Atostogų metas persirito jau į antrąją pusę, mes vis rečiau išeinam į eterį, šiek tiek apleidom labdaringąją kultūrinę veiklą, bet knygų skaityti nenustojom. Tiesa, daugiau skaitom senesnius leidimus, bet retkarčiais žvilgtelime į naujų leidinių viršelius ir darome norimų perskaityti knygų sąrašą. Tikėtina jame atsidurs ir kai kas iš žemiau paminėtųjų.

„Baltos lankos” išleido Julian‘o Barnes‘o knygą „Flobero papūga”. Turime lietuviškai šio anglo „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių”, bet visi kritikai sako, kad „Flobero papūga” yra daug geriau. Ir nėra pagrindo netikėti, kad ši Bukeriui nominuota knyga nesužavės skaitytojo.

Knygos autorius Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais. Garsiojoje savo knygoje Flobero papūga jis į vieną audinį suaudžia faktus ir fikciją. Laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojais ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes – ir literatūrines, ir labai tikroviškas… Daugiau…

*****

Leidykla „Mintis“ dar kovo mėnesį skelbėsi, kad balandį išleis Mindaugo Peleckio sudarytą knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Dabar liepa, knygos dar knygynuose nerasite, bet leidykla tikriausiai nemeluoja savo tinklalapyje rašydama, kad knyga jau keliauja iš spaustuvės ir dabar užsisakiusieji internetu gali jos tikėtis rugpjūčio pirmoje pusėje. Ištraukų iš knygos galima rasti internete, o šitaip knygą pristato leidėjai:

2011-aisiais, praėjus pusšimčiui metų nuo lietuviško roko atsiradimo, išleidžiama pirmoji Lietuvos roko istorija. Tiesa, tai – pirmasis toks bandymas, todėl platus skaitytojų ratas, kuriam ši knyga skiriama, neturėtų būti labai griežtas jį vertindamas. Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje – apžvalginiai straipsniai, interviu su žymiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1200 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai. Knyga gausiai iliustruota istorinėmis ir šiuolaikinėmis fotografijomis, kitomis iliustracijomis. Joje dėmesys skiriamas visoms roko plačiąja prasme atmainoms: kalbinami ir 1960-aisiais, ir 2010-aisiais susikūrusių grupių atstovai. Taip pat trumpai pristatoma ir kaimyninių šalių roko istorija, lyginama su lietuviškąja.

*****

Prieš keliolika metų „Charibdė” leisdavo tokias smagaus formato nedidukes knygeles su kokybiškais moderniosios klasikos kūriniais, tarp kurių buvo ir Jean’o Genet’o „Vagies dienoraštis”. Šiandien tokiais leidiniais gali pasigirti tik „kitos knygos” toliau leidžiančios kontroversiškus, kitose šalyse jau kultiniais tapusius, kūrinius. Paskutinis toks – minėtojo  Jeano Geneto romanas „Gėlių Dievo motina„, kuriame poetiškai ir kartu šokiruojamai perteiktas Paryžiaus dugno gyvenimas. Daugelis romano veikėjų – visuomenės užribyje atsidūrę homoseksualai ir nusikaltėliai, tarp kurių tuo metu gyveno ir pats autorius.

Romano regėjimai neatsiejami nuo seksualinių geidulių. Tai himnas vienatvei, pakylėjamai beveik iki religinio kulto. Jeanas-Paulis Sartre’as „Gėlių Dievo Motiną” vėliau pavadino „masturbacijos epu”. Paulis Valéry, perskaitęs romano rankraštį, pasakė, kad tai genijaus kūrinys, tačiau jį reikia sudeginti.

Kiekvieno knygos veikėjo veiksmus lydi erotika ir seksualinė ekstazė, bet šie potyriai yra persmelkti vienatvės ir bejėgiškumo jausmo mirties akivaizdoje. Bejėgiškumo suvokimas palėpėje greta Montmartro kapinių gyvenantį transvestitą paverčia didžiąja Šventąja, o jo meilužį, giljotinuoti nuteisiamą jaunuolį, – ypatinga asmenybe vardu Gėlių Dievo Motina… Daugiau.

*****

Ne taip seniai pasirodė „Kitų knygų” išleista, Dalios Saukaitytės naujai išversta Venedikto Jerofejevo poema „Maskva-Petuškinai”. Ankstesnysis „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos” variantas buvo parengtas pagal išcenzūruotą ir sutrumpintą versiją, tad čia turėtų būti puiki dovana kartai, kuri jau rusiškai, išskyrus keiksmažodžius, nebesupranta.

