Aš netikiu, kad reikia gyventi šia diena. Visi galvoja apie ateitį. Gyvename juk ne rojaus soduose.

– Na ką aš tau galiu pasakyti… Tas “Pabučiavimas” tai toks dvejopas. Ilgai kankinau, kol iškankinau, ir vis lydėjo klausimai ir priekaištai iš serijos “už ką taip ją liaupsinti?”. Gi siužeto nulis, statika ir originalumą palaikanti filmų atpasakojimo dialogais forma pabosta jau po keliasdešimt puslapių. Kita vertus nesigailiu, jog pabaigiau, nes tai knyga, kuri spiria į paširdžius ir trenkia per smegenis paskutiniais puslapiais, kurie atsveria visas iki tol patirtas kankynes ir atsako į visas abejones dėl autoriaus meistriškumo.

Fabulos pateikimo forma tikrai nestandartinė: du kaliniai, Valentinas ir Molina, sėdi vienoje kameroje, šnekučiuojasi apie šį tą, apie savijautą, fizinę ir dvasinę būseną, menkais štrichais tempdami gumą su skaitytoju dalinasi savo praeitimi, o pirmame plane groja vieno kalinio matyti filmai, kuriuos detaliai, kiek atmintis leidžia, pasakoja kameros draugui. Viso tų filmų penki. Vieni identifikuojami realiomis ekranizacijomis (pvz., pirmasis pagrįstas “Cat People”, trečiasis – “I Walked with a Zombie”), kiti kažką primena, tačiau konkrečiai įvardijami nesiduoda. Tas filmų atpasakojimas atitraukia nuo statiškos kalinių siužetinės linijos ir visiškai neužkabina, nes istorijų banalumas, nukabintas nuo antrarūšių ekranizacijų, netampa patrauklus net pateikus vis pertūkstančio dialogo forma. Matyt, neatsitiktinai ir “Moters vorės pabučiavimo” ekranizacijoje režisierius Héctor Babenco vengė pasakojamų filmų pertekliaus.

Pertrūkiai tarp prisimenamų filmų atpasakojimų daug įdomesni: jie atskleidžia, jog Valentinas – politinis kalinys, iš kurio diktatūrinė 7-ojo dešimtmečio Argentinos valdžia siekia išgauti bendrininkų pavardes, o Molina, kuriam nesvetimas homoseksualizmas, į kalėjimą pakliuvo už nepilnamečių tvirkinimą.

M. Puig’as pats parašė išsamias išnašas su prieš keturis dešimtmečius vyravusiomis pagrindinėmis fizinės homoseksualumo kilmės teorijomis, kurios psichoanalitikams kartu su pagrindiniu romano tekstu gali būti įdomus šaltinis, leidžiantis pagrįsti arba paneigti versiją, jog belangėje įmanoma pakeisti seksualinę orientaciją savo noru. Tai ir šiokia tokia užuomina apie romano siužeto eigą, tačiau ne esminė, apie kurią nenorėdamas gadinti siurprizo nutylėsiu.

Manuel’io Puig’o romanas “Moters vorės pabučiavimas” nebojant originalios dialogų ir filmų atpasakojimo formos, tačiau nuobodoko turinio (neskaitant epilogo), savu laiku galėjo sukelti lengvo šoko emocijas, galėjo būti politiniu ginklu, dabar gi – tai politiką, seksą ir kultūrą į vieną sujungiantis tekstas, kurio pabaiga trenkia, tačiau suprasiu tuos, kurie pabaigos nesulauks.

—-

Informacija apie knygą: romanas; iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. – Kaunas : Kitos knygos, [2011]. – 237, [1] p. – ISBN 978-609-427-032-1