Tu gyvendamas džiaukis / You the Living [TV]

Jeigu kiną būtų galima (kai kas taip ir daro) vertinti už atskirus komponentus, epizodus, kadrus, „Tu gyvendamas džiaukis” tikėtina išsineštų mano šių metų „Scanoramos” laurus. Pirmas dešimt minučių nuoširdžiai atrodo, kad tai ne tik vienas iš penkių geriausių festivalio filmų, bet net visa galva aukštesnis už artimiausius savo konkurentus. Tačiau, kaip (tradicinio?) kino, „Tu gyvendamas džiaukis” vertinti neapsiverčia liežuvis – tai geras pusšimtis skirtingų miniatiūrų apie tą patį, bet tuo pačiu be realaus tarpusavio ryšio. Kas būtų jeigu išmestum sceną nr.3, nr.5 arba nr.24? O gi nieko. Štai epizode viršuje matome, kaip į ekraną įreplioja vos paeinantis senukas. Vėliau pamatom ir jo „krovinį” – muzikiniame triūbos fone ant nugaros besimaivantį šunėką. Arba… kūdokas, išbalęs vyriškis guli tarp x3 didesnės savo draugės šlaunų. Seksas akivaizdžiai puikus ir sunku pasakyti: ar todėl, kad moteris su cariška kepure, ar todėl, kad vyriškis lėtai ir nuobodžiai pasakoja, kaip jis investavo visus savo pinigus į investicinius fondus, o jie abudu vietoj pelno atnešė nuostolį. Arba… Darbininkas susapnavęs, kad už nepavykusi bajerį „ištraukti staltiesę nesudaužius 100 dalių (daugiau negu) 200 metų senumo servizo” yra nuteisiamas mirti elektros kėdėje teisėjų, kurie sprendimo priėmimo metu geria alų iš bokalų ir dėl bausmės pasitaria su publika. Geriausia viso to dalis yra tai, kad tai juokinga. Kartais dėl kiek absurdiškų situacijų, kartais dėl jų įvardinimo tekstu, kartais… Bet visa tai daroma be galo profesionaliai, nušlifuojant kiekvienos vaidybinės miniatiūros detalę (visos filmo scenos išskyrus vieną (kurią – nežinau) yra nufilmuotos uždaroje patalpoje – studijoje). Galima net įsivaizduot, koks kaifas kartą atsijuokus iš pagrindinių juokelių, kitą kartą žiūrėti į tai, kas vyksta fone, kabo ant sienos, etc.

Kas sieja šiuos visus žmones, filmą? Požiūris į gyvenimą. Kiekvienas jų yra nepatenkintas tuo, ką turi arba mažių mažiausiai – nėra patenkintas. Kažkas skundžiasi atsibodusiu darbu, kažkas tuo, jog jo nesupranta (net jeigu pats herojus atsisako, kad jį suprastų). Žiūri paskutinę sceną (nenoriu išduoti) ir turbūt turi suprasti, kad visos jūsų problemytės yra š prieš tai, kas gali būti, prieš tikrai rimtas pasaulines problemas. Vienoje scenų moteris klausia: „Kai pasaulyje tiek kančios, kaip gali nenusigerti?”. Į tai jai netiesiogiai kelis kartus atsako gal net ir pagrindinė filmo figūra – baro šeimininkas: „Paskutiniai užsakymai. Rytoj ir vėl nauja diena” – suprask, kad nereikia mirtinai nusigerti, juk rytoj ir vėl reiks gyventi, o tuo pačiu ir vėl užsukti į barą – gyvenimas tęsiasi. Filmas dar bus rodomas, bet bilietų į jį, atrodo, jau nėra.

Forum Cinemas Vingis lapkričio 17d. 16val., 3 salė

Vilko metai / The Year of the Wolf [TV]

Prieš n metų, kai už lango lijo lietus ir buvo tradiciškai lietuviškai rudeniniai bjaurus oras, „Forum Cinemas Vingis” rodė italų filmą „Langas priešais”. Jeigu ne faktas, kad jis itališkas, galėčiau prisiekti, jog jis buvo rodomas „Scanoramos” rėmuose. Kodėl tai miniu? Nes „Vilko metai” yra kone 100%-inis šiaurietiškas „Lango priešais” atitikmuo. Net ne istorijoje esmė (jos skiriasi, nors tuo pačiu visos istorijos yra apie tą patį – meilę), bet pasakojime, kurio kiekvieną žingsnį palydi didinga, visa sureikšminanti ir į „Karūna” pasaulį nunešanti muzika. Jis ir ji – abu savotiškai vieniši, nors juos visą laiką supa kiti žmonės. Kol… Gražus pasakojimas, įdomi/šilta istorija ir tikrai labai žiūroviškas kinas. Kauniečiai galit eit į „Vilko metus” ir patys, galit su meilužėm, o galit pasiimti mamas.
„Forum Cinemas“ Kaune lapkričio 19d. 16val.

