocky” finalus, bet niekada, niekada nematei, kaip iš nuo sumušimų kone suakmenėjusio veido išsiskiria ašara. Kažkam, galbūt, pasirodys, jog filmas savo sentimentaliom Rendžio bandymo susitaikyti su dukra, užmegzti artimesnius santykius su striptizo šokėja istorijom krypsta į Holivudo lankas, bet juk tai ir yra filmo ašis – tu esi tuo, kuo esi ir laimingas gali būti tik būdamas su tais, kurie tave vertina. Visos tos sentimentalios linijos sudeliotos puikiai ir galų savo DNR neša tik vieną žinutę: gyvenimas yra š. Š., čia, o ne Holivudas.
Dar pridėčiau, kad nepastebimai nepriekaištingas Marisa Tomei antraplanis vaidmuo nusipelnė bent pretenduot į „Oskarą” ir, kad be galo džiaugiuos iki „Kino pavasario” nepažiūrėjęs šio filmo piratiniam formate – po festivalio jis man įstrigo, kaip vienas iš 10 geriausių filmų. Tiems, kas nematė, pasisekė, nes filmą ACME Smart pristatė į kino teatrų reguliarųjį repertuarą, o vėliau išleis ir DVD.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=PkavIJVxy84
NUORODOS:
Bus įdomu:
http://www.7md.lt/lt/2009-04-03/kinas/veidrodyje_pamaciau_vampyra.html
puikus filmas
išėjau iš pusės filmo – siužetas visiškai nuspėjamas, nulis paslapties. O be siužeto, kaip ir rašei, nedaug kas yra. Šiaip gerai kad TV jaunimėliui parodo koks tas imtynininkų gyvenimas, bet aš iš „pi“ kūrėjo tikėjausi daug įvairiapusiškesnio filmo.
Nesu didelis palaikytojas tų, kuriems siužete svarbiausia nenuspėjamumas (eikit žiūrėt Agatos Kristi ekranizacijų), bet šiuo atveju klausimas iš esmės – iš kur žinai, kaip/kuo filmas baigsis, kad jis nuspėjamas, jeigu išėjai iš pusės? Nesu didelis spėliotajas ir filmas mane emocionaliai per daug įtraukė, kad turėčiau laiko spėlionėms, kuo jis baigsis, tačiau man jis nepasirodė nuspėjamas. Neįmantrus, neužlankstytas taip, bet nuspėjamas – tikrai ne.
Nesakau kad supratau ar išsispręs tos ar kitos problemos, liks jis gyvas ar nusigalabys – koks skirtumas, žinai kad iš tavo jausmų bus išspausta viskas kas galima ir tiek. Ta prasme, tik iš jausmų, pamirštant estetiką, originalumą, paslaptingumą ir kitus proto o ne širdies atradimus.
Drama geras žanras, bet va pabandyk įsivaizduoti kaip gražiai tą pačią istoriją būtų parodęs pvz. A.Kaurismakis. Lažinuosi kad vietoj tiesmuko visko rodymo rastum daug įdomesnių ir daugiau jaudinančių priemonių.
Apsisaugok KINE nuo taip tave suvokiančių visokių cloo…
Paprasčuiausiai ne į tą salę pataikei – gi gretimoje buvo rodomas nenuspėjamasis GREITI IR PASIUTĘ 404 variantas… ;)
Tikrai, jeigu pamirštant estetiką, tai tikėtina, kad gretimoj salėj jos buvo daugiau… :)
Jo, estetikos ten tai mažu tiek pat :)
kaip supratau, pirmas sakinys skirtas man, tad ačiū :) o šiaip tai visgi yra rocky versija. taip, labai gera, geresnė nei mergiotiška eastwood, swank ir co versija, galbūt geresnė nei sundance „girlfight”, bet – kas iš to? juk ne visi filmai, kurie įtraukia, turi išliekamąją vertę (ir ne visiems). o dėl rourke vs. penn – taip, būtent tai, kad čia pusė mickey autobiografijos, ir menkina jo, kaip aktoriaus, indėlį į rolę. paties filmo nemenkinu, tiesiog manau, kad jis kiek overrated (bet tikrai ne oskarine prasme, ten jis savo vietoj, t.y. plačiai pastebėtas).
Lukai, po to, kai tau „Reičel išteka” pasirodė nuobodybė, laikau, jog tavo kinooptinis taikiklis smarkiai išsireguliavo. Gal dažniau šaudyt reik ir bandyt tai daryt kino teatre?
matai, skirtingai nei imtyninkas, reičel nepažiūrėjau iki galo, tad ir vertinimas toks pusėtinas tegali būt. nors, va, diadia vania pažiūrėjau iki galo, o niekas nepasikeitė :) o tau būtina įrodinėt viską po 100kart ir nenusileist?
O tau penkiasdesimta karta izvalgas apie kitu diskutavimo iprocius pateikineti nepabosta? :)
Kadangi rocky kaip filmo neįmanoma žiūrėt, nsigailint, jog gaišti laiką, tai, žinoma, irgi nesu pažiūrėjęs iki galo. Bet leisiu sau daryti išvadą, jog lyginti šiuos filmus – nesąmonė. Vienas skirtas boksui, na boksininkui, kitas – ŽMOGUI.
