G. pristato naują projektą, eksperimentą, realybės apraišką internete, pavadintą „Rašymo virtuvė“.
Esmė paprasta: skaitytojai turės galimybę stebėti visus naujos knygos gimimo etapus. Nuo teksto kūrimo iki derybų su leidyklomis ir spausdinto varianto pasirodymo knygynuose. Žinoma, tai optimistiškasis variantas. Gali būti taip, kad mūsų autoriui dings įkvėpimas ir viskas sustos neįsibėgėjus, gali būti, kad skaitytojai savo komentarais sutrins autorių į miltus, o leidyklos iš rašomo teksto tik pasityčios ir jokios knygos nebus. Gali būti, kad nepavyks susitarti su leidyklomis, kurios nesityčios, bet pasiūlys autoriui vergiškas sąlygas, tada gal būt bus proga pastebėti samaizdato užkulisius. Rašymo virtuvėje gali būti visko …
Autorius patikino, kad kūrinys tikrai dar tik pradėtas rašyti, tad šiandien perskaityta pastraipa gali ryt dingti, o poryt atsirasti nauja pradžia, gali netikėtai pasikeisti veikėjų vardai, jų akių spalva ar net pats kūrinio žanras. Tikėtina, kad nemažą įtaką tam turėtų daryti skaitytojų komentarai.
Beje, siekiant objektyvumo ir vengiant išankstinių etikečių kabinimo, autoriaus vardas žinomas tik G. kolektyvui ir dar keletui, autoriui artimų žmonių, kuriuos prašytume savo žinojimą pasilaikyti sau ir neplatinti kitiems, jiems artimiems žmonėms.
G. šiame reikale atliks lyg autoriaus vadybininko funkcijas, nors autorius žadėjo, kad neapsiribos tik kūrimo procesu ir komentarų skaitymu.
Tad dėkojame pirmam autoriui, sutikusiam prisidėti prie šios užmačios, ir žiūrime, ką jau turime virtuvėje…
****************
BE PAVADINIMO
Pilnas miestas mašinų. Net vietos meilei nebeliko.
Vienintelis kelias ištrūkti iš nesibaigiančio srauto – sėsti į traukinį ir dingti iš sostinės be jokio sustojimo prieš raudoną sankryžos šviesoforą.
Man tai pirmas kartas.
Žvalgausi po peroną ir ryju neišsipildžiusius lūkesčius. Jokio holivudinio „tū-tū“, jokio atsisveikinimo glėbio ir išlydėjimo. Tik užuodžiu mazuto kvapą ir skaitau žinutę telefone: „Ocho.. As dar tik planuoju isvaziuot, tai jei negrisiu zinok kad paskendau smoge be meiles. knygas skaitai?“. Ir du besišypsantys veideliai kiekvieno sakinio gale, o priešais mano nosį cypdamas atšnypščia murzinas traukinys. Įlipu. Nesu tikras, ar į reikiamą, bet man tinka bet kur – negaliu daugiau būti šiame mieste. Negaliu būti čia. Neturiu būti niekur.
Vienintelis kelias ištrūkti iš nesibaigiančio srauto – sėsti į traukinį ir dingti iš sostinės be jokio sustojimo prieš raudoną sankryžos šviesoforą.
Man tai pirmas kartas.
Žvalgausi po peroną ir ryju neišsipildžiusius lūkesčius. Jokio holivudinio „tū-tū“, jokio atsisveikinimo glėbio ir išlydėjimo. Tik užuodžiu mazuto kvapą ir skaitau žinutę telefone: „Ocho.. As dar tik planuoju isvaziuot, tai jei negrisiu zinok kad paskendau smoge be meiles. knygas skaitai?“. Ir du besišypsantys veideliai kiekvieno sakinio gale, o priešais mano nosį cypdamas atšnypščia murzinas traukinys. Įlipu. Nesu tikras, ar į reikiamą, bet man tinka bet kur – negaliu daugiau būti šiame mieste. Negaliu būti čia. Neturiu būti niekur.
Senu papratimu patapšnoju per šonines palto kišenes: civilizacijos asilo pakinktai – piniginė ir mobilusis – vietoje. Sėduosi prie lango, kurio rėmas papuoštas užrašu „ČIA VAŽIAVO MIKAS IR VILKA IR JIE ČIA NESIPISO“. Debilai kažkokie. Kam reikia rašyti tai, ko nedarei? Noriu padaryti prierašą, kad ir aš čia važiavau ir į kampą nemyžau, bet neturiu markerio.
Praėjimu brazda kiti keleiviai, tik aš jų nematau, nenoriu, kad jie mane matytų. Galvoje kuriu absurdiškus užrašus, kuriais galėčiau papildyti esamą Miko ir Vilkos neiginį. Važiavau čia ir kilimų nedulkinau. Važiavau čia ir bulvių nekasiau. Važiavau ir…
– Galima?- klausia manęs Juršėnas ir nesulaukęs atsakymo sudrimba priešais.
– Žinoma.
Iš tikro nemėgstu jokių televizijos ir spaudos veidų. Nežinau, kaip prie jų elgtis, tad vėl nukreipiu dėmesį į lango rėmą. Juršėnas rausiasi savo portfelyje ir pagaliau randa vienkartinių nosinaičių pakelį, pavarto rankoje ir įmurkdo atgal į palto kišenę, tada spokso į mane ir tuo pačiu buku pirštu krapštosi pakaušį, po to pereina prie ausies spenelio timpčiojimo ir galop sukiša savo smilių į nosį. Stebiu tai lango atspindyje ir pradedu nekęsti pakeleivio. Neapykanta pagimdo ir nesuvokiamą baimę ir naują užrašą: čia važiavau su Juršėnu ir krapščiau jo nosį. Nesąmonių muziejus.