Nemirtingas alkoholinės prozos šedevras. Autoriaus prototipas – intelektualus girtuoklis ir liaudies filosofas Venička, nubudęs nežinia kokioj laiptinėj ir kamuojamas baisių pagirių, – sėda į elektrinį traukinį Maskva–Petuškai, kad aplankytų mylimąją ir trejų metukų sūnelį, kuris jau pažįsta raidę „J“. Paprasta kelionė virsta metafizinės utopijos ir dvasinio idealo paieškų odisėja. Venička klaidžioja vingiuotais nuskaidrėjusios pasąmonės labirintais, cituoja Bibliją ir marksizmo klasikus, filosofuoja su Dievu bei angelais ir (žinoma!) kiekvienoje stotelėje malšina nenumaldomą sielos troškulį. Daugiau…

*****

Franzo Kafkos gerbėjai gali džiaugtis lietuviškai tik tik pasirodžiusiais Kafkos dienoraščiais. Leidykla sako, kad knygą tikrai jau galima rasti jos knygynėlyje, o netrukus turėtų būti išplatinta ir po kitus knygynus.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido jau bene metus skaitytojų lauktus Franzo Kafkos dienoraščius, rašytus 1910–1923 metais. Iš vokiečių kalbos Teodoro Četrausko išversta knyga taip ir vadinasi – „Dienoraščiai 1910–1923“. Turbūt didžiausią intrigą knyga kels tiems, kurie Kafką pažino per jo kūrybą: dienoraščiai jį parodo ne tik kaip kūrėją, rašytoją, bet taip pat leidžia į jį pažvelgti kaip į paprastą žmogų, mėgusį fantazuoti, lankyti teatrą, aprašinėti ir apmąstyti savo sapnus, susidūrimus su įvairiais žmonėmis ir situacijomis. Daugiau…

*****

Fantastikos gerbėjai toliau gali „mėgautis” „Eridano“ bardakiška tvarka leidžiamomis minkštaviršelinėmis: nepabaigusi n pradėtų serijų, leidykla imasi dviejų naujų ir kaip visada nepateikia jokių nuorodų, kad knygos priklauso tam tikram ciklui. Glen Cook‘o knyga „Visų naktų tamsa“ – pirmoji iš „Dread Empire“ ciklo, o John‘o Norman‘o „Goro planeta“ – viena (gal net pirmoji) iš 29-ių romanų serijos. Tikėtina, kad Cook‘as nenuvils, bet kol nebus išleista daugiau, ar verta imtis šiosios? Taip belaukdamas nesiimsiu aš, nesiims dar kažkas, o leidykla nebus suinteresuota leisti kitas serijų knygas. Uždaras ratas, iš kurio nežinia, kaip išlipti.

Tuo tarpu kitos leidyklos toliau leidžia žinomų fantastikos rašytojų kūrinius. Šis, kurį norisi paminėti, taipogi nukabintas iš ciklo vidurio, bet, susipažinus su Terry Prachett‘o kuriamu pasauliu, nėra taip svarbu kokią knygą iš „Disko pasaulio” toliau skaitysi. Galima imti, kad „Baltų lankų” išleistą „Mažieji dievai“. Malonumas turėtų būti neapsakomas, žinoma, atsižvelgiant į vertimo kokybę, kuri kol kas nečiupinėta.

Ką darytumėte, jei būtumėte galingas dievas ir staiga sužinotumėte, kad tapote bejėgis, o iš milijonų tikinčiųjų jums liko vienas vienintelis, ir tas nelabai gudrus? „Mažieji dievai” – filosofinė fantastinė komiška istorija apie dievą, kuriam būtent taip ir nutiko, ir kaip, įveikęs šį išbandymą, jis tapo geresne ir išmintingesne antgamtine būtybe. Mažieji Dievai – tai pasaka, linksma ir jaudinanti, apie nesėkmes ir pažeminimus, pavojingas keliones ir neišmintingus karus, sutrikusius filosofus ir supykusius žynius. Daugiau…

*****

O, žiū, Neil‘as Gaiman‘as toliau leidžiamas tokia sparta, kad greit turėsime lietuviškai visus geriausius jo kūrinius. Šįkart kalbu apie „Vagos” išleistą romaną „Anansio vaikai”. Tai toks šalutinis „Amerikos dievų” produktas, apdovanotas „Locus” premija. Beje, yra ir skaičiusių originalo kalba ir besidalinančių savo nuomone:

Taigi – apie dievus. Kaip sakiau, čia nėra tokios įspūdingos galerijos, kaip „Amerikos dievuose“, bet kai Gaimanas prabyla apie dievus ar jų išdaigas, atrodo, tarsi būtų vienas iš jų. Paralelūs pasauliai, jų gyventojai, elgesys – turi kažkokio žavaus mitiškumo, kuriame labai aiškiai jaučiasi ir žmonių, ir to kito pasaulio tikroviškumas. Ir Anansio pasakojimai bei pokštai – jie mitiškai žiaurūs, nužengę iš sakmių, o ne kokios šlykščiai kastruotos „geriausios pasaulio pasakos”, kur vilkas geruoju atryja Raudonkepuraitę ir už tai gauna apelsinų sulčių. Visa apžvalga…

*****

Gegužės mėnesio g.eros naujos knygos.