Pilnai pritariu Pauliaus mintims, superinis filmas. Pirma karta pamaciau per oskaru nakti ir nuo to laiko vis prisimenu, siandien eisiu dar karta. Nelabai supratau, kokia ten paslapti tikejosi izvelgti cloo, galbut tikrai reikejo pasirinkti kitoje saleje rodoma filma.
Beje, Pauliau, Marisa Tomei uz si vaidmeni juk ir nominuota Oskarui :)
Atsiprašau, kažkaip „tada”, kai domėjaus, neužkliuvo, kad ten ji, kad ji ten :)
Taip, per ceremoniją jauniau atrodė, nei filme. Prisitaikė prie leading rolės atlikėjo veidelio…
Filmas yra tikrai neblogas, bet manęs perdėm neužkabino. Kažko pritrūko.
Tikrai nemanau, kad šį filmą galima lyginti su „Requiem for a dream” ar netgi „Rokiu”. Visiškai kitoks istorijos pateikimas.
Galbūt vienintelė vieta, kuri mane labiausiai sukrėtė, kai duktė savo tėvą pasiunčia nx. Lyg to ir galima tikėtis, bet visgi pateikimas daro savo.
Ir visgi, man sunku suprasti kodėl daugeliui filmas lygu šedevras ir niekaip neišneša galva kaip tokis filmas pateko į Oskarus.
Silpnokas filmas, bet pamatyti, kad susidarytum savo nuomonę – verta.
Kad filmas vykes, ir kad niekuo nenusileidzia kitiem Aronofskio darbam tai man visai aisku, nes tema, „Kas, kai susikrusi gyvenima taip, kad jau neber kur?” Aronofskio pajausta kaip reikiant (bent jau rekviem svajonei ir sicia tai neabejotinai). Vien kadras is parduotuves apie suri pagardinta svieziu krauju ko vertas :)
Ten parduotuvėje ne vien „sūrio” kadras įsimintinas ;)…
Eina Mickey į tą savo parduotuvę. Ir didžiulė jos iškaba – ACME…
Kadangi filmą žiūrėjau peržiūroje, kurią organizavo teisių į filmą Liertuvoje turėtoja – ACME SMART, tai salėje nuvilnyjo džiugus atpažinimo juokas…
Lietuviško kapitalo įmonės ACME atstovao po seanso negalėjo paaiškinti, kas JAV yra ženklas ACME…
Marijaus Kulviečio recenzija alfoje
http://www.alfa.lt/straipsnis/10268169/?KINO.RECENZIJA..Imtynininkas=2009-04-11_00-05
panasu, kad ji suzavejo :)
Mane šis reginys didžiojoje FC salėje irgi paėmė. Kiek supratau iš komentarų, daugelio (piratinės kopijos žiūrėtujų) ne.
Aš tai siūlyčiau tamstai ir kitiems kažkaip savo nuomonę bandyti pateikti labiau argumentuotai, vengti pagiežos – tiesiog dėl pagarbos skaitytojams.
„Rokis”, šiaip ar taip, yra filmas, įvertintas daugybės žiūrovų visame pasaulyje, lygiai taip pat ir kino kritikų. Apskritai tai yra žanrinio kino klasika, todėl pasakymas „…kaip filmo neįmanoma žiūrėt, nsigailint, jog gaišti laiką…” skamba tikrai naivokai.
„Arūnas – Št, 11th Balandis 2009 8:51 ryte
Kadangi rocky kaip filmo neįmanoma žiūrėt, nsigailint, jog gaišti laiką, tai, žinoma, irgi nesu pažiūrėjęs iki galo. Bet leisiu sau daryti išvadą, jog lyginti šiuos filmus – nesąmonė. Vienas skirtas boksui, na boksininkui, kitas – ŽMOGUI.”
Tikrai nėra ko ginčytis dėl „DAUGYBĖS ŽIŪROVŲ”. Jiems, be abejo, kino klasika. Jei vertina KAI KURIE kritikai – tai jų reikalas.
Gerb. Arūnai, tikrai jums niekas nedraus būti snobu ar dar kuo nors ir nekreipti dėmesio į filmo populiarumą. Filmas, sukurtas už 1,1 mil., uždirbo 117,2 mil., ir taip atsitiko ne dėl Stallonės vardo, nes tuo metu jis nebuvo populiarus, ar dar ko nors – taip atsitiko dėl to, kad jis kažkuo sužavėjo žiūrovus visame pasaulyje. Ir kai filmas buvo išleistas, tai sulaukė daug teigiamų kritikų atsiliepių, o ne „kai kurių”: http://en.wikipedia.org/wiki/Rocky
Aš neteigiu, kad dėl šių priežasčių tai būtinai yra „geras” filmas. Tik sakau, jog būtų labai gerai nesišvaistyti tokiomis skambiomis frazėmis kaip „Kadangi rocky kaip filmo neįmanoma žiūrėt, nsigailint, jog gaišti laiką…”. Tokiu būdu jūs tarsi teigiate, kad „Rokis” yra šlamštas ir tai visiems iš anksto turi būti aišku, be jokių motyvų/argumentų – o tai, mano supratimu, yra klaidingas ir snobizmą skatinantis mąstymas.