Naujas Žmogus / The New Man [TV]

Prieš kelis metus „Kino pavasaris” rodė filmą „Magdalietės”. Tam tikra prasme baisus ir tikras buvo tai pasakojimas apie kelių mergaičių likimus Magdaliečių vienuolynę. Panaši atmosfera vyrauja ir „Naujo žmogaus” pirmas dvidešimt minučių, kai į jaunoms moterims/merginoms skirtą įstaigą atvežama vyriausioji daugiavaikės šeimos atžąla. Aplinkui tik sunkaus elgesio (dažnai tiesiog psichiškai nesveikos) bendraamžės, o vienintelis kelias į laisvę – sterilizacija (vykdoma programa, kurios dėka nebūtų taip, jog pačios neturinčios iš ko gyvent moterys prigimdytų tuziną tokių pačių išlaikytinių). Sunkus, bet svarbus pasirinkimas… Deja, bet nuo „Magdaliečių” „Naujas žmogus” skiriasi vienu, bet labai svarbiu dalyku – veiksmu. Nesijaučia nei konflikto, nei noro jį spręsti. Viskas lyg vyksta sava vaga. Ilgainiui tas „epizodai iš sanatorijos Švedijoje” atsibosta ir tenka eiti įkvėpti gryno oro.

Forum Cinemas Vingis lapkričio 17d. 12val., 3 salė

PENKIOLIKTA DIENA.

Festivalis faktiškai baigėsi. Pakankamai gerai prifarširuotas penktadienis, šeštadienio „Stiklinis miestas” ir keletas labai vykusių kartojimų sekmadienį („13”, „Londonas – Braitonas”, „Saulės miesto vaiduokliai”). Dar keli įspūdžiai iš ne premjerinių „Scanorama 2007” seansų.

Magnusas / Magnus [TV]

Labiausiai vertas pažiūrėti dėl to, kad pamatytume, kaip šiandien kinas atrodo Estijoje. Tiesa, tai ne bendras paveikslas, o tik viena juosta, bet vis tiek…

Savo gimtinėje filmas uždraustas. Velnias žino, kuo filmas apie narkotiniu gyvenimu besidžiaugiantį savižudiškų intensijų turintį vaikiną skiriasi nuo blockbuster’ių, kuriuose nužudoma po porą dešimčių nekaltų piliečių, bet tai ne mūsų problema. „Magnusu” malonu mėgautis 2/3 distancijos – kol vystosi veiksmas, stebi, kaip narkotikai suriša tėvą ir sūnų, kaip artėjama neišvengiamo link… Deja, po to stoja begalinė nykuma, klaidžiojimas ir paskiausiai tėvo monologas virtuvėje apie kas, kur, kada. Ne taip blogai, kaip voiceover’is juodame fone, bet arti to. Žiūrėti galima, bet nebūtina.

Dar bus rodomas k/c „Skalvija“ lapkričio 18d. 20val.

Aberdynas / Aberdeen [TV]

Akivaizdu, kad kauniečiai čia lankosi retokai, bet užsiminti apie „Aberdyną” verta tik dėl jų – dar kartą filmas bus rodomas „Forum Cinemas” Kaune lapkričio 17d. 16val.

Istorija apie šimtą metų nesimačiusius tėvą ir dukrą, kurie susitinka tik tam, kad aplankytų sergančią „žmoną”/motiną vertinga ne tik nepriekaištinga aktorių vaidyba, scenarijum, bet ir dramatiška, tačiau tuo pačiu žmogiška problematika. Jokiu būdu ne nuobodus šabloniškas kelio filmas išsiskiria lengvu herojų apkeitimu vietomis. Jeigu pradedi žiūrėti filmą apie dukrą, kuri turi pristatyti alkoholiką, sunkiai sukalbamą tėvą, tai ilgainiui tenka pervertinti tai, ką matai ekrane – kuris iš tiesų turi daugiau problemų? Kodėl esame tokie, kokie esame?

KETURIOLIKTA DIENA.

Buvo jausmas, kad ši diena turi būti skirta poilsiui. Ir vis tik surizikavau pabėgti nuo žiaurumo zonų, socialinių dokumentikų ir peržiūrėjau…

Mes nugalėsime / We Shall Overcome [TV]

Istorija papuola kažkur tarp melodramiško ir jaunatviškai entuziastingo „Bilio Elioto” bei žiauraus, neteisingo „Blogio”, o kartais gal net norėtų pretenduoti į „Mano šuniškas gyvenimas”. Deja „į tą pusę” nėra „tai”. Nors dažnai paveikia kine rodomas požiūris į žmogų, mokyklos poveikį jaunam individui tais laikais, filmas stiprus yra tiek, kiek jo žiūrovas naivus ir atlaidus. Filmas pastatytas remiantis tikrais faktais, bet vaikų (jų čia daug) elgesys, tekstai, stovėsena dažniau panašėja ne į ankstyvai pasireiškusią individualizaciją, bet suaugusio žmogaus kopijuojamą elgesį – lyg režisierius niekada nebūtų bendravęs su vaikais, bet nutartų, jog drąsus vaikas galėtų pasakyti/ padaryti vienaip arba kitaip. Kitais žodžiais – gera istorija, bet naivus jos pateikimas. Vaikų ir jaunimo festivalyje būtų pats sykis, o „Scanoramoj” atrodo skystokai. Bėgti iš filmo jokių būdu nesinori, bet esama čia ir geresnių darbų.

