Liaudyje girdėjau tokią tiesą, jog jeigu pats nesugalvoji, nebijok paklausti kitų. Nebijau, tai klausiu – ką jūs apie visą tai manote? Tik pirmiau dar išdėstysiu samprotavimus, kaip jau tikriausiai suvokėte pagal užvadinimą, apie paskutinįjį „gyvūnėlių pardavinėtojų” albumą „Elysium”.

Kai jie paleido pristatomąjį gabalą „Invisible”, žavėjausi klipo idėja ir forma, norėjau ir tebenoriu turėti tokį kūrinį kompiuterio užsklandoje (beje, gal kas žino, kaip tai pasidaryti?) arba kaip elektroninį paveikslą ant sienos, ten net muzikos gali nebūti – ir taip veikia, kaip lėtai sukamas kaleidoskopas iš vaikystės, kurį nuleisdavau tik pavargus akiai ar rankoms. Magiškai gražu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=n609XaagVJo

Kai PSB padavė olimpiadinį singlą „Winner”, kiek nuvylė tuo minkštumu, visai netinkančiu pergalių himnui, bet tai niekis, sakiau, nes „Winner” singlas turėjo dar tris takelius, tarp kurių buvo vienas puikiausių pastarųjų metų PSB kūrybos vaisius „A Certain „Je ne sais quoi”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=debY7ClmqgM

Tikėjausi kažko panašaus ir „Elysium” skambesyje, bet, deja deja, ten nebuvo  net to pačio „A Certain „Je ne sais quoi” ir iš vis – nieko užvedančio ir uždegančio. „Elysium” skamba kaip absoliuti ramuma tobulos laimės vietovėje.

Po pirmojo klausymo supykau ir albumą nurašiau, bet nevalingai grįžau, po to dar ir dar. Šūdinas reikalas palaipsniui virto puikiu, vientisu, ne – vientisiausiu Pet Shop Boys darbu. Jau dešimt metų, pradedant „Release” (2001) iš PSB naujų albumų išsirankiodavau razinas (pvz., „The Way It Used To Be” ir „Did You See Me Coming?” iš „Yes”), o likusius beveidžius bumčikus palikdavau likimo valiai. Dabar gi iš „Elysium” norisi išmesti vieną šokliausių/geriausių gabalų „Memory Of The Future” ir tam tikrus čaižesnių sintezatorių pasireiškimus „A Face Like That” ir „Ego Music”, kad turėčiau puikų vokalinį balzamą sielai ar cukrų ausims, vadinkit tai, kaip norite, bet prieš faktą nepašokinėsi.

Taigi šitas relaksuojantis synth-pop minkštumas yra visai klausomas ir pagirtinai konceptualus. Už tai galima paploti arba švelniai paliesti vyrukų pečius. O bet tačiau po PSB nuklydimų į simfoninius garso takelius ir muzikos baletui kūrimą, „Elysium” muzika yra ištraukta iš tų laikų, kai PSB remiksus kūrė „Relax”‘ų kepėjai vokiečiai Blank & Jones.

Keisčiausia, jog tik perskaitęs albumo „darbininkų” sąrašą patikėjau, jog jame rimtai dalyvavo orkestras (ar bent dalis jo), kurio indėlis primena vieną Lowe’o sintezatoriaus klavišo spustelėjimą. Todėl albumo harmonijos nesujaukia net takelių su orkestru ir be jo kaitaliojimas. Nesuprantu, kaip galima šitaip neišnaudoti orkestro galimybių?!

Ir paskutinis galvaskaudis – ką jie sau galvoja: tyčiojasi, ar avangarduoja, ar manosi, jog tai kieta? Tai yra šis pasirodymas, kuriame pristato savo naująjį „relaksą”:

httpv://www.youtube.com/watch?v=M4R4Wa3XPF0

Gal tai juodraštinis viešo pasirodymo variantas? Apsiuostinėjimas, ‘tskant. Na, jie niekada negarsėjo, kaip gyvai grojanti grupė, bet, palyginus su „Pandemonium” sceniniu įvaizdžiu , kontrastas didžiulis.

Kita vertus, daro ir gali PSB tandemas daryti, ką tik nori, ko patys geidžia, ne ko radijas ir masės pageidauja. Bet, kad jie sugrįš į mokyklinių lėtų šokių vakarą, kur vienas kostiumuotas, kitas su baseto kaukę primenančia tankisto kepure, kalbančios galvos, gaublys… Čia kibo aukštumoje turėtų būti?