Argumentai rimti, ypač dėl milijonų, tai nieko nebesakysiu.
Dėl fakto, jog Rocky (bent jau pirma dalis, kuri nėra tokia mirtinai tragiška) yra klasika, ginčytis nevertėtų. Vien faktas, kad pusė pamačiusiųjų „Imtynininką” prisimena „Rocky”, stato jį ton vieton. Jeigu to negana, Rocky laimėjo tris „Oskarus”, tarp kurių už geriausią filmą ir režisūrą, bet.. Norėčiau aš pažiūrėt į akis tiems žmonėms, kurie nubalsavo už šią banalią amerikietišką svajonę – jiems net pakako drąsos nominuot Stallone „Oskarui” už geriausią vaidmenį! Man gi „Rocky” yra tai, kas nėra „Lušnynų milijonierius” – popsas be jokių aktorinių, production, režisūros ir kitų vertybių. Banalus popsas. Gal tik sunku kalbėti, kai nežinai, koks (kino) gyvenimas virė 1976, bet žiūrint kiną dabar, jis tikrai nekvepia.
Beje, juokinga, nuo tada, kai SS pakliuvo Auksinės avietės apdovanojimo akiratin 1984 metais, jis nominuotas/laimėjo aštuonis metus iš eilės ir iš viso ten buvo minimas bent 12 kartų – puikus aktorius nominuotas „Oskarui”!
Man irgi nepatinka „Lūšnynų milijonierius”, bet nerašyčiau, kad „jo kaip filmo neįmanoma žiūrėt nesigailint, jog gaišti laiką”, nes tokia frazė niekur neveda, arba veda tik į snobizmą.
Verčiau rašyčiau, kad man nepatinka žanrinis-dramaturginis-literatūriškas kinas, nes manau, kad taip neišnaudojamos unikalios kino galimybės, arba kad net kaip žanrinis šis filmas neįdomus, nes daug neįtikinančių siužeto posūkių, logikos klaidų, kad veikėjams trūksta motyvacijos, jie pritempti vien tam, kad manipuliuotų vienomis ar kitomis emocijomis, o ne todėl, kad atspindėtų tam tikras idėjas ir t.t. ir t.t.
Tiesiog visada smagu skaityti argumentus, o ne pagiežingus-pretenzingus pasvaičiojimus a la „milijonų žmonių jausmai man visiškai dzin, nes žmonės aplink mane paprasčiausiai neturi skonio ir yra vartotojiški kapitalistai”.
Manau, kad apie filmą, kurį galima pamatyti nuo tada, kai Lietuvoje atsirado pirmieji VHS grotuvai, o telikai nudrožė tiek, kad „Rocky” žino ir mirties patale gulintis ir pirmą kart prie teliko prisėdantis piplys, galima sakyti ir taip, kaip Arūnas sako – visi jį jau matę ir kiekvienas turi savo nuomonę. Dažnai prisipažįstu, kad nors ir mėgstu rimtesnį, labiau išieškotą kiną, neretai specialiai parsisinčiu ir pažiūriu kino greitmaistį. Bondus, Bornus, Misijas neįmanoma (tiesa, trečia dalis jau ir man pasirodė neįmanoma) ir pan., bet Rocky, su visa nostalgija tiems laikams, kai jį pamačiau, yra visiškas niekalas ir tai tikrai vienas paskutinių filmų, kuriuos čia norėčiau analizuoti. Kad kritikuot, noris, jog filmas būtų kažkuo blogas, o ne kažkuo ir geras. Tu puikiai dėstai mintis apie Milijonierių (jam yra atskira tema, tad čia ja diskutuoti nesu linkęs), bet be skaičių, įvertinimų, žiūrovų skaičiaus ir žodžio snobizmas minėjimo, tu pasakyk kuo/kodėl Rocky yra geras. Išnarstyk jį. Kas jame gerai, ne banalu, ne popsiška, ne kvaila?
Malonu būtų pateikinėt argumentus, jeigu atmintyje liktų tokie reiškiniai.
Tikrai galima kaltinti snobizmu, bet man išlikęs faktas appie tą filmą, jog tokie snobai kaip S.Macaitis nuolat statydavo SS viršūnę kaip blogo kino pavyzdį. Daugiau neišliko atmintyje, nes žiūrėjau paviršutiniškai, todėl ARGUMENTŲ sunkoka pateikti. Neabejotina, kad yra mėgėjų, kuriems tai kultinis kinas…
Sveiki, seku diskusiją ir jau knietėjo įsijungti nuo tos vietos, kai prasidėjo šokinėjimas istoriniais laikotarpiais ir žanrais. Manau kad neįsivedus tam tikrų skirčių taip sunku susikalbėti bus.