Kadangi kituose šios dienos (premjeriniuose) seansuose „Forum Cinemas Vingis” seansuose nebuvau ir neplanuoju apsilankyti, pateikiu Arūno įspūdžius:

Seansas, sudarytas iš dviejų animacinių trumpamaetražių „Ana ir nuotaikos” bei „Siauraprotis” yra lyg nepilnavertis – viena akademinė valanda. Aiškiai trūksta dar bent vieno filmo. Filmukai nieko neišsiskiriantys. Galima pamatyti, bet, kada tokia Scanoramos pasiūla, nemanau, jog verta veržtis tą daryti.

Danų „Mes nugalėsim”, manau, vertas tų daugybės prizų. Bet… vaikų kino festivaliuose. Kinas neabejotinai skirtas 11-15 m. kino žiūrėtojams. Jei su tėvais – tai ir jiems sueis. Tačiau po „13”, „Nuostabios nakties Splite” ar „Žiaurumo zonos”, persijungti į tokį trafaretinių charakterių kiną, yra sunku.

Jeigu toks filmas, kaip vokiečių „Tikroji vertė” atstovautų kokią tai Skandinavijos šalį, būtų pakankamai normalu. Tačiau, kai filmas yra lyg Europos rinktinės narys, tai nėra rimta. Po beveik prieš dešimtmetį vykusio vokiško kino bumo (sakykim, tai galime sieti su Tom Tykwer iššūkiais), „Tikroji vertė” ryškiai atstovauja dabarties Vokietijos kino seklumas. Jeigu jie tokiam filmui teikia tiek savo prizelių, reiškia situacija išties nekokia. Neįdomūs, tiesmukiški charakteriai. Nėra ką daugiau ir šnekėti…

Laimė tuoj pat pavyko įkvėpti kino atgaivos – daniškos „Žiaurumo zonos”.
Visai kita kino plastika, kaustanti prie ekrano pavėlavus net valandą. Filmas jaunimui ir apie jaunimą. Čia vos pasiekę pilnametystę žmonės išties gražūs, kiek per daug atsipalaiduojantis triukšminguose vakarėliuose. Bet taip ir būna tokiame amžiuje. Ir, aišku, viskas sukasi apie MEILĖS reikalus. Va čia ir visa filmo intriga, nuvedanti herojus į žiaurią, kaip kokiame „13”, baigmę. Tiesa žiaurumo realybės demonstravime, autoriai pabaigoje kiek painiojasi su veiksmų įmanomu realumu bei logiškumu, bet tai pasakytina tik dėl finalinio štricho. Iki tol tikrai gražiai nufilmuota viskas ir suvaidinta. Puiki šiuolaikinių ritmų muzika. Vienas iš Scanoramos geresniųjų…

TRYLIKTA DIENA.

13 / 13 (Tzameti)

Nors puslapyje su visais „Scanorama” rodomais filmais „13” traileris yra, iš čia specialiai jį išėmiau – taip geras filmas taps tik dar geresnis. Nors kur jau jam geriau – bent jau mano akyse aukštesnio apdovanojimo už „Sundance” Grand Prix nėra, o būtent jį „13” ir turi (specialų žiūri prizą gavo ir sekantis režisieriaus Géla Babluani filmas „L’ Héritage”).

Nespalvotas, paskanintas prancūzišku film noir ir nors neslepiama, kad veiksmas vyksta šiandien, atsmofera neša tiek metų atgal, kad kartą pasirodęs mobilus „Siemens” telefonas trumpam išmuša iš vėžių – kur, kodėl? Ir gali būt nematęs trailerio, neskaitęs aprašymo, vis tiek supranti, kad rodomo miestelio ramybę geriausiai atspindi „Аквариум” žodžiai: „Все было неестественно мирно, как в кино, когда ждет западня”. Muzika, beje, tame vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį.

