Nežinau, kaip kitiems, bet man Mark Lanegan patinka labiau, kai jam kompaniją palaiko Isobel Campbell. Taip ir čia: jo balsas, tamsa, nuotaika hipnotizuoja ir įvynioja į melancholiją, bet viskas kiek dvelkia monotonija, kurioje norisi šiek tiek įvairesnių spalvų ir atsvaros waitsiškam baritonui. Kita vertus, „Blues Funeral” – pirmas solinis Lanegano darbas po įžymiojo „Bubblegum”, tad nenuostabu, kad atlikėjo grynumas per septynerius metus prisimiršo.
Visgi Markas niekur nuo savasties nenubėgo, pagrindinis akcentas lieka tekstuose, kurie kartu su muzika toliau skleidžia juodą liūdesį, tik ne gryno bliuzo ritmu, kaip galima spėti iš albumo pavadinimo, o gūdžiu sunkiu alternatyvaus roko fonu, kuriame kompiuteriniai ūkavimai, tembrai, efektai maišosi su elektriniais gitarų rifais ir ritmo mašina.
Labiausiai patiko: „Gray Goes Black”, „Riot In My House” (kokios skanios čia elektrinio bliuzo gitaros partijos), „Ode To Sad Disco” (visiškas netikėtumas, kokio gali pavydėti Depešai ir U2, iš karto parklupdantis ant kelių – ne, šitas gabalas per laidotuves netiktų).

httpv://www.youtube.com/watch?v=zP5GWYXp4d0

Mark Lanegan – Ode To Sad Disco