Turbūt niekas neprieštarausite, kad egzistuoja kelios kino tradicijos. Holivudinis kinas (tarp jų ir „Rokis” su savo svaria vieta savu laiku) ir arthausinis kinas skiriasi. Kalbant apie Holivudinį kiną verta prisiminti jo istoriją ir istorinį-geografinį kontekstą – tada tikrai bus lengviau įvertinti kodėl kai kurie filmai tapo populiarūs savo laiku. Yra nemažai literatūros apie Holivudinio kino fenomeną kaip JAV mitologijos kūrimą ir palaikymą. Ji padėtų suprasti „Rokio” (ir „Rembo”) populiarumą tame šaltojo karo pabaigos laike. Kai, Pauliau, rašai „popsiška, kvaila” ir pan., tai rašai iš dabartinio laiko labai asmeninės savo pozicijos. Tada diskutuoti sunku. Nes filmas buvo kurtas ir buvo populiarumo viršūnėje ne dabar ir ne čia.
Bet juk kalbėti paradėjote apie JAV nepriklausomininko Aranofskio filmą, kuris praeitais metais buvo apdovanotas ne tik gaubliais (pelnytai, sakyčiau), bet ir Venecijoje. Štai čia man įdomiausias klausimas. Asmeniškai negaliu suprasti kuo šis filmas sužavėjo Europos publiką… Rourke’o vaidyba – puiki (plius jo kultas Holivude bei gi tiesos momentas (kai kada labai svarbus vertintojams ir aktoriaus megėjams)), istorija drąsi JAV atžvilgiu (kalbant apie mitologijos dekonstravimą), bet tikrai labai jau atitinkanti žanrinius reikalavimus (to pačio Holivudo kino) ir literatūriškai kanoninė. Galbūt dar galima pagirti tą stiliaus paprastumą (kontraste su filme dekonstruojama JAV pop-kultūros pompastika), kuris kažką pakerėjo. Bet aš nieko stebinančio iš kino pusės žiūrint šiame filme nepamačiau… Buvo smalsu prieš filmą, bet gana nuobodu jo metu, nes po pirmųjų filmų tikėjausi daugiau iš Aranofskio. (beje, žiūrėjau ne iš piratkės, o toje Forum salėje).
Lukai, gal kaip tik nekeista, kad aš iš dabartiniu pozicijų rašau, jog kvailas, popsiškas ir banalus. Man jis toks yra. Kai „Rocky” mačiau pirmą kartą, man buvo kokie.. 7 metai? Tam kartui buvo gerai. Ne blogiau negu kiti „šedevrai” su J.C.Van Damme, Dudikof, S.Seagal ir kitais „Auksinės avietės” laureatais. Praėjo porą dešimtmečių ir aš juos vis dar laikau toje pačioje kategorijoje, tik su supratimu apie kiną, atsirado ir kitas kategorijos pavadinimas – š, niekalas, etc. Nesunku suprasti fenomeną, kodėl iškyla vienas ar kitas filmas, bet ar jis nuo to tampa geresnis? Ar aš dabar turiu nusimesti universalaus požiūrio kaukę, apsimesti Akademijos nariu ir apsiverkti žiūrėdamas banalybę apie amerikietišką svajonę? Taip užsieniečiams gali sėkmingai įrodinėti, jog „Dievų miškas” yra šedevras, o „Nekviestos meilės” scenaristas kala į klyną visam Holivudui – tiesiog ne visi kvailiai ten gali suprasti, kas tai per fenomenas. Sakyčiau, kad su tokiais diskutuoti sunku. O jeigu rimtai, man diskutuoti sunku, kai žmonės nenori matyti/pripažinti, kiek politikos būta (ir vis dar esama) „Oskarų” istorijoje. Tai jeigu politika tapatinsim su gero kino sąvoka, tada diskutuoti tikrai sunku. Viena yra suprasti, kita pateisinti ir trečia – pritarti tam.
Kas dėl Aranofskio įvertinimo Venecijoje, tai visada reiktų pagalvot apie tai, kas buvo konkurentai. Aš nepykstu dėl įvertinimo ten ir net pritariu, o kiti gali paieškoti priežasčių ir išnagrinėti šį fenomeną.
Kuo man vertingas Imtynininkas? Tuo, kad aukštame meniniame lygyje įsigilinta į asmenybės, žmogaus jausminės bazės griūtį, gyvenant realų gyvenimą. Aplinkybės tokios, kad jauteisi visiems labai reikalingas, matei pagarbą ir meilę, gal būt pats buvai susireikšminęs ir staiga – bum: visu gražumu atsiskleidžia tavo amžiaus bėdos, tragišjkai – sveikatos būklė, nelaimingai meilės reikalai ir didžiai skaismingai šeimos neturėjimas. Tiesiog neturi prie ko glaustis, kuo užsiimti, matyti, kad kažkam tavęs reikia. Va tas, filme parodyta puikiai. Jokie ringai, skutimosi peiliukai dėl efekto čia, šalutiniai dalykėliai, žiūrovo aitrinimui…
Tą patį galima pagalvoti apie kokį bulvaro herojų Pinkevičių, kurį Lietuva žinojo kaip pirmojo Ferrari savininką, kaip rūmų statytoją pačiai, ir staiga… kvaili veiksmai skiriantis, visuotinis dėmesys jau, kad pajuoktų ir kiti dalykai. Nemanė jis, kad taip pasisuks gyvenimas. Nuo vaikystės vis stebėdavau RAMUTĮ BALČIŪNĄ, kuris ne tik kad sukūrė TRIMITĄ, bet visiems kraštams parodė, kad galima TAIP žygiuoti, atsieit, diriguojant. Nuo to visiems nuotaika būdavo ;) ;). Ir dūdų orkestre atsirado ilgakojų gražuolių prie jo… Didžiu muziku jis neatrodė, bet kad asmenybė buvo – neabejotina.