Sebastianas, kuris vienam šio miestelio gyventojui tvarko stogą, nugirsta, kad turi ateiti laiškas dėl labai pelningo darbelio. Toks sutapimas, kad tas gyventojas nuo narkotikų perdozavimo miršta tą pačią dieną, kai tik gauna paslaptingą laišką, tuo pačiu palikdamas Senastianą be darbo. Vaikinui nelieka nieko kito, kaip tik pasiimti laišką, užimti kojas užvertusio senjoro vietą ir įsivelti į mirtiną darbelį. Tiesa, apie jo pavojingumą Sebastianas sužino tik tada, kai jau būna per vėlu… Beje, per vėlu ir žiūrovui – filmas taip įtraukia, kad iš jo išlipti faktiškai neįmanoma. Reziumuojant galima pasakyti, kad jeigu nesiruošiat eiti į filmo „13” kartojimą, tai vargiai išvis verta eiti į festivalį – geriau šiemet jau nebus. Neturėtų.

Forum Cinemas Vingis lapkričio 18d. 15val. 3 salė

Rekonstrukcija/ Reconstruction [TV]

Čia filmas iš klasikos serijos, bet numatomi dar du seansai, tad verta rekomenduoti. Nors paskutinis danų režisieriaus Christoffer Boe darbas „Offscreen” nuo ekrano mane atitraukė jau po 15 minučių, o „Allegro” išgalvotas fantastinis siužetas šių dienų pasaulyje labiau erzino negu džiugino, to niekaip neprikiši režisieriaus debiutui „Rekonstrukcija”. Kabantis kažkur tarp „Vanilinis dangus” („Atmerk akis”) ir „Memento”, filmas „Rekonstrukcija randa sau niša stilingai, elegantiškai papasakoti neįtikėtina meilės istoriją. Iš tiesų, pasakoti daug nėra ką, bet suvelti žiūrovą – marios laiko. Kas Christoffer Boe puikiai pavyksta. Gal tik tiek, kad ši meilės, praradimų ir netikėtumo istorija taip mielai žiūrisi, jog įsidrėbes patogioje kėdėje tiesiog mėgaujiesi, kryžiažodžių sprendimą palikdamas laikui po seanso.

„Forum Cinemas“ Kaune lapkričio 15d. 21val.
Kino centras „Cinamon“ Klaipėdoje lapkričio 23d. 19val

Namų ilgesys / Homesick 6.3/10 (189) [TV]

Istorija apie į psichiatrinė papuolusį vaikiną, bandymus jam padėti ir tikrąją priežastį kodėl jis čia papuolė. Daug kietos jaunatviškos muzikos, energijos, chebriškumo, slango ir… Jokio ilgiau išliekančio įspūdžio ar peno mintims.

Kino centras „Skalvija“ lapkričio 15d. 18val.
„Forum Cinemas“ Kaune lapkričio 18d. 16val.

Lediniu keliu / Cold Trail 7.6/10 (51) [TV]

Pradžia mistine atmosfera primena „Panelės Smilos sniego jausmą”, „X-files” ir kitus panašius dalykėlius. Gerą trečdalį filmo bandymas įvesti į istoriją nuo ko (iš tiesų) žuvo vienos užtvankos naktinis sargas vertas aukščiausių balų (bent 8/10 tikrai). 2/3, kai reikalas išaiškėja, pakvimpa holivudiniu trileriu, paskutinį mirtinai nuspėjamą trečdalį kentėjau tik todėl, kad liko nedaug laiko ir vis tik paskutiniu dešimties minučių nebeištvėriau – išbuvimas iki galo reikštų pritarimą tokių filmų rodymui festivalyje. Ne, ir tai tik dar labiau sustiprino ir taip 100% stiprias pozicijas nežiūrėti „Šalčio pagrobti”. Kita vertus, kuo tai blogiau negu visas likęs mūsų kino teatrų repertuaras? Niekuo.

Forum Cinemas Akropolis lapkričio15d. 21val.
„Forum Cinemas“ Kaune lapkričio 21d. 18val.
Kino centras „Cinamon“ Kalipėdoje lapkričio 24d. 19val.

DVYLIKTA DIENA.

Dar pora dienų po keturis seansus per dieną ir, kaip mane guodė viena greta sėdinti kinomane, galėsiu ramiai (pasiruošęs) eiti į D. Lyncho VIDAUS IMPERIJA. Jeigu tokių aukštų tikslų sau nekeliate, „patiuninguokit” savo pasirinkimus pagal svetimus įspūdžius.