Traukinys atsidusęs pajuda, o Juršėnas tebekrapšto nosį, tik vieną šnervę pakeičia kita. Ir vis spokso į mane. Kai ištraukia skystą snarglį ir ima jį valyti į sėdynės šoną, nieko nesakau, bet kai susukęs žalią rutuliuką nuspriegia man ant palto, pašėlstu:
– Gal baikit čia snargliotis! Ir palikit tą nosį ramybėje!
Juršėnas išplečia akis. Jis nepatenkintas:
– Mano nosis. Ką noriu, tą darau su ja,- ir pasigriebęs portfelį palieka mane.
Jaučiuosi lyg įveikęs pasakų drakoną. Išsiviepiu ir didžiuojuosi savimi. Pyzdukas, ble, politikierius… Nesveikas kažkoks. Nukrapštau nuo palto Juršėno snarglį, bet tas lieka prilipęs panagėje, tai demonstratyviai bandau perkelti į sėdynės šoną.
– Tu. Kuily!!! Čia visad snargliuoji!
Nepastebiu iš kur atsirito drūtas kaip statinė kontrolierius, kuris nukreipęs į mane rodomąjį pirštą šaukia taip, kad girdi turbūt net mašinistas traukinio priekyje, matau pro sėdynių viršus kyštelint galvas.
– Aš… aš,- mikčioju ir teisinuosi.- Čia ne mano…
– Kuily, kas ne tavo?! Gal iš Norfos čia tą snarglį atsinešei?- vyro veidas iš pykčio ima įgauti tarkuotų burokėlių spalvą.
– Čia Juršėno,- sakau tyliai.
– Ble, negaliu, paskui bijai žmogus prisėsti traukiny. Duok asmens dokumentus.
– Čia ne… neturiu bilieto aš.
– Duok, sakau, asmens dokumentą kokį. Davai, davai tik, nėra čia kada man stypsoti.
Kontrolierius manęs nesiklauso ir aš paklūstu spaudimui: iš piniginės traukiu vairuotojo pažymėjimą ir jaučiu, kad Juršėno sulipdytas žalias kamuoliukas niekur nedingo iš mano panagės, o tik dar giliau po ja palindo. Despotas paima mano teises ir apsisukęs ant kulno prieš nusiridendamas mesteli:
– Galinėj stotelėj ateisi pas mane, tada ir sutvarkysim tavo snarglius. Ir paaAAAaatikėėėk, patikrinsiu visas traukinio sėdynes. Rasiu bent vieną snarglį, tai pizė tau.
Kokia dar pizė man. Šitas pabėgimas iš miesto yra tikrų tikriausia pizė. Net ne pizė, o pyzdų pyzda, ble. Vietoj sušikto holivudinio pasivažinėjimo pakliuvau į kažkokią velniavą. O dar bilieto neturiu. Dar dėl to kibsiu, ble…. Šiaip aš nesikeikiu, nors kaip visi normalūs žmonės mintyse dažnai sakinius dėlioju riebiu matu.
Neturiu supratimo, ar bilietus pardavinėja pačiame traukinyje. Stotyje specialiai nepirkau, nes nebuvau dar tikras, kad pasiryšiu važiuot betkur. Gi neturėjau, kur važiuoti. Neturiu.
Surandu konduktorių. Tą patį, nors tikėjausi stebuklo ir maniau, kad vienam traukiny dirba keliese. Statinė kaip tik tikrina keleivių bilietus sekančiame vagone.
– Kokio velnio…- išprunkščia pamatęs mane.
– Aš dėl bilieto…- pradedu.
– Štai, žiūrėkit! Visi žiūrėkit!- rėkia konduktorius ir savo žnyplėmis sugriebęs mano petį apsuka aplink lyg vilkelį.- Įsidėmėkit šitą tipą – tai jis snargliuoja traukinių sėdynes. Jei kur rasite snarglių, žinokite – čia jo darbas! Jooo! Dabar iš savo vagono atėjo snargliuoti čia. Dink į savo vietą ir nelįsk akis dabar.
Jaučiu, kad nusispalvinau. Paprastai veidas mano blyškus, tai raudonio nepaslėpsi. Žiojuosi kažką sakyti, bet keleivių smerkiančios galvos ir burbėjimas užčiaupia mane. Dingstu iš kur atėjęs. Žengdamas per vagonų sujungimą girdžiu, kaip konduktorius, išsitraukęs vairuotojo pažymėjimą, skanduoja mano vardą ir pavardę.
Fak, lyg būčiau ką nužudęs. Gal susirast Juršėną, bet kam ką tuo įrodysiu. Gūžiuosi nuo pašalinių akių sėdynėje ir galvoju, kaip greičiau išsinešdint iš šito traukinio. Pasilenkiu, tyrinėju Juršėno vietą: snarglių apstu, kad pastebėtum be padidinamojo stiklo. Matyt tokių tepliorių čia sėdėta ir anksčiau.
– As tau padėsiu.
Maža mergytė, tikrai dar darželinukė, išdygo prie manęs ir taip pat stebi snarglyną.
– Mano ogiukai tuoj tai sutvarkys,- sako ji ir šypsosi.
Ji ne šypsosi, greičiau džiaugiasi, lyg gavusi išsvajotą Barbę.
– Ką sutvarkys? Kas? – klausiu. Nesąmonių šiandien man jau gana.
– Ogiukai gi,- pakartoja mergaitė tokiu tonu, lyg bendrautų su trečiu broliu Joneliu.- Tik reikia duris uzdaryti, kad nepabėgtų.
Pati užveria kupė duris, kurių anksčiau nebuvo, nusiima nuo kaklo mažytę, karoliukais ir blizgančiais rutuliukais papuoštą, vaikišką piniginę, atitraukia jos užtrauktuką ir iškrato ant Juršėno sėdynės keliolika gyvų tarakonų. Paprasčiausių prūsokų, kurie mikliai zigzaduodami ima doroti prikabinėtus sudžiūvusius snarglius. Noriu šaukti, bet šalia stovi mažametė šypsosi. Tarakonai man daugiau negu atgrasūs. Pamenu kaip viename nuomojamame bute apsvaigę nuo chemikalų ropšdavosi sienomis ir paskui lyg kamikadzės krisdavo žemyn.