Sekmadienį buvau per 1,5 metrą nuo jo, kai jis paskutinį kart dieigavo didžiuliam, kokių 40 žmonių orkestrui. Vėl taip pat energingai. Ir čia galima buvo suvokt, kad stiprybė ir tame, kad pučiamieji gali išgauti tokį legato garsą, lyg grotų didžiulis styginių orkestras. Dūdas suvokiame kitaip…
Mačiau nukritimo, gaivinimo dalykus. Toks gyvenimas… Bet ar ne tai, kad taip kokybiškai susuko filmą ir taip natūraliai perteikė šiuos analogiškus gyvenimo atvejus Aronofsky-Rourke ir yra šio filmo jėga?!
Kaip to nepastebėti, ir operuoti tezėmis „nuspėjama, neįdomu”, man nesuvokiama…
Jeigu rimtai, filmas „Rocky” turi vieną blogumą – jis bukas. Nė velnuio ten nėra gyvenimo, nė velnio ten neišgyveni herojaus metamorfozių. Tik reginys akims…
Arūnai, neatimk man prašau teisės į subjektyvumą ir vadinti neįdomiu ką tik noriu :)
Iš šitos diskusijos man formuojasi išvada, kad mano kriterijus kinui yra vizualumas. T.y. jei gera istorija, (geras tekstas), nepraturtinama tais dalykais, kurių tekstas perduoti negali, tuomet pats kinas kaip forma tai istorijai lieka nepasiteisinęs.
Dar reikia pridurti, kad „imtynininke“ vaizdas buvo tikrai stiprus ir įtaigus, bet tas sustiprinimas man atrodo gana tiesmukas – grubiai tariant kaip skonio stipriklis vietoj kitokio prieskonio.
Pauliau, nesuprask klaidingai. Visiškai pritariu dėl SS ir ko filmų, man jie taip pat visiškai nepatinka lyginant su mano mėgstamu kinu. Gerai kad turim nuomonę, bet negalima pamiršti, kad tie filmai turi savo vietą kino istorijoje ir santykį su kitais filmais, žanrais ir pan. vien dėl to, kad buvo labai žiūrimi ir populiarūs. To nepaneigsi. Taip, tai ir sakiau: kinas labai politizuota ir ideologizuota institucija. Sava politika yra Holivude, sava Europoje. Ir norint suvokti kino raidą negalima to nematyti. O tapatinti su geru kinu to nesiūliau ir nesiūlau, atvirkščiai, manau, kad suvokiant kino institucijos politiškumą ir ideologiškumą išsivysto kritiškumas tokių filmų, kaip kad ir Aranofskio paskutinis filmas, atžvilgiu.
Asmeniškai labiausiai mėgstu nepolitinius (institucine prasme) filmus, sugebančius kalbėti vien kinui būdinga kalba, bet kaip žinia, tokių Europoje sukuriama vis mažiau.
Ir dar. Šioje diskusijoje tavo nuomone nesunku nuspėti ir jai avansu galiu pritarti, bet dažniausiai pasakymus „š” arba „niekalas” nelaikau vertinimais, tai, greičiau, tiesiog saviraiška. Juk vertinant pateikiami argumentai.
draugiškai,
l.
cloo, tai tu teigi, kad filme pamiršta apie estetiką, tai sakai, jog vaizdas buvo stiprus :)
Lukai, kaip ir minėjau, tokių filmų, kaip Rocky atžvilgiu aš neieškosiu argumentų, nes man nusispjaut, kas ką mano jo atžvilgiu. Va, jeigu kas norėtų pakalbėt apie man „Kino pavasaryje” nepatikųsį „Tahoe ežerą”, kalbėčiau kitaip, nes tai labai kokybiškas ir įdomus daiktas, tik kaip gero filmo (sumoje) aš jo nemačiau. Ten š ir nesitaškiau, o čia tai ką.. Jeigu pradėsi kiekvieną kartą įrodinėti, kad nesi kupranugaris, gali visą gyvenimą praleist teisindamasis.
Būtent,
negi kas stipru ir įtaigu tas jau ir įdomu arba vertinga?
Man nesitapatina. Britvutės, smeigtukai.. nepamiršiu nors ir nesižaviu.
Siūlau įsigilinti į Luko B. argumentus/pastabas. (Kalbant apie „Imtynininką”, man irgi pasirodė, kad filmas banalokas, bet tiesiog iš tikrųjų įdomu dėl Mickey Rourke.)