Saulės miesto vaiduokliai / Ghosts of Cité Soleil [TV]

Sąžiningai? Dokumentika, kuriai taip ir neradau priekaištų. Istorija čia ne tiek svarbi, kiek jos pateikimas ir kontekstas. Vieta, kurioje vyksta veiksmas – Saulės mieste (Cité-Soleil), viename iš lūšnynų Haičio sostinėje Port o Prense – Jungtinės Tautos paskelbė pavojingiausia vieta žemėje. Ginklas čia tiek svarbus, kiek aukštojo išsilavinimo diplomas civilizuotame pasaulyje, o vieno gyventojų į kamerą išrėžta mintis „Dabar jaučiuosi taip, lyg galėčiau tave nudėti dėl šios kameros”, neatrodo nei dirbtina, nei netikėta. Vienos gaujos vadovas siunčia baltaodę moterį gydytoją padėti gaujos nariui, į jos baimes atsakydamas „Aš visiems pranešiau, gali važiuoti ir būti saugi, visi žino tavo automobilį”. Tai yra gerai, bet kažkam nuolat čia reikėjo trintis su kamerom. Turint omeny, kad filmavimo metu vyko politinis perversmas, kurio metu krito tiek žurnalistai, tiek diplomatinių atstovybių darbuotojai…

Ir svarbiausia, kad viso filmo metu neturi kada sustoti, atsikvėpti, suvokti, kas čia vyksta – maždaug pusantros valandos filmas atrodo, kaip ištisinis muzikinis ar net reklaminis klipas, t.y. tik retomis akimirkomis matai ilgiau negu 5 s išlaikytą kadrą. Vaizdai nuolat keičiasi, kamera visą laiką juda, fone skamba gan kokybiškas rap’as, kuris filme išaiškina savo vertę – tai eilutės, kurių turinys lyg palaikymas/ motyvacija tiems, kurie tai girdi. Tiesa, po to tik dvigubai labiau nesupranti, kaip/kodėl tokios muzikos gali klausytis lietuviai – vargiai gali su tuo susitapatinti.

Aišku, tai dokumentika, bet nebijantiems šio žodžio siūlyčiau „Saulės miesto vaiduoklius” įtraukti į būtinų pamatyti sarašą. Dar viena proga bus:
Forum Cinemas Vingis lapkričio 18d. 17val. 12 salė

Nuostabi naktis Splite / Wonderful Night in Split [TV]

Neabejotinai stilingiausias festivalio filmas ir vargiai šį titulą kam nors pavykti atimti. Sakydamas stilingas turiu omeny kažką panašaus į „Sin City” (ne, ne, jų stilistika visiškai skirtinga). Įspūdingas apšvietėjų darbas (ne esmė, kad daug kur nelogiškas, perspaustas vardan efekto), operatoriaus, garso režisieriaus indelis, muzika, autentiška ir įdomi veikmo vieta suteikianti filmui papildomos mistikos. Deja, kaip stilingai bebūtų pasakojama filmo „Nuostabi naktis Splite” istorija, tenka pripažinti, kad pasakoti tai nėra ką – scenarijus turi formą, bet neturi turinio. Tai penkios susikertančios istorijos vykstančios likus pusantros valandos iki vidurnakčio. Herojai iš vienos siužetinės linijos pasimato su herojais iš kitos, papildo istoriją, padeda ją išaiškinti, bet, kad visą tą istoriją papasakoti galima per 10 sekundžių. Taip ir verkė šis kino rūbas neradęs ant kieno kūno užlipti. Kaip reginys/ kažkas naujo – aštuoni balai su pliusu ar net devyni, bet kaip filmas iš kurio kažką galėtum išsinešti – šlubuoja.

Forum Cinemas Vingis lapkričio lapkričio 14d. 15val. 12 salė
Kino centras „Skalvija“ lapkričio 17d. 16val.

California Dreamin’ (Nebaigta)/ California Dreamin’ (Endless) [TV]

Jeigu priimti, kad žodis „Nebaigta” pavadinime yra apie filmą, tuomet vien už savikritiką įvertinimą tektų pakelti balu-dviem. O juk taip ir yra – filmo režisierius žuvo nesudalyvavęs montavimo procese, tad šį darbą teko padaryti jo komandos nariams. Ir akivaizdžiai jaučiasi, kad nenorėdami imtis atsakomybės, pirštus prie juostos kišę specialistai žirklutes naudojo itin retai. Taip pagal turini akivaizdžiai į pusantros valandos turinį išsitenkanti istorija prasitęsė iki dviejų su puse. To neįmanoma nepastebėti. Ypač kai tau tai ketvirtas seansas, o jo pabaiga nusimato tik šiek tiek prieš vidurnaktį. Čia gal jau subjektyvu, bet, deja, net ir tų dviejų su puse valandų nepakanka istorijai „išsirišti”. Dabar kai prisimeni, tai net į filmą įdėti neva tai prieškariniai prisiminimai vargiai buvo reikalingi – tam išaiškint būtų pakakę keliolikos sekundžių kadro (kuris, tiesą sakant, buvo).