Mergaitė niūniuoja kažką panosėje ir padeda piniginę ant sėdynės: prūsokai lyg valdomi kompiuterinės grafikos subėga į vidų. Ne visi – vienas lieka stovėti ant užpakalinių kojų. Tuoj iškels pirštą ir pasakys „neškit šen vaikučius man po vieną, aš suvalgysiu juos vakarienei“.
– Jam rodos, kad ant pirsto yra da skanumynų,- švepluoja jaunoji daktaro Dolitlio pasekėja.
Ir aš prisimenu, kad nuo palto nukrapštytas Juršėno žalias kamuoliukas iki šiol tebesislepia po nagu.
– Tai ką?..
– Duok ogiukui. Isvalys.
Kaip viskas paprasta. Tik tarakonas man prie pirštų nesilies ir neles kaip žvirblis iš panagių. Neturiu ką pasakyti, tai kitos rankos nagu iškrapštau Juršėno turtą ir nuspriegiu ant sėdynės. Ogiukas greit sutvarko skanumyną ir prisijungia prie giminaičių, mergaitė užtraukia piniginę ir tiesia man.
– Paimk, jei prireiktų valyti visą traukinį – padėtų.
– Kad…- neištiesiu rankos, o atatupstas atsilošiu.
– Aa, nu aisku, tu per didelis, kad nebijotum,- ji nusivilia ir pasikabina piniginę ant kaklo.- Ar zinai, kad paskutiniame vagone dabar veza grabus? Mama sako, kad jų tiek pat, kiek keleivių traukiny.
Pamoja ranka ir nustraksi tarp sėdynių. Prisėdu. Keliai nedreba, bet kvėpuoju sunkiai. Kokios dar durys? Čia gi ne kupė. La cucaracha la cucaracha… Niūniuoju mergaitės melodiją, noriu grįžt į realybę. Griebiuosi įprasto kasdienio dalyko – išsitraukiu mobilų ir naršau po meniu. Skaitau priešpaskutinę žinutę: „MAN SIOS DIENOS PRIMENA ANUOS LAIKUS, KAI DINGDAVAI KELIOM DIENOM LYG I RUKA HORIZONTE, MES LYG DVI TARPUSAVYJE NESUDERINAMOS SALOS.. MATYT GYVENIME YRA DALYKAI KURIE NESIKEICIA.. SAVOTISKAI SKAUDU“
La cucaracha la cucaracha viską jie gi isvalys… Išjungiu telefoną. Bijau, kad gausiu dar kokią žinutę, o gal net paskambint sugalvos, o aš neturiu jokio pasiteisinimo. (Kokios dar durys?) Netikrumo jausmas spaudžia abu pusrutulius. Gnybiu į riešą. Jokio skausmo, nors gnybio vieta kruvinai pamėlo. Noriu kaip Frekenbok suktis aplink ir kartoti „man rodosi aš išprotėjau“. Karštis ima plisti iš vidaus galvos. Nesąmoningai jau gailiuosi, kad įsėdau į šitą traukinį, kur vyksta kvaili pokštai. Tiesą sakant, paskutinės dienos man buvo nelengvos, tad psichinis išsekimas neabejotinai persiduoda fiziniam kūnui. Galimos vizijos, haliucinacijos, miražai. Ir nesiliaujanti suktis dainelė apie prūsokus. Pūslė signalizuoja, kad laikas geron vieton. Neturiu supratimo, ar traukinyje yra tualetas. Autobusuose būna, bet ir tai ne visuose, o esančiuose – dažniausiai neveikia.
Slenku dundančiu vagonu. Stengiuosi nežiūrėti į keleivių veidus, bet smingančios į nugarą strėlės mane smerkia ir tyčiojasi. Jų akimis esu smurglius. Tačiau gėda žanduose negimsta.
Taip, matyt, lemta – kitame vagone vėl susiduriu su konduktoriumi. Šis lekia tarpsėdyniu lyg kalnas pas Mahometą. Traukiuosi į šoną, per siaura – užvirstu ant pagyvenusios moters, nesuprantama kaltė grįžta. Kalnas pralekia neužkabinęs, rūpestis ir baimė jo akyse nuramina mane. Jie ne dėl manęs. Atsiprašau moters, pasiteirauju, ar yra čia tulikas ir drožiu nurodyta kryptim, į traukinio priekį.
Pirmajame vagone prie uždarytos mašinisto kabinos slepiasi mažas kambarėlis su skyle grindyse. Primena filmus, kuriuose indėnai puldinėja ugninius žirgus. Nesigilinu į kvapą ir išradingus užrašus lubose bei sienose. Šlapimas tekšta ant lekiančių pabėgių. Kažkas už durų rėkauja, keikiasi. Man rodosi, kad mano siaubai mane persekioja. Bėk kur nori. Jie bėgs kartu. Būgštauju, kad neimtų veržtis vidun ir kartu džiaugiuosi, kad vienatvė ir ramybė įmanoma nors tokioje vietoje ir padėtyje.