Tęsiant apie „Rokį”:
2006 „Rokis” įtrauktas į Nacionalinį Filmų Registrą kaip „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingas”.
http://en.wikipedia.org/wiki/National_Film_Registry
„Rokis” taip pat yra vienas pirmųjų filmų, kuriame naudota Steadicam kamera. Dabar gi tai jau tapo įprasta; tas pats „Imtynininkas” visai kitaip atrodytų be šios technikos. Lietuvoje, beje, Steadicam pionierius yra Mantas Šatkus, jei kam įdomu: http://www.steadicam.lt
Aš neprieštarauju niekieno nuomonei, kad šis filmas yra šlamštas. Aš tiesiog sakau, kad reikia nuomonę argumentuoti ir iš tikrųjų rašant, diskutuojant suvokti kontekstą ir kt. Jūs (Arūnai, Pauliau) tuo tarpu dažnai savo mažai kuo pagrįstus jausmus primetate skaitytojams kaip aksiomas.
tetės ašaros irgi, kad nesuprastumėt klaidingai :)
Pauliau, įdomu kodėl tau nepatiko Eimbecke filmas? Mano nuomone, „Tahoe ežeras” – vienas stipriausių šio Kino pavasario filmų. Nors tiesos dėlei reikia pasakyti, kad jis šiek tiek kino-snobiškas (ar sinefiliškas) dėl italų neorealizmo ataidėjimo. Bet galima to ir nežinoti. Nors man ir dėl to labai patiko. Tikrovės kinas veikiantis savo „kiniškumu”. Tokio labai pasigendu politinių ir ideologinių filmų gausoje. Meksikiečių režisieriai nepaliauja stebinti (pernai C. Reygado „Tyli šviesa”, šįmet „Tahoe ežeras”. Abiem duočiau po 10 balų).
Romai Z., arba tu nelabai skaitai g., arba.. Net nežinau ką. Iš tiesų, gali dėti milijoną nuorodų ir nuopelnų, bet apie Rocky man net nesinori diskutuoti. Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo subjektyvią nuomonę, bet Rocky yra šlamštas pačia objektyviausia prasme, kad ir koks žiūroviškas bei amerikietiškas bebūtų. Tiek Arūnas, tiek aš kalbame subjektyviais argumentais, bet tik ne šio filmo atžvilgiu, o tamsta, be gausybės nuorodų man taip iki šiol ir nepasakėt nė vieno punkto, kodėl Rocky yra geras kinas. Kad ten buvo steadycam? Kad Rocky avėjo naujus Reebok pump batelius su oro pagalvėm? Už puikią vaidybą? Neįtikėtiną scenarijų? Matai, nepakanka kitus kaltint neargumentavimu, pradžiai pateikt argumentų dėl ko būtų verta pradėt argumentuot. Savo, ne svetimų. Minčių, ne nuorodų.
Lukai, „Tyli šviesa” kažkuriais metais man papuolė į KP top5, nes tokio operatoriaus darbo aš nebuvau matęs milijoną metų. Man tai operatorinio scenarijaus įgyvendinimo pavyzdys, nes realaus ten kaipo ir nėra. O vat akių atitraukt tiesiog neįmanoma – nes vaizdai taip įtraukia, jog jauties lyg žiūrėtum gerai susuktą trilerį. „Tahoe..” gi, man pasirodė netikras, sumodeliuotas menas. Gal net neverta kartotis, juk rašiau:
„Už meną 10, bet kadangi filmas rodytas ne ŠMC rėmuose, tai juodos spalvos penkių sekundžių užsklandų, kurios atskirdavo tą pačia sceną, kai mergina sėdi ir rūko, o vaikinas tik sėdi, neužskaitau. Tas pats su kadro pratęsimu dešimčiai sekundžių, kai veiksmas jame jau seniai pasibaigė, statiškais kadrais, kurie tuo “juokingesni”, kuo ilgiau juose nieko nevyksta. Galiausiai (ir pirmiausiai), kai viskas prasideda nuo tuo, kad mašina asfaltuotame keliuke, kuriame niekas niekada nevažiuoja, nepalikdama stabdymo žymių perlekia 40 cm aukščio bordiūrą ir tada kosmetiškai trenkiasi į stulpą, tai ir visa kita filme yra lygiai tiek pat pritempta ir netikra. Tai niekaip nenuneigia kūrinio estetiškumo bei režisieriaus talento neegzistuojančia istoriją ištraukti iki pilno metražo.”
Pauliau, rekomenduoju pasistengti nebūti tokiu arogantišku ir nepagarbiu kitų su kuriais diskutuoji atžvilgiu, nes tai jaučiant nesinori diskutuot. Nematau nei vienos vietos kur Romas būtų parašęs, kad Rokis ar Rembo yra „geras” kinas… Jis šneka apie kitką, apie kino istorijos dalykus ir žanrinius bei socialinius kontekstus.
O dėl tavo pastebėjimų apie meksikietiškus filmus. Pritariu, kad „Tyli šviesa” pasižymėjo nuostabiu operatoriaus darbu – „gyva” kamera, kuri netgi kartais priversdavo suabejoti ir išvengti graudenimosi (lašai ant kameros). Meistriška. Bet tai tikrai ne viskas. Jei esi matęs legendinio danų režisieriaus C. Dreyerio filmą „Žodis”, suprasi apie ką aš. „Tyli šviesa” yra šio filmo citata kitu laiku ir kitoje vietoje. Tai pabrėžia abiejų režisierių meistriškumą. Jie abu sukūrė nepakartojamus (filosofinius) filmus apie tikėjimo ir kasdienybės santykį, apie gyvenimo misteriją. Dreyeri rekomenduoju pažiūrėt: http://www.imdb.com/title/tt0048452/.
