Vilniaus knygų mugė jau baigėsi. Knygų lentynos pasipildė maža krūvele naujų knygų, leidyklų kišenės – neapskaitytomis pajamomis (dėl to neapskaitymo stovijuojant prie prekystalių buvo piktoka, kad knygų kainos mugės metu kai kuriais atvejais buvo net didesnės nei leidyklų knygynėliuose, kur kasos aparatai tarška su džiaugsmu), tačiau neverkšlenu – išpardavimų buvo pakankamai. Juolab, greičiausiai ne pas mane vieną, dar galima rasti ne vieną dar neatverstą užpraeitos mugės pirkinį, o laikas žingsniuoja į priekį ir baksnoja pirštu į naują krūvelę, kurią norėtųsi ir perskaityti, ir lentynoje turėti.

Lietuvos leidyklos pagaliau atrado Terry Pratchett’ą. Džiugu: gal po kelių metų turėsime bent pusę “Plokščiojo pasaulio” istorijų. “Bonus animus” dar knygų mugėje pristatė pirmąją trilogijos apysaką “Tik tu gali išgelbėti žmoniją”, ir sakosi, kad išverstos jau ir kitos dvi, o leidimo sparta priklausys nuo pirkėjų.

,,Tik tu gali išgelbėti žmoniją“ – pirmoji paaugliams skirtos trilogijos knyga apie Džonio Maksvelo nuotykius.

Atėjo Sunkūs Laikai dvylikamečio Džonio gyvenime. Tėvai nebesutaria, maitintis tenka tuo, ką randi šaldytuve, mokykloje… Na, mokykloje niekad nesibaigia Sunkūs Laikai, nebedžiugina ir laiko užmušinėjimas prekybos centre su trim geriausiais draugais. Telieka kompiuteris ir piratinė žaidimo ,,Tik tu gali išgelbėti žmoniją“ kopija.

Tačiau žaidžiant jau nežinia kelintą kartą, ateivių laivynas, užsimojęs sunaikinti žmoniją, jam atsiunčia žinutę, kad pasiduoda. Riba tarp realybės ir žaidimo išsitrina ir Džonis turi apsispręsti, ar priims jų kapituliaciją bei palydės ateivius iki gimtosios planetos, gindamas nuo daugybės kitų, besiveržiančių juos sunaikinti žaidėjų. Ir, keisčiausia, kad jam padėti gali tik kažkokia mergiūkštė…

—–

[EXPAND Balandžio 1-osios skaitinys]

Net „Svajonių knygos” karts nuo karto pateikia ilgai lauktą staigmeną – naujas visame pasaulyje pripažintas Natalie Anderson romanas „To nesuvaidinsi” tikrai vertas skaitytojų dėmesio ir leidyklos pristatymo, skambančio: „Dar niekada nebuvo taip smagu!”.

Košmaru pasibaigęs paauglystės romanas suteikė Penei Ferburn svarbią pamoką: tam, kad išgyventum, privalai apsimetinėti. Tik paprašyta savo biure padėti Karteriui Dodsui ji supranta, kaip smarkiai klydo.
Karteris gali turėti bet kurią moterį ir mėgsta įvairovę! Bet, praleidęs su Pene kelias karštas naktis, įsipareigojimų vengiantis vyras priima iššūkį – jis privers Penę pripažinti savo tikruosius jausmus. Daugiau…

[/EXPAND]

—–

Rimtas reikalas sinefilams iš leidyklos “Mintis”, pradėjusios naują knygų seriją “Kino raštai” su kultūrologo, filosofo, kino žinovo Michailo Jampolskio knyga “Kalba – kūnas – įvykis: kinas ir prasmės paieškos”

Knygą sudaro tekstai, analizuojantys atskirų autorių – režisierių ir kino teoretikų – darbus bei kino teorijos problemas. Teorinį knygos rėmą brėžia judėjimas nuo struktūralizmo prie fenomenologijos. Knygoje svarstomos montažo, kadro erdvės, lėlių ir kaukių, istorijos, kūno ir mirties vaizdavimo kine problemos. Pagrindinis dėmesys skiriamas Aleksandro Sokurovo, Aleksejaus Germano, Kiros Muratovos, Artūro Pelešiano bei Vladislavo Starevičiaus kūrybai. Kino teorijos aptarimas apima rusų formalistų, André Bazino, Serge’o Daney’aus, Levo Kulešovo, Gilles’io Deleuze’o bei kitų autorių idėjas. Knyga skirta besidomintiems kino istorija ir teorija bei vizualumo, kūniškumo, sovietmečio studijomis.  Daugiau…

—–

Sigitas Geda ir po mirties geba sukelti šurmulį bei rodo, kokie dar tebesam tamsuoliai erotikos srityje. Kūrėjo dar 2008-aisiais parengta erotinės poezijos rinktinė „Freskos” tik šiemet išvydo dienos šviesą, ir iš karto tapo pliekiama dėl kūniško nuogumo, antroje vietoje paliekant poeziją. Teko paskaitinėti, patiko, čia ne T.A. Rudoko čiastuškės.