Traukinys trūkeli vos neįpurtydamas manęs į skylę. Paskutinis šlapimas lieka ant sienos ir mano bato. Pabėgiai ima slinkti lėčiau, kol sustoja. Susitvarkau ir, vejamas minties dingt kuo greičiau iš traukinio, išeinu. Keleiviai prispitę prie dešinės pusės langų kažką šnabžda. Lauke veik sutemę. Durys atdaros. Pro jas matosi medžiai ir daugiau nieko. Man tai nerūpi: šoku lauk apsidairyti. Viliuosi bent horizonte rasti kokią civilizacijos pagimdytą stotelę, tačiau regiu tik krūvelę žmonių: už trijų vagonų jie bendrai neša kažkokį pailgą daiktą (lyg grabas, ble) ir išsižiojusius keleivius, kurie akis nukreipia į mane. Matau ir mažąją prūsokų dresuotoją, kuri pirštu per langą baksnoja į mane. Avių banda paseka jos smiliumi ir jau krūva galvų kažką bruzdėdami šūkalioja ir rodo grėbliais į mane. Pro duris iššoka trys vyrai ir užlaužę man rankas grąžina į vagoną.
—
Bepročių traukinys pajuda. Bepročiai parverčia mane ant grindų ir vienas per kitą vis didėjančiai aplink miniai pasakoja scenarijus, kaip aš kažką išmečiau pro traukinio langą. Koks paliks mano paltas. Bandau įsiterpti, kad neturėjau su savim jokio bagažo, bet niekam neįdomu. Ketinimą pakilt palydi spyriai į kulkšnį, šonus ir susižavėjimo spiriančiuoju šūksniai.
Erzelynė nurimsta, kai į vagoną įžingsniuoja rudi vyriški batai ir pilkos kojinės. Akiratis apima tik tiek, nes kažkieno koja (su batu bled ant palto!!!) spaudžia nugarą. Kaip nedera tos kojinės..
– Kas vyksta?
Gal koks mašinistas. Valdingas balsas neleidžia abejoti, kad batų su nederančiomis kojinėmis savininkas čia atsakingas už tvarką. Bepročiai porina savas istorijas apie mano konfliktą su kažkokiu germanu, ir, kad sustojus traukiniui bandžiau sprukti.
– Okey. Aišku. Prašau ramintis ir sėst į savo vietas,- rudabatis sumažina minią ir balsu nurodo.- O tu keliesi ir eini su manim.
Murmesingoje tyloje pašoku. Purtausi prilipusias dulkes ir purvą.
– Aš nieko nesuprantu. Kas… ko …
– Užtilk, suski!
Rudabatis pastumia mane taip, kad vėl vos neišsitiesiu horizontaliai. Jo sudėjimas ne ką mažesnis už konduktoriaus, tik akivaizdu, jog po šio striuke slepiasi ne liulantys apsauginiai ratai, o akmeniniai raumenys. Veda, tiksliau stumia mane į traukinio priekį, į mašinisto kabiną. Pasitikęs senis su cigarete dantyse tik užmeta į mus akį ir nusisuka į begalinių bėgių kelią. Tvarkdarys griebia man už gerklės, bet nespaudžia.
– Tai kame reikalas? A? Ką padarei su Germanu?
– Kokiu dar germanu? Aš nieko čia nesuprantu. Beprotnamis kažkoks. Koks vokietis?..
– Baik, vyruti, savo klouniadą. Germanas buvo konduktorius. Buvo! Ir akivaizdu, kad tu prisidėjai prie pirmojo karsto užpildymo. O dar ne laikas,- jis pyksta, o pirštai lėtai gniaužiasi.- ne laikas!!! Aišku tau?!
– Aiš…- nieko nesuprantu, tik noriu išvengti fizinio skausmo.
– Kas aišku, suski? Kas? Sakai – nahui užvertei?- pirštai jau gniaužia mano gerklas.
– Aaas… nie… ko.. ne… a.. iau,- švokščiu.
– O kas? Ką? Gal pats iššoko su perrėžta gerkle?
Gaunu kumščiu į žarnyną, pirštai paleidžia kaklą, bet virtę antru kumščiu taranuoja smilkinį. Nekenčiu fizinės prievartos. Negebu jai priešintis. Taip nekęsdamas ir negebėdamas sudrimbu ant grindų ir užsimerkęs bandau gintis nuo nematomų smūgių. Spraudžiuosi kampan lyg tarp sienos ir grindų slėptųsi pabėgimas. Pabėgu iš traukinio, iš vagono, iš mašinisto kabinos, skaičiuoju smūgius. Savisaugos instinktas slopsta. Smūgiai ir spyriai liaujasi. Tebeskaičiuoju, tik skaičiavimas neturi skaičių. Jis labiau panašus į ritmą, pažįstamo organo ritmą, kuris virsta nepažįstama daina, naiviai sąmonės naudojama apmalšinti pasirodžiusiam skausmui.
Skausmas būna dvejopas, kai skauda be priežasties, bei, kai skauda tik tada, kai lieti skaudamą vietą. Kietos vibruojančios grindys liečia sumuštą galvą ir skausmas pulsuoja lyg gyvas, per visą kūną, nuo pėdų iki plaukų šaknų. Vaitoju, bet neprasimerkiu. Dark is the colour of condemnation The colour of Jesus’ skin. Ta daina, tas rimtas girdėti. Žinoma pradžia. Iki kraujo. Muzikos garsų per bėgių dunksėjimą veik nesigirdi, vien tarpais išlendantis vokalas. Dark… dark is… dark…
Užmerktų akių tamsa ramina, vokai – durys, neleidžiančios prasiveržti blogiui, bet šis dainos pavidalu baladojasi su kirviu. Vos praveriu: už jų tamsa kitokia. Ji gąsdina. Krūpteliu, vaidenasi, jog kažkas puola, susiraukiu nuo skausmo, tačiau tai tik juodas judesys tamsoje. Akys pripranta, atpažįstu vietą ir netikėdamas prisimenu, kaip čia atsidūriau. Suprantu ir todėl dejuoju. Negali būti. Netikiu, bet skauda.
Degtuko ugnelė – mašinistas užsidega cigaretę.
– Kur?.. mes,- sakau, kad ką nors pasakyti.