Dėl „Tahoe ežero” tavo argumentai skamba gana ribotai. Ir vėlgi spėju jie galėtų būti šiek tiek kitokie jei atkreiptum dėmesį į sąmoningą filmo neorealistinį stilių. Ir jo citatas.
Truputis priminsiu, kad žymiausi italų neorealistai yra V. De Sica ir Roberto Rosselinis. Tikiuos esi matęs „Dviračio vagis” ar Umberto D, o gal „Kelionę į Romą”? Neorealistų filmai pasižymėjo ramiu ritmu ir subtiliu humoru, užuomazgos, atomazgos ar kitų dramos elementų nebuvimu, todėl filmo istorija, kaip ir gyvenime, dažniausiai neturėdavo nei pradžios nei pabaigos, montuojant nufilmuotą medžiagą buvo vengiama kurti reikšmes (Tahoe ežere tai paryškinama skirtingas scenas pabrėžtinai atskiriant juodu kadru), filmuojama atvirose miesto erdvėse, nebijant ilgų ir statiškų planų (šiame filme dauguma atveju kamera juda iš kairės į dešinę) ir vienas svarbiausių „tikrumo” garantų – neprofesionalūs aktoriai vaidina save pačius – paprastus žmones. Visa tai yra Tahoe ežere. Paklausi, na ir kas manęs filmas neįtikino. Taip, italų neo-realizmas taip pat iššaukė daug diskusijų, po kiek laiko jis pasirodė per mažai dramatinis, šiek tiek juokingas kaip tu sakai. Bet tai vienas kino kelių. Realybės atspindėjimo siekis, bet ne jos sukonstravimas (apie tai paskaityti galima klasikinio kino teoretiko A. Bazino tekstose apie neorealizma). „Tahoe ežeras” šio kelio prisiminimas. Maloni citata. Visai nenuobodi. Estetiškesnė už Neorealistus. Ir daugeliui seanso dalyvių jaučiau, kad patiko. Todėl sveikintina netgi sakyčiau. Nes, manau, Dviračių vagis mažai kas bepažiūri.
Kažkaip po filmo pagalvojau, kad ir žiūrovai pradeda pavargti nuo politinių ideologinių dramų, kurių kiekvienais metais apstu. Labai gerų ir prastesnių. O čia buvo tiesiog Tribute to Neorealism. Man patiko. Nors su skoniu tikrai susijęs pasirinkimas.
„Tahoe ežero” man Tavo pastebė
Apie Tahoe ežerą čia gerai išvedžiota…
Lukai, kas dėl arogancijos, tai tau geriau matyt, bet čia ne aš atėjau paaiškinti, kaip reikia argumentuoti filmų atžvilgiu, pats taip ir nepasakydamas savo nuomonės. Čia tu kalbi iš istorinio, žanrinio konteksto, o Romas tiesiog pasakė, kad negalima rašyti, kad Rocky yra š., nors kai jo du kartus klausiau, kodėl gi ne, taip ir nesulaukiau atsakymo, tik gausybės nuorodų ir citatų.
O dėl „Tahoe..” tai tegaliu pasidžiaugt, kad tau seansas buvo nepalyginamai malonesnis negu man. Citatos man nežinomos, tad filmą beliko vertinti „čia ir dabar”. O tai yra meniškai nuobodu. Jeigu tau vertę kuria citavimas, tebūnie betikslis, tuo geriau. Aš net ir nežinodamas šaltinių tikėjausi daugiau ambicijų, o ne pataškymų ant sienos, kurie keliauja į ŠMC.
Pauliau, tikiuosi tau ginčas nėra svarbiau už jo objektą. Baigiant apie Tahoe ežerą, žinoki, man tikrai ne citatos kuria filmo vertę (nors aišku jei jos yra kokybiškos, jas atrandant filmo vertė man taip pat auga), bet filmo stilius. Ir čia kalbant apie Tahoe ežerą mūsų supratimai kas gali būti kinu ir kas ne – susikerta (sakai: „tikėjausi daugiau ambicijų, o ne pataškymų ant sienos, kurie keliauja į ŠMC”). Italų Neorealizmą ir kino teorijos tekstus tokiu tavo žodžių atveju akcentuoju tam, kad pagrįsčiau jau prieš daug metų plačiai žinomą tokio kino stiliaus galimybę. Savaime suprantama, ji gali patikti, gali ne. Dar XX a. pradžioje kino teorijoje gimė esminė diskusija ar kino meno tikslas siekti atspindėti realybę kuo mažiau ją iškraipant, ar, atvirkščiai, kino kūrėjo užduotis sukurti dramatiškai įtaigią sumontuotą kino realybę… Viskas judėjo ant šios ašies. Na, čia vėl ilga diskusija su daug citatų, kurių tu nemėgsti. O trumpai tariant – man toks Tahoe ežero stilius nebuvo nuobodus (tuo labiau „meniškai nuobodus”, kaip sakai) visų dabartinių filmų kontekste, netgi atvirkščiai, jis buvo maloni išskirtinė staigmena. Jei tau buvo nuobodu – galiu suprasti. Tik nesakyk, kad tai ne kinas, nes busi neteisus. Taika.