Šios knygos mašinraščio antraštiniame puslapyje – 2008 metų data. Sigitas Geda (1943–2008) rinkinį parengė pats ir buvo įteikęs kitai leidyklai. Bet išleidžiamas tik dabar. Šiandien „Freskos“ jau suvokiamos kaip literatūros palikimas, o mašinraštis su taisymais poeto ranka – muziejinė vertybė. Šios knygos išskirtinumas – erotinių vaizdų telkinys, pirmas toks sodrus ir atviras lietuvių poezijoje (proza prie tokių vaizdų skaitytojus jau pripratinusi). Gedos artėjimą prie tokios knygos rodė „Giesmių giesmės“ vertimas, rinkinys „Siuita Virginijai“, gaivalingas jo kūrybos pobūdis. Galima numanyti kontroversiškus „Freskų“ vertinimus, bet vargiai kas užginčys, kad tai tikro poeto ranka profesionaliai parašyta poezija ir kad nuslėpti šią jo kūrybos dalį būtų neteisinga ir nešiuolaikiška.  Daugiau…

—–

“Obuolys” vis pristato naujas knygų serijas: štai ką tik pradėjo Jean Marie Auel “Žemės vaikų” sagą, nors mane labiau domina, ar nelips ant “Eridano” grėblio. Štai aš, pavyzdžiui, jau pustrečių metų laukiu tolimensių Ludlumo “Borno” vertimų. Tikiuosi sulaukti, nes ne per skubriausiai leidžiamos ir Anne Rice “Vampyrų kronikos” – jau pasirodė trečioji knyga “Prakeiktųjų karalienė”, bet vampyrai, matyt, vis dar ant bangos.

Roko žvaigždė, žinomas kaip vampyras Lestatas, ruošiasi koncertui. Aklai susižavėjusių gerbėjų minioje – šimtai vampyrų, kuriems atrodo, kad Lestato troškimas būti mylimam mirtingųjų kelia grėsmę vampyrų viešpatavimui, ir dėl to išsišokėlį reikia sunaikinti…

Po šešių tūkstančių metų miego pabunda visų vampyrų motina, prakeiktųjų karalienė Akaša. Ji ketina sunaikinti vyrus ir paversti realybe visus pasaulio mitus – kartu su išrinktuoju sūnumi-mylimuoju tapti dievais…  Daugiau…

—–

Nelabai supratau, kokio velnio “Versus aureus” išleido Mildos Keršienės-Dyke verstą V. Woolf romaną “Į švyturį”, kai dar metai nepraėjo nuo Laimanto Jonušio vertimo pasirodymo. Nesusikalbėjimas tarp leidyklų ar ką? Bet “Versus aureus” miniu dėl kito leidinio – žurnalisto Charles R. Cross parašytos Kurto Cobaino biografijos “Sunkiau nei dangus”. Internete galima rasti informacijos, kritikuojančios Crossą už pramanytų faktų įtraukimą į biografiją, bet apie kokią biografinę knygą to negalima pasakyti?

Rašant šią knygą humoras daug sykių atrodė vienintelis šviesulys tokiame sizifiškame darbe. „Sunkiau nei dangus“ apima ketverius tyrimų metus, 400 interviu, daugybę kimšte prikimštų dokumentų spintelių, šimtus muzikinių įrašų, galybę bemiegių naktų ir mylių mylias, nukeliautas nuo Sietlo iki Aberdyno. Tyrinėdamas nukakau – tiek emociškai, tiek fiziškai – į tas vietas, kur niekuomet nemaniau pateksiąs. Būta didžiulio pakylėjimo akimirkų – kaip anuomet, kai pirmąsyk išgirdau neišleistą „You know you’re right“ versiją, dainą, kuri, mano nuomone, yra viena iš geriausių, kokias tik parašė Kurtas. Vis dėlto kiekvieną džiaugsmingą atradimą lydėjo beveik neįtikimas sielvartas, kaip tuomet, kai rankose laikiau Kurto atsisveikinimo laiškelį ir mačiau, kad jis buvo saugomas širdies pavidalo dėžutėje šalia atsiminimui dovanotos šviesių jo plaukų sruogos. Daugiau…

—–

Knieti nosį įkišti ir į Lietuvoje pastaruoju metu apsistojusios Lenos Eltang romaną “Akmeniniai klevai”, kurį išleido “Vaga”

Lenos Eltang proza – unikalus Europos modernizmo tradicijų tąsos rusų literatūroje reiškinys. Savita romano „Akmeniniai klevai“ kalba, kalbėsena, daugiasluoksnės poetinės aliuzijos tai praskleidžia pridengdamos, tai pridengia praskleisdamos – grakščiai tiesiog skaitytojo akyse kloja vienas ant kito apžavius gyvenimo ir sąmonės realybės siužetus, laiškų ir dienoraščių kiauraraščius, nutviekstus skaudaus ir skaidraus ilgesio. Romanas „Akmeniniai klevai“ – ne iš tų, kur aprašo gyvenimą. Jis iš tų retų, kuriais rašomas pats gyvenimas.

Lena Eltang gimė tuometiniame Leningrade. 2003 m. išėjo pirmas jos eilėraščių rinkinys (jo įvadą parašė Tomas Venclova), vėliau dar keli, veikiai poetė ėmėsi ir prozos. Kaip prozininkę ją išgarsino jau pirmas romanas „Gervuogės ūgis“ (patekęs į premijos „Nacionalinis bestseleris“ trumpąjį sąrašą), o parašiusi antrą – „Akmeniniai klevai“ – autorė tapo pirmąja premijos „Naujoji rusų literatūra“ laureate. Nuo 1991 m. Lena Eltang gyvena Vilniuje. Daugiau…

NAUJOS G.EROS VASARIO KNYGOS