Mašinistas, apžėlęs barzda senis, įjungia palubėje balzganą lemputę. Mes dviese. Stojuosi. Senis išpučia dūmą ir rodo į pražiotą bedantę burną.
– Kas..? Ką..
Senio burnoje nėra liežuvio. Matau pusę to, kas kažkada galbūt laidė sąmojus. Bjauri nelygiai nurėžta atauga juda lyg nežemiškas svetimkūnis. Senis užsičiaupia, išsiviepia, patrauko pečiais ir pakiša cigaretę.
– Dėkui. Nenoriu – nerūkau.- ir lyg radęs nuodėmklausį imu nesustodamas šnekėti.- Aš nesuprantu, kas čia vyksta. Durnynas kažkoks čia. Iš pradžių suspardė, paskui kaip kokį negrą viduramžiais sudaužė. Ir už ką? Už ką? Net pats nesuprantu. Iš vis, kas čia vyksta? Visi kai apsirūkę nusišneka. Aš kreipsiuos į policiją. Tikrai, vos ištrūksiu iš čia, tiesiai pas mentus varysiu. Iš vis, tuoj aš jiems paskambinsiu. Dėjau ant reiso, kad ir kur jis bebūtų…
Senis lyg užjaučiamai linguoja galvą ir nusisuka į priekinį langą, už kurio traukinio šviesa skrodžia tumulingu rūku praskiestą naktį, bėgiai vos matosi, stiklą dengia maži lašeliai.
Išsitraukiu mobilų, įjungiu, noriu surinkt policijos numerį, bet nežinau, koks jis. Galvoje kybo 01, 02, 03, bet esu tikras, kad čia rusiškojo palikimo atgarsis. Kiek metų jau neteko skambinti į pagalbos tarnybas? Renku 118. Malonus balsas paaiškina, kad šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti. Fak.
– Hoho, turi svečių, Petreli,- į kabiną užtikrintai įkrypuoja akiniuotas senukas.
Galva nuplikusi, bet žila barzda dengia visą kaklą.
– Ką gi, bus linksmiau,- griebia mano ranką ir purto.- Stanis. Tik jokiu būdu ne pingvinas Stano. Haha. Iš tikro tai Stanislovas, bet mėgstu trumpinį, prikabintą dar darželyje.
Stanis pastumia mane ir pasilabina su mašinistu Petreliu, iš pasienių stumia į vidurį kažkokias dėžes, ištraukia iš kišenės sidabrinę gertuvę ir kviečia:
– Nagi, atžymėkime Kalėdas, vyručiai. Kišk tą mobilką – gi neveikia čia.
Petrelis, lyg seniai laukęs šio apsilankymo, traukia iš maišo kitas gėrybes ir kloja ant dėžės svogūną, lašinių, raugintų agurkų stiklainį, duonos, porą butelių alaus. Pakaitomis renku 118 ir 1588.
– Kodėl? Kodėl neveiks?
– Na, kodėl? Nežinau, kodėl, bet žinau, kad neveiks. Gal ryšio nėra, gal ši vieta be ryšio. Koks skirtumas. Nesuk sau galvos. Sėsk gi. Kūčias pasidarysim. Ale nematytas tu man. Iš kur būsi?
– Aaaššš?- sėduosi atsargiai ant dėžės ir pasitikrinu, ar galva tebeskauda.
– Ale, kaskart atsiranda čia naujų veidų, bet ne su visais spėju susipažint, ale ir ne visada noro yra. Va, pernai buvo toks jaunuolis. Sėdėjo visą laiką su ausinėm, tai ką ten lysi prie tokių. Va, geriau su Petreliu, senu prieteliu, po burnelę padaryt. Senus laikus prisimint. Į sveikatą…
– Jis gi be liežuvio,- sakau ir galvoju, kaip delikačiau pereit prie rūpimų klausimų.
Stanis trūkteli iš gertuvės, užsigeria alaus ir giliai įtraukią duonos kvapą.
– Liuks. Tai ką, manai, tas trukdo su žmogum bendrauti? Nė velnio. Kaip besilaikai, seni?- Petrelis trūkteli pačiais ir rodo savo nikotininius dantis.- Matai. Viskas gerai. Nori pasakyti, kad pokalbiui reikia dviejų liežuvautojų? Nė velnio, išklausyti žmogų yra daug sunkiau, nei pliurpti. Kada tave paskutinį kartą kas rimtai išklausė..?
– Na, bu…
– A? Net bažnyčioj prie kiosko būsi kunigo pertrauktas, jei leisies į ilgus nuodėmių sąrašus. Šiandien visi nori tik šnekėti. Visi turi savo nuomonę, bet niekas nenori ir nemoka klausytis. O va Petrelis – išimtis. Va, taip jaunuoli, mokinkis.
– Šiandien kaip tik niekas manęs nenori girdėti. Kaip nebylio. Kiek bandžiau…
– Va, va. Sveikink į jaunuolį, Petreli, gi ne šešiolikinis must,- Petrelis pirma nuryja kelis gurkšnius alaus, o tik tada iš gertuvės.
– Apkaltino, kad kažką padariau kažkokiam germanui,- sakau imdamas gertuvę.
– Va tai tau. Tai tu šitą širšalą sukėlei. Ir kokio velnio reikėjo tau prie to kištis? Germanas ne visiems patiko, bet buvo geras vyriokas. Ir nemanyk, kad su manim taip pavyks. Petrelis turi jėgos kaip jautis. Išjungs vienu smūgiu.
Stanis su dėže pasislenka tolėliau nuo manęs. Vietomis dingstantis, vietomis atsirandantis nematomas radijas atneša Casho balsą.
– Aš nieko nepadariau. Tik niekas manęs net neklauso. Buvau tulike, kai sustojo traukinys. Tada išlipu pažiūrėt, kas nutiko, o tada visi ir pasiuto. Įtraukė vidun, pradėjo baladot, paskui toks čia atitempė ir dar atidaužė iki sąmonės netekimo. Ir už ką gi!? Už ką!?
Uostau gertuvę. Kvepia kažkokiu alkoholiu, bet ne samagonu. Nuryju gurkšnį, užkandu agurku.
– Kaži koks policijos numeris iš mobiliako?- vis maigau mygtukus.
– Gi sakiau, kad neveiks. Tu, jaunuoli, daug kalbi, bet kas iš to. Ne mano čia reikalas ir nežadu kištis. Ir nenoriu gadintis sau vakaro. Į viską reikia žiūrėti filosofiškai…
Nutolstu nuo kompanionų, renku jos numerį. Pasakysiu, kad mane sumušė ir paprašysiu, kad pasuktų mentams. Bus geras pretekstas. Tuo pačiu noriu, kad ji neatsilieptų, ir noriu patikrinti Stanio žodžius, nes telefonas rodo visas ryšio padalas.
– …buvo čia jau tų atvejų, kai vienas ar kitas prisidirba ne pagal scenarijų. Kartą bandžiau palaikyt vieną pusę, tai tik bėdos su…
Operatorė vėl dviem kalbomis aiškina, kad mano pastangos bevaisės.
– ... mažai man liko, kad imčiau kitų bėdomis gyventi. Va, Petrelis, kai turėjo liežuvį, koks bajeristas buvo. Ir anekdotų visokių suskeldavo. Pameni, Petreli, tą apie traukinį,- tavo mėgstamą, kai sifiliu pusė keleivių užsikrėtė.
Petrelis išsiviepia, leidžia klaikius gerklinius gurgaliavimus, kas turbūt reiškia juoką.
– O kas nutiko tam Germanui?- klausiu ir kišu telefoną kišenėn.
– Nežinau,- Stanis nepatenkintas raukia kaktą.- Nežinau ir nenoriu žinoti. Amen jam ir vsio. Kas kaip kodėl, ne mano reikalas. Ir ne Petrelio. Taip, kad jei nori – geri, jei nenori, dink iš čia, tai gal ne išgerti kitur gausi, o dar atidaužys šonus.
– Kur mes?- neturiu jokio noro pulti į bepročių glėbį.
– Kur, vienas Petrelis težino. Tad ir išgeriam už tai, kad būtų svarbu ne kur, o su kuo.
– O traukinio maršrutas koks? Įlipau į pirmą pasitaikiusį, tai rimtai net to nežinau.
– Nėra,- Stanis antrą užkanda ir kramtydamas šneka toliau.- Patikėk – nėra. Važiuojame ratu. Kaip manai, kodėl Petrelis ramiai sėdi čia? Ogi todėl, kad nėra reikalo vairuoti. Sukasi ratu traukinys ant angelų. Girdi, kaip Kešas traukia savo gulbės giesmę. Visada šį vakarą tuo pačiu metu čia Kešas dainuoja kalėjimo bliuzą. Išgerk, Petreli, už amžinatilsį Džonį. Ar žinai, kad tą dainą jis parašė po apsilankymo šiame traukiny? O gal net ne po, o būdamas čia.
– Kas? Kešas? Gal nori pasakyt, kad Kešas buvo kada ant Lietuvos?- ot šneka senis marazmais.– Aš jaunas, bet ne ant tiek, kad nežinočiau, kas ir iš kur yra Kešas.
Stanis prisimerkia, vypteli.
– Gali manyti, ką nori, bet tai faktas,- Petrelis pritardamas linksi galvą.- Tuos metus prisimenu kaip dabar. Buvo mano pirmas kartas šiuo traukiniu, devyniasdešimt trečiaisiais. Einu per vagonus, žiūriu – sėdi Džonis pasiėmęs gitarą ir kažką mintija. Atsisėdau už jo ir girdėjau visą dainos gimtį. Tiesiog pirštais braukė stygas, o lūpos pašnabždom dainavo. Patikėk tai buvo toks intymumas, kad nesulyginsi su jokiu koncertėliu.
– Briedas. Netikiu, bet už Džonį išgersiu. Į sveikatą už amžinatilsį.
– Už,- Stanis pagarbiai pritarė, o Petrelis palinkčiojo.
Alkoholis atpalaiduoja ir uždega norą temti gyvastį toliau. Man ima patikti keista kompanija. Užgeriu alumi. Noriu pratęsti savo abejones apie Vyrą juodais drabužiais, bet Stanis įklimpsta į prisiminimus:
– Tada aš buvau pamišęs dėl traukinių. Šiaip ir dabar tebekvailioju. Kaip aš pats sakau – kolekcionuoju tikrus traukinius. Tikrus, ne žaislinius. Nors pomėgis prasidėjo nuo vaikystės. Kažkas padovanojo garvežiuko modeliuką ir to užteko. Praėjo kelios dienos ir turėti žaisliuką buvo niekis – norėjau važiuoti tikru traukiniu, ir po kelių dienų važiavau. Sudaužiau taupyklę, kad pasamdytas taksistas nuvežtų į traukinių stotį. Dar net skaityti nemokėjau. Pirma pasivazojau po peroną, o paskui sėdau į pirmą panosėj sustojusį traukinį. Che he. Tada nuvažiavau tik iki depo, bet tai buvo kažkas tooookio, kaip pirmas kartas su mergele. Va taip va. Už traukinius.
– O siauruku teko?