Citatas esu matęs, bet primiršęs. Todėl Tahoe nesiejau su jokiomis klasikomis. Bet filmas – labai pavykęs, firminis. Jokio ten ŠMC ir taškymosi…
Interpretacijų laisvė. Pavyzdžiui tau atrodo, kad sceną atskyrus keturiomis juodomis kelių sekundžių užsklandamos, išryškinamas nieko nevykimas, vienatvė (pataisyk, jeigu klystu), tuo tarpu Lukas sako, kad čia citata į italus: „…filmo istorija, kaip ir gyvenime, dažniausiai neturėdavo nei pradžios nei pabaigos, montuojant nufilmuotą medžiagą buvo vengiama kurti reikšmes (Tahoe ežere tai paryškinama skirtingas scenas pabrėžtinai atskiriant juodu kadru)”. Tai pagal tave tos juodos užsklandos labai reikšmingos, naudotos labais taikliai, pagal Luką aš vis dar nesuprantu, kokią prasmę atsiremiant į citatas jos turėjo. Todėl ir sakau – menas. Po tokio meno geriausiai būtų pažiūrėti T. Kitano „Achilas ir vėžlys”.
Pritariu Lukui: „Nematau nei vienos vietos kur Romas būtų parašęs, kad Rokis ar Rembo yra “geras” kinas… Jis šneka apie kitką, apie kino istorijos dalykus ir žanrinius bei socialinius kontekstus.”
Bet jeigu norite, aš galiu pasiduoti jūsų provokacijai, ir pasakyti, kodėl „Rokis” yra geras filmas. Na, visų pirma, jis naudingas kaip etiško elgesio vadovėlis: parodoma, kaip garbingai „nukabinti” partnerį, kaip visada gerbti neturtingą draugą, nes nežinia, kaip viskas gali pasisukti (treneris negerbė Rokio), kaip atleisti ir vėlgi gerbti senus žmones (Rokis atleidžia treneriui), kaip būti ištvermingam ir nesipuikuoti (Rokio elgesys vs. jo priešininko). O svarbiausias moralas – jog svarbu ne rungtynes laimėti, o išlikti padoriu ir geru žmogumi (tada ir mylimas žmogus šalia atsiras).
Žinoma, visi šie moralai, kaip ir siužetas, yra stereotipiški ir standartiški, nors tikrai ne ką daugiau nei „Imtynininkas”. Rokis kartais atrodo daug sudėtingesnis personažas nei Mickey Rourke, nes jį kankina įvairesni konfliktai – žaisti/nežaisti, mylėti/nemylėti, atleisti/neatleisti ir t.t. Žinoma, aš šių filmų taip plačiai nelyginčiau, čia net ir sportas ne tas – boksas ir imtynės. Stallonės vaidyba, aišku, yra įspūdinga, faktiškai ir „ištempianti” visą filmą, padaranti jį ne tokiu juokingu ir įtikinamu. Tai nereiškia, jog Stallone yra geras aktorius – tai reiškia, jog šis vaidmuo yra geras.
Na, o dėl Steadicam, tai tamstos ironija visiškai ne vietoje. Kino istorijoje technologijų kaita visada buvo labai svarbi. Būtų tikrai naivu atmesti, tarkim, garso, ar spalvų atsiradimo reikšmę šiam menui. Steadicam taip pat yra svarbi nauja technika – kaip jau minėjau, tas pats „Imtynininkas” be tokios technikos atrodytų visiškai kitaip. Ir „Rokyje” Steadicam labai išradingai panaudotas, tikrai jautiesi esantis visai šalia veikėjų.
O šiaip tai siūlau geriau pažiūrėti Luchino Visconti „Roko ir jo broliai”. Čia kaip tik susiveda boksas ir neorealizmas. :]
Ir atsisveikinu, palinkėdamas ateityje labiau gerbti savo skaitytojus.
Kam gi labiau tu galėtum pritarti negu Luko minčiai apie… Atėjai, kaip tata pamokei, kaip reikia argumentuoti apie filmus, pats tų argumentų taip ir nepateikdamas. Čia ne universitetas ir jeigu negali svetimų minčių, kažkur rastų faktų perleisti per save, tai ir nereikia. Kam reikalauji iš kitų to, ko pats neduodi? Aš čia irgi lengva ranka galiu įmest citatą iš wiki:
In a review published in October 2008, film critic David Thomson finds the film „excruciating” and harshly criticizes its poor acting, writing, and production values.[22] In an interview, Thomson said of his review, „Now, I think Sylvester Stallone is absurd, in every thought and movement. But he is a vital, vitally absurd part of the movies… the trashiness in movies will never die.”
Ačiū už galiausiai pateiktas įžvalgas apie Rocky privalumus. Deja, jos labiau moralinės ir su geru kinu nelabai turi ką bendro. Čia aš ir vėl norėčiau prisiminti „Lušnynų milijonierių”, kuris be profesionalaus įgyvendinimo būtų tas pats „Rocky” – istorija apie viltį, meilės triumfą ir tai, kaip net būdamas paskutiniu ubagu, gali tapti milijonieriumi. Ne už tai filmas gavo „Oskarus”, bet už tai, kaip tai buvo įgyvendinta. „Rocky” nėra įgyvendinimo, todėl lieka nykuma ir banalybė.