Stanis žiūri į mane ir kažko dvejoja. Matau, kad pyksta, bet tvardosi.
– Čia išimtis. Vien būti šitame traukinyje yra didelis dalykas,- sako ir nedasako Stanis.- Bet aš tau dabar neimsiu pasakoti istorijos, kaip ir kodėl jau keturiasdešimt metų kasmet prieš Kalėdas važiuoju čia. Kas tu toks man, kad sielą atverčiau? Be to, pats norėčiau daug ko nežinoti. Žinojimas tik smaugia.
– Nu, bent…
– Jokių nu. Galiu pasakyt, kad paskutiniai mano kolekcijoje laimikiai buvo du. Prieš porą metų Maskvoje važiavau naujai pastatytu vienbėgiu. Šūdelis toks. O va, Klermon Ferane vienbėgis tramvajus guminiais ratais – tai dalykėlis. Saldainiukas. Bėginis limuzinas, kokio gimtinėj dar greit nepamatysi. Bet abu anie palyginus su šituo yra nago juodymo neverti. Supratai? Koks tavo mieliausias traukinukas? Šitas?
– Nežinau. Tiesą sakant, šitas man pirmas.- Ir paskutinis. Toliau skaityti „Rašymo virtuvės” tęsinys (nr.1); atnaujinta 2009-10-01