– Siauruku…- Stanis juokiasi iki užsikosėjimo.- Siauruku, he. Tu neįsivaizduoji kuo man teko važinėt. Galėčiau knygą parašyt apie savo traukiniškas keliones. Ir kodėl visi galvoja, kad mane domina visokios atgyvenos. Lai menininkai svaigsta apie garvežių tūtavimo romantiką, aš judu į priekį. Kaip traukinys. Ir kuo greičiau, tuo geriau…
– Sakei, kad ratu važiuojam.
oho kokie kontrastai. ir stilius įtikinantis. toli važiuosi. tik persėsk į kitą traukinį ilgai nelaukęs. ką tau ten veikti? tai matai kokie tie suaugusieji keisti. kaip jie baisiai viską mato. gal geriau neužaugti? o kas tau sakė kad jie bėgs kartu? pirmą kartą girdžiu tokią kvailystę – jie bėgioti net nesugeba. gi šliaužia. tau reikia sparčiu žingsniu paėjėti ir atsikabins.
ar užvakar taip baisiai sapnavai? turėjai rėkti per miegus – kaimynai nepabudo?jei pabudo vadinasi taip ir turėjo būti. visiška nesąmonė tiek miegoti.
matai mano net tapatybė pabėgo nuo šitokio siaubo. jei ką pasikviesk į kompaniją – gal tik besivejantiems kaip jaukas? maža ką…
manau, dabar visiems per porą mėnesių knietės išaiškinti, kas čia toks/tokia rašo :) kaip manot, kiek laiko užteks?
tekstas pusė velnio.
važiavau ir aš šiandien traukiniu, tik sėkmingiau gerokai.
;)
10 balų už idėją. Tekstas aštrus, toks, kuris privers mane paskaityti ir antrąją dalį. Jei idėja nemirs, tuomet būsiu perskaitęs knygą tiesiog internete. Tas XXI amžius.
Idėja super!
Nelabai surpratau iš kur, iš po pokalbio su mergaite atsirado mintys apie duris? Nesumaišei ko nors?
Ir… klaidos, klaidos ir dar kartą klaidos… Bent gramatines pasitaisyk. :)
Pasirodo IE naudotojai teksto negalejo visai matyti, tik FF, dabar pakoreguota. shit tas ie
nu, shit ne shit, bet nemazai zmoniu ne savo noru juo naudojasi (turiu omeny tuos, kurie prisiliecia prie interneto darbe).
beje, sveikinu sita „projekta” ar nauja rubrika, tikrai labai idomu buvo reaguot, kai pirmakart pamaciau, taciau. su visa anonimine pagarba autoriui ir org.anizatoriams, turiu pareiksti, kad literaturos cia beveik nera. yra gan tipiskas bulvaras su trupuciu fentezi (tik, prasau, nesigincykim placiai del fentezi – visiskai ne mano zanras), tik tokiam produktui is savigarbos matau prasme lindeti bloge ar (paziurekim pozityviai) uzbaigti alternatyviai – likti e-knyga @g. aisku, galima uzaugt ir iki knygos (siaip aukstojo meno laikais turbut nesunkiai, klausimas tik, kaip nunai i finansus ziurima leidyklose), taciau iki literaturos – vargu (ir tai visai ne del gramatiniu klaidu ar keiksmazodziu).
bet kuriuo atveju projektui linkiu sekmes ir tikrai pasidziaugsiu, jei traukinys pakeis begius ir riedes rail baltica tvirtai :)
o tą „vargu” gal galima ir konkrečiau apibrėžti?
sudėtinga kažką iš tiek spręsti, bet nūnai – o literatūros nebūna visokios?
Idėja labai puiki, tikrai įdomu bus pažiūrėti, kaip viskas vystysis toliau. Ypač po to, kai kūrinys bus baigtas (labai tikiuosi, sulauksim šio etapo!) ir kūrybą pakeis leidyba:)
pauliau, nori, kad apibrezciau „literatura”? paskaityk vadoveliuose, paklausk rasytoju sajungos :P man tai yra kazkoks vidumi pajauciamas menas, kai skaitai zodi ir sugebi pripazint ne tai, kad valdo zodi, bet ir kuria jausmus, reiskinius, mintis.. tiesa pasakius, sunku paaiskint. man labiausiai poetiska proza prie sirdies, be to, is rasytoju reikalauju tikrai per daug (kaip nieko neparases skaitytojas, nesas diplomuotas lit-ros kritikas), tad galite lengviau atsipusti ir tyliai tarti „ai, tai tegul jis svaigsta ir toliau”. taciau! netgi suvokdamas, kad cia kitoks zanras, matau eilini bulvara, kitu rasanciu zmoniu dar vadinama grafomanija, „noriu/bandysiu parasyt knyga” varianta. ir is to, kiek jau parasyta/perskaiciau, darau skubota isvada, kad stilius yra susiformaves ir neketina nukrypt i jokia malonia puse. bet – jei jums reikia tokios „lit-ros”, pirmyn. tikrai nesakau, kad skaitytoju nebus. juk ir beigbeder populiarus. kiekvienam savo.
Apie tai ir kalba – ar tai neliteratūra iš esmės, ar ne tokia, kokia tau patinka? Ar visi rašytojai baigė tuos pačius mokslus ir rašo ant to paties kurpaliaus, ar net jeigu sudėtume įvairių prestižinių literatūros apdovanojimų laureatus, pamatytume, kad ten yra nuo A iki Z, kur A gal dievini, o Z jau ir nekenti. Šia prasme ir įdomu, kas konkrečiai skiria literatūrą nuo grafomanijos? Tarkim aš, žiūrėdamas kiną nebūtinai pamėgstu kiekvieną filmą. Bet tai tada aš galiu sakyti – ten blogai su scenarijum, nenatūrali kalba, dialogai (taip žmonės nešneka), grubus (netyčia) montažas, kuris darko poetinio užtaiso kupiną scenarijų, nenatūrali vaidyba, etc. Taip, dažniausiai aš tokių filmų išvis nei žiūriu, nei komentuoju, bet tu, kartą jau pradėjęs, galėtum ir konkrečiau leptelt. Aš gal kiek ir provokuoju, bet tikrai be kruopelytės ironijos.
tai kad daugiau maziau issireiskiau jau. kol kas nera ko nagrinet – juk tik uzuomazgos. be to, kai ziuri filma „american pie”, juk nesismulkini a la „na, aisku, cia parodija, tad ir si zanra reikia nagrinet atitinkamai (…)”. tiesiog pripazisti, kad tai yra pigus filmas, galbut del zanro, bet juk jsi (sis konkretus pavyzdys) niekada negaus jokio pripazinimo, nebent avietyne. ir apie suda su braske ant virsaus nekalbi daug apie tai, kad braske isauginta ekologiskai ir tai reikia gerbt. sakai – na, sudas yra sudas, jis nevalgomas, sorry. ta as ir sakau: kol kas matau susiformavusi stiliu, kuris (pa)taiko nebent i knyga, bet ne i literatura. o jei nori vadint literatura ivairiausiu zanru (ir grafomanijos atsaku, jei taip issireiksim) visuma, tai cia irgi tavo reikalas. na, neturiu uz ko uzsikabint pateiktame tekste, tad projekto (kurio ideja, beje, savotiskai saliutuoju, irgi be maziausios ironijos) turinys/stilius nuvyle, ir jei jis nepasikeis i (man, aisku) teigiama puse, tuomet kaip ir nekisiu trigrasio daugiau. ir, kaip bebutu su tais „del skonio nesigincijama”, normalus patyres ir tuo besidomintis zmogus gali atskirti vidutinybe nuo potencialo. tai tiek.
Įterpsiu ir aš savo trigrašį. Sąmoningai nerašiau anksčiau, nes laukiau, kas bus. O paraėjo keturios ir nieko… Todėl mano subjektyvia nuomone, šis projektas pasmerktas liūdnai vegetuoti. Žinoma, galbūt ir apsirinku.
Idėja įdomi, bet iki galo neišrutuliota. Pati rašymo dirbtuvė nėra įdomi, nes kam gali būti įdomus juodas darbas; vat to darbo santrauka jau būtų kas kita, nes tik taip yra vilčių išlaikyti skaitytojo dėmesį (analogas su virtuvinėm laidom, rodomom per televizją — jei būtų demonstruojama, kaip viena po kitos skutamos bulvės, kažin ar kas žiūrėtų). Antra, gabalais pateikiamas tekstas turi būti arba literatūriškai vertingas, arba tiek patrauklus, kad norėtųsi laukti tęsinio. Čia galėčiau pateikti palyginimą su prieš miegą skaitomom knygom. Vienomis mėgaujamės, kitas skaitome, tik tam,kad turime tokį įprotį, o dar kitas — tiesiog, kad jos lengvos, įtempto siužeto ir pan. Bet paprastai jas skaitome kiekvieną dieną. Taigi ir šioje virtuvėje tekstas turi būti pateikiamas kiekvieną dieną ir tokiomis dozėmis, kad skaitytojui norėtųsi kitą dieną vėl sugrįžti. Tos dozės vėlgi gali būt visokios (čia vėl būtų galima remtis tuo, kiek ir ko skaitome prieš miegą) — galbūt tai galėtų būti lyg trumpi, bet susieti apsakymėliai, o galbūt tekstą reikėtų pateikti kaip atskirus knygos skyrius (tuomet jie turėtų būti labiau išplėtoti ir išbaigti nei pateiktasis gabalėlis). Aišku tekso galima teikti ir tiek, kiek yra dabar, bet pabaiga turėtų būti kažkokia labiau intriguojanti, žadanti arba pateikianti kažkokios išminties, arba bent pasibaigti netikėtu sakiniu. Jei namuose skaitymui gali tikti bet kokia knyga, esanti po ranka, nes paprasčiausiai kitos nėra, tai čia, internete (tiksliau saityne), galim rasti kur kas vertingesnių ar įdomesnių tekstų. Neverta pasikliauti skaitytojų lojalumu. Taigi autorius jau turi būt parengęs kažkokį knygos variantą, kurį čia galėtų tobulinti, arba uoliai darbuotis kiekvieną dieną. Tad bus galima ir apie literatūrą pakalbėti.
Išlįsiu ir aš su savo grafomaniškais vertinimais. Iki Parulskio bjaurasties estetikos – toloka, traukinys + sapnas berods jau „Želtaja strela” apžaistas (ar ten sapno nebuvo?), stiliaus puikiu irgi nepavadinčiau. Nedomintų eksperimentas per se – toliau neskaityčiau.
Man tai keisti kai kurių komentatorių pasisakymai – nieko šiame tekste nėra, stilius šlamštas ir pan. Čia tik pirmi puslapiai, o jau skelbiamas nuosprendis. Visų pirma pažiūrėkite ir atidžiau perskaitykite pačią projekto esmę – juk viskas gali keistis eigoje – štai čia didžiausia intriga. Gal būt – tai kas, ką tik perskaitėme – rytoj bus ištrinta ir jo vietoje bus visai kitas skyrius ir visiškai kitoks. Juk pats procesas ir yra įdomiausias – o ne patenkinti ir niurnantys – neskaitykit. O jei jau perskaitėte – tai kritikuokit iš esmės, o ne abstrakčiai, kaip kokie nusmurgę, atsiprašant, pensininkai.
Pagyvenism pamatysim į ką visa tai išvirs:) ir gal kas atspėsim kieno ranka šias raides braižo:)
Na va:) Ir antra dalis pasirodė:)Kompanija nebloga susirinko.
Tik fak, kaip sako autorius, ar nebūtų galima kažkaip kitaip dalis dėlioti? Na, kad jei įdėta nauja dalis – tai kažkaip atskirai. kad matytųsi užsukus į svetainę??? O tai čia tarp tos litanijos – kol susirandi, kur pabaigei – akys paskausta:)
Moki rašyt knygas? – Nežinau, gal moku, reikia pabandyt…
GRYNOJI GRAFOMANIJA. Gražu. Sveikinu :)