Tai buvo kritiškoji apžvalgos dalis, bet yra ir geroji. Nepaisant mano kritiško požiūrio į to regiono (šiuo atveju kalbame apie Rumuniją) komedijas, „California Dreamin'” girdėtas, matytas ir atsijuoktas atrodo tik ties siužetiniu niuansu, kad vietinio kaimelio gyventojai iš atvykelių padaro garbės svečius ir dievus. Šiuo atveju tai NATO kareiviai vykstantis traukiniu ir per Rumuniją gabenantys svarbų krovinį. Vargiai jie įsivaizdavo, kas jų laukia, kai sąstato dėl dokumentų trūkumo nepraleido vietinės stoties vadas. Tuomet miesto mero kvietimas „rytoj užsukti į miesto šventę”, atrodė kaip naivus svaigčiojimas apie ateitį, kurią NATO karininkai pasitiks tikrai ne šiame dievo užmirštame kaimelyje… O kad jie būtų žinoję, kiek užtruks biurokratų popierizmas ir kitos procedūros…

Dar rodys Forum Cinemas Vingis lapkričio 18d. 21val. 12 salė

Atsiprašau už kung fu / Sorry for Kung Fu [TV]

Nors jį rekomendavo bent pora žmonių, ėjau be didelio entuziazmo (to regiono – šio atveju krotijos – komedija). Tiesą sakant lengvas, neperspaustas filmas su komedijos elementais. Nėščia neištekėjusi moteris, jos tėvams jai jaunikio padedantis ieškoti profesionalas, keisti jaunikiai (ji juk nėščia – negaliu per naktį padaryti stebuklo!) ir galų gale… Na, reikia pamatyti, bet akivaizdu, kad nei prie istorijos per daug dirbėta, nei prie „bajerių”. Pažiūri ir tiek.

Forum Cinemas Vingis lapkričio 12d. 15val. 12 salė
Kino centras „Skalvija“ lapkričio 13d. 22val.
„Forum Cinemas“ Kaune lapkričio 16d. 14val.

VIENUOLIKTA DIENA.

Dienos, kai pamatai tris, vienas už kitą geresniu filmus, bloga nepavadinsi. O dar kalba, kad ir ketvirtas… Ai.

Mirušas / Mirush [TV]

Jeigu tai tiesa, kad čia jau aprašytas filmas „Moters nublokšti” yra norvegijos delegatas į geriausio filmo kategoriją „Oskaro” vakarėlyje, tuomet aš kažko nesuprantu…

Skirtingai nuo to paties 10/10 nusipelnančio žemiau aprašomo filmo „Vyro darbas”, šis didingesnis, emocionalesnis, kone idealiai nušlifuotas lyg koks kino deimantas, kuriuo gali žavėtis nepriklausomai nuo to ar žinai jo vertę. Režisieriaus Marius Holst pagrindinis herojus ~14 metų berniukas vardu Mirušas iš Kosovo. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms (ar ten daug kam jos susiklostė palankiai?), jis išvyksta į Norvegiją ieškoti tėvo, kuris šeimą paliko dar jam esant mažam. Ir nors jau po pirmų 20 minučių Marius Holst ima vaikščiot sava (Norvegijos) žeme, aktorių kolektyvas taip ir išlieka tarptautinis – veiksmas sukasi aplink mažą Mirušo tėvo restoranėlį, kurio pagrindiniai lankytojai – pabėgeliai iš Kosovo. Ir mafija čia atsivežtinė, ir bausmės, ir požiūris į aplinkinius, ir sprendimai – galintys ir išgelbėti gyvybę ir ją atimti. Ir šia prasme belieka tik susisukti iš malonumo kėdėje ir laukti dar vieno scenarijaus, o gal tiesiog kultūrinės tradicijos padiktuoto žingsnio – mes šioje kelionėje tik stebėtojai, kurie vargiai turi teisę spręsti, kas tiems žmonėms yra teisinga, o kas ne.

Gražina Arlickaitė prieš filmą „įspėjo”, kad tai sunkus kinas…Vargiai geras kinas būna sunkus.

Paskutinė galimybė pamatyti „Mirušą” yra:
Forum Cinemas Akropolis lapkričio 13d. 19val.

Vyro darbas / A Man’s Job [TV]
Ypatingai džiugu, kad salė nr.3 21h buvo pilna – vis tik yra žmonių, kurie vietoj to, kad verktų, jog rytoj anksti keltis į darbą, pasirenką kiną. Labai gerą kiną. Suomiškai subtiliai/juodai juokingą, kontraversišką (ir vis tik ne tiek, kad salę imtų palikinėti žmonės), džiuginantį puikia vaidyba ir scenarijumi.

Lėtas, stulbinantis (Suomijos provincijos miestelio vyras išmestas iš darbo imasi aptarnauti brandaus amžiaus moteris!), „Vyro darbas” visų 100 minučių metų tiesiog juda pirmyn – čia nėra jausmo, kad štai yra problema, kurią filmo eigoje herojus turės išspręsti. Gyvenimas tiesiog tęsiasi, o aplinkybės verčia elgtis taip, kad kiekvienam būtų gerai. Verslas plečiasi, melo daugėja, nepasitikėjimas auga, žmonės daro sprendimus.

Kai pagalvoji, gali čia užtikti ir „Striptizo erelio” ir gerokai holivudiškesnių filmų užuominų, bet kas daro „Vyro darbą” išskirtiniu, tai subtilus tiesmukumas, buitiškumas ir bandymas atrodytų įprastas scenas (pamatysit maudynes vonioje su …; seksą su kruvinomis pagalvėmis, etc.) paversti kitokiomis, ištraukiančiomis iš komfortabilaus žiūrėjimo būsenos.

Filmą dar galit pamatyti:
Forum Cinemas Akropolis lapkričio 12d. 19val.
Kino centras „Skalvija“ lapkričio 13d. 18val.
Forum Cinemas Vingis lapkričio 15d. 17val. 3 salė
„Forum Cinemas“ Kaune lapkričio 20d. 20:30val.

Paieška / Search [TV]

Istoriją jūs turbūt jau žinote – į ketvirtą dešimtį įžengusi moteris imasi paskutinio (o kai kam iš jos draugų pasiteisinusio) žingsnio, kad susirastų vyrą – neria jo ieškoti į internetą. Gan įdomiai siužetine prasme suregzta istorija (primena vienos telekomunikacijų bendrovės (ir ne tik) šūkį „visi su visais”) banguoja nuo komedijos (aktyvaus pažinčių ieškojimo laikotarpis) iki dramos (su savižudybėmis, išdavystėmis) ir vis tik iš viso to išsipainiojama, nors akivaizdu, kad painiotis net ir nereikėjo. Kartais tenka patikėti, kad tai, ko labiausiai ieškome, yra tiesiai prieš mus. Deja, mes žiūrime per daug į tolį, kad sugebėtume pamatyti tai, kas šalia. Pakankamai šiltas, nuoširdus ir gerai susuktas filmas.

Forum Cinemas Vingis lapkričio 13d. 21val. 12 salė
„Forum Cinemas“ Kaune lapkričio 18d. 20val.
Kino centras „Cinamon“ Klaipėdoje lapkričio 21d. 21val.

DEŠIMTA DIENA.

Jeigu vakar džiaugiausi, kad teko pamatyti gerą filmą, po kurio festivalį galima „užskaityti”, tai šiandien „užskaitau” ir kitą, tradicinę festivalio pusę – šį kartą sužavėjo šiauriečių kinas.

Mylėti / To Love Someone [TV]
Režisierius Åke Sandgren (Švedija)

Nepasitikslinus (ir nežinant kalbos) šį filmą lengva priskirti danams. Būtent jiem geriausiai sekasi kepti įtemptas psichologines šeimynines dramas – tokias, kaip „Mylėti”. Vis tik šis darbas – iš Švedijos. Kad būtų įtikinamiau, galiu išduoti – šio filmo scenarijų parašė ta pati plunksna, kaip ir danų „Praha” – o tai būtent toks kinas. Tiesa, kalbant apie scenaristą (Kim Fupz Aakeson), vakar rodytas „Tyrosios širdys” irgi to paties žmogaus darbas.

Tradiciškai labai gera vaidyba (turiu omeny tokius filmus), bet „Mylėti” iš daugelio panašaus kalibro filmų išsiskiria labai stipria pagrindine žinute (ir jos socialinio pobūdžio iliustravimui) – nėra jėgos, galinčios įveikti meilę. Kad ir kokia bebūtų to kaina. O kainą mes „sužinome” jau filmo pradžioje, kai pagrindinės herojės vyras ieško, kur ramiame parke atgulė jo žmonos pelenai. Tai, kas rodoma vėliau (bet įvyko anksčiau): laimingas gyvenimas, iš priverstinio gydymo grįžęs pirmasis moters vyras, jos baimė vien jį pamačius, jos nesugebėjimas pasipriešinti vėl sužibusiam jausmui ignoruojant tai, kad savu laiku jos meilės objektos vos jos neužmušė – visa tai tik detalės, kaip mes jau žinome vedančios tragiškos pabaigos link. Bet ne tai filme yra svarbiausia, o lyg tam tikras reziume, kurį mintyse ištaria antrasis vyras: „Aš nežinau ar moku mylėti, bet žinau, kad meilė yra”. Ir žiūrint iš jo pozicijos, vargiai gali ką nors pridėti – kaip netikėti meile, jeigu matai, kaip žmogus palieka tą, kuris juo rūpinosi, ir pabėga pas tą, kuris jį mušė? Ir negali ginčytis su faktu, kad moteris nuoširdžiai šypsosi, juokiasi apsikabinusi savo potencialų žudiką. Meilė ir protas dažnai eina skirtingomis kryptimis…

Beje, rašiau, kad tokio pasirinkimo kainą mes „sužinome” jau filmo pradžioje. Kabutėse tai parašiau tikrai neatsitiktinai. Tie, kas iš filmo išėjo nors penkiomis minutėmis per anksti, gali eiti sau ramiai miegoti, galvodami, kad žino, kuo viskas baigėsi. Oi ne, oi ne… Štai tau ir nuspėjamas siužetas, daugybę kartų matyta šeimyninė istorija.

