Sakyčiau, Rėjus Bredberis (Ray Bradbury) yra tas fantastinų kūrinių autorius, kurio knygas skaito visi: moterys, vyrai, jaunimas, senimas, moksleiviai, studentai, profesoriai. Nežinau jokio kito analogo. Žinoma, vieni ryja viską, kitiems prie širdies labiau bauginančios „Marso kronikos“, mistika persunkti detektyvai ar šviesiomis vaikystės spalvomis ištepliota “Pienių vasara“. Save priskirčiau prie pirmųjų — viso Bredberio rijikų, nors detektyviniai kūriniai („Vienišasis prišaukia mirtį“, „Nužudykime Konstanciją“) liko sukramtyti, bet nenuryti, kiekvienas naujas lietuviškas Rėjaus vertimas maloniai nudžiugina. Tik liūdna, kad iki šiol neturime lietuviškai „Something Wicked This Way Comes“ ir „The Halloween Tree“, bet jau galima gardžiuotis vienu paskutiniųjų, originalo kalba išleistu 2006-aisiais, Bredberio romanu „Sudie, vasara“ (Farewell Summer).
„Sudie, vasara“ yra gryniausias „Pienių vyno“ tęsinys. Rašytojas porina istoriją, kad prieš penkiasdešimt metų parašytas kultinis romanas „Pienių vynas“ buvo daug storesnis, bet leidėjai privertė tekstą suploninti. Tas atmestas puslapių pluoštas, per laiką gerokai pakoreguotas, ir buvo tai, kas dabar jau išvydo šviesą „Sudie, vasara“ pavadinimu. Klausimas, ar tikrai tiek buvo laukta autoriaus valia, ar čia eilinis leidėjų marketinginis triukas, lieka atviras, bet ne toks svarbus, kai panyri į knygą.
Jeigu neseniai skaitei „Pienių vasarą“ ar dar pameni, kas ten vyko, tai „Sudie, vasara“ nieko naujo nepateiks, tik leis ilgiau pasimėgauti magiškojo realizmo nuotaikomis, leis ilgiau pabūti autoriaus ir savo vaikystėje, padarys neišvengiamą išėjimą ne tokį baisų.
Tęsinį galima ramiai skaityti ir be pieniškųjų prisiminimų, patiriamas malonumas tikrai nesumažės.
Skaitai ir jauti, kaip imi iš vidaus švytėti ir keistis: senas jaunėja, jaunas bręsta.
Bredberis su jam būdingu žodžio konkretumu ir vaizdingumu pasakoja apie Daglo Spoldingo ir jo draugų benueinančios vaikystės kasdienybę, kurios paprasčiausiuose dalykuose slypi stebuklai. Paaugliai pastebi dalykus, kuriems suaugusieji jau užmerkę akis, jie mato savo augimą, kurį prilygina mirčiai ir skelbia tam karą:
„— Tai sustabdykim juos! Mes jau žinom, kad namiškiai verčia mus augti, moko mus meluoti, apgaudinėti, vogti. Karas? Puiku! Žudynės? Nuostabu! Mums niekada nebus taip gera kaip dabar! Jei suaugsim, pavirsim plėšikais ir būsim nušauti, ar dar blogiau — jie privers apsivilkti švarką, pasirišti kaklaraištį ir įkiš į Pirmąjį valstybinį banką už žalvarinių grotų! Mums reikia nustoti augti. Pasilikti tokio amžiaus kaip dabar. Suaugti? Cha! Tada teliks vesti ką nors, kas spiegs ant tavęs! Tai ką, priešinamės?
Miestelio senoliai taip pat nesėdi sudėję rankų. Jie turi savų sąskaitų su kariaujančiais berniūkščiais.
„— Dieve mano, jie pagrobė šachmatų figūras, atsiųstas iš Italijos tais metais, kai buvo nušautas Linkolnas. Apsukrūs avigalviai! Užeik šįvakar. Reikia apgalvoti kontrpuolimą. Paskambinsiu Grėjui.
— Grėjus užsiėmęs — miršta.
— Jėzau, jis visą laiką mirštą! Turėsim tai padaryti patys.
— Raminkis, Kelai. Tai tik šachmatų figūros.
— Svarbu, ką jos reiškia, Blikai! Juk tai tikrų tikriausias maištas.
— Nusipirksim naujus šachmatus.
— Po velnių, aš kalbu, o jam kaip žirniais į sieną. Nepražūk. Paskambinsiu Grėjui ir liepsiu atidėti mirtį dar vienai dienai.“
Toks žavingas tekstas liejasi iš „Sudie, vasara“. Skaitai ir nuolat šypsaisi, nes Rėjus įrodo, jog ne tik nueinančios vasaros lengvumas, bet ir vėlyvo būties rudens išmintis turi savotiško nepakartojamo žavesio.
Knygos pabaigoje autorius paaiškina „Sudie, vasara“ gimimo istoriją, o vertėjas Gražvydas Kirvaitis nuo savęs prideda skaidrios nuotaikos susirašinėjimą su pačiu Rėjumi Bredberiu. Visos trys šio lietuviško leidimo dalys veikia kaip terapijos priemonė nuo kasdienybės nykumos. Išsivalykime ir nusispalvinkime!
*****
Informacija apie knygą: romanas; iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – Vilnius : Tyto alba, 2010. – 170, [3] p. – ISBN 978-9986-16-778-5