Filmas dar bus rodomas:
Kino centras „Skalvija“ lapkričio 11d. 19val.
Forum Cinemas Akropolis lapkričio 12d. 21val.

Atostogos / The Holiday [TV]
Ar gali būti, kad šis vokiečio Thomas Arslan filmas po pirmųjų 30 statiško vaizdo, buitinių vaizdų/dialogų minučių virsta T. Vinterbergo lygio šeimyniniu košmaru „Festen”? Bijau, kad nenorėsiu tuo įsitikint.

Didžioji kelionė / La Grand Voyage [TV]
Šis Marokiečių filmas „Kino pavasario” programoje buvo rodytas dar 2005 metais. Tuomet, bent jau man, jis gerokai paskendo kitų filmų jūroje. Bet kai bandai prisiminti (trailer’ių dėka, žinoma), tai nors šiek tiek ir užtęstas, bet gražus filmas apie žmonių bendravimą ir, tai gal net svarbiausia, supratimą bei toleravimą. Tai dviejų skirtingų žmonių (tėvo ir sūnaus) kelionė, kurioje tik pažindami vienas kitą, jie supras vienas kitą.

Padugnės / The Unpolished [TV]
Filmas apie keturiolikos metų mergaitę, kuri turi pati atrasti save, savo vietą pasaulyje augdama iš valstybės į valstybę bėgiojančių ir su narkotikais susijusių tėvelių pašonėje. Sako, kad čia pačios režisierės asmeninio gyvenimo augant su hipuojančais tėvais refleksijos. Nenuostabu, tad kad yra lengvų „Lolitiškų” motyvų, pigaus švediško sekso scenų ir tuo pačiu daug vaikiškumo, naivumo, ieškojimų. Suvalgiau neužsigerdamas, bet primygtinai rekomenduoti negaliu – buvo ir bus geresnių filmų šiame festivalyje.

Išlaisvinti Džimį / Free Jimmy [TV]
Jeigu kam nuo to palengvės, pripažinsiu, kad šį kompiuterinės animacijos darbą vertinu pamatęs antras trisdešimt jo minučių. Ir čia kalbėti reikia ne apie ar tai gera animacija ar ne (net nebūdamas dideliu tokių kūrinių lankytojų galiu pasakyti, kad einama holivudo kryptimi, bet kompiuteriškumo blizgesys kartais net akis drasko), bet apie humorą, scenarijų. Siužetinė linija, kaip animaciniam filmui nėra kažkuo perdėm ypatinga (n kg narkotikų užsiūtų cirko dramblio minkštojoje ir keturios gaujos, kurių kiekviena nori prigauti iš darbo vietos pabėgusį gyvį), tad belieka išsidrėbti kėdėje ir juoktis. Čia jau bus pasiteisinimas kodėl man nesijuokti nepavyko, bet jis reikalingas. Visada laikaus nuomonės, kad filmas yra blogas tada, kai jį supranti, bet jis tau nepatinka. O ne tie paaugliški svaigčiojimai – š, nieko nesupratau. Taip ir su komedijom. Jeigu matai, kad visi juokiasi, o pats ne tik, kad nesijuoki, bet ir nesupranti, kodėl tai daro kiti – turi probemų su humoru. Gi, jeigu matai, kad štai čia ir ten tavo bando prajuokinti, bet nepavyksta (ar tai juokelių tinkamumo vartoti laikas baigėsi, ar dar kas), tuomet problema tame, kuris juokina. Tą faktą įvertinęs salę ir palikau, bet… Berods antrą kartą prisipažinsiu, kad nesijuokiau per banalų, bet pilną salę iš juoko pravirkdžiusį „Iliuzijų traukinį”, tad spręskit patys.

DEVINTA DIENA

Londonas – Braitonas / London to Brighton [TV]
Režisierius ir scenarijaus autorius Paul Andrew Williams (Didžioji Britanija)

Po tokių filmų lengviau atsikvėpi – net jeigu festivalis pasibaigtų šiandien, galima būtų konstatuoti, kad nors vienas vertingas filmas buvo pamatytas.

Istorija gan paprasta ir pamokanti – nejučia pagalvoji, kad panašaus pobūdžio filmas galėtų būti sukurtas, kaip socialinė reklama, vietoj visų tų „nebūk parduota” ar panašių į jas. „Londonas – Braitonas” tai 24 valandos dviejų žmonių – moters ir mergaitės – gyvenime. Viena jų (spėkit kuri) prostitucijos versle jau profesionale, kita – papuola į jį susiklosčius nepalankioms aplinkybėms. Kaip ten bebūtų, reikalas purvinas ir iš jo šiame filme retas išlips švarus. Akivaizdu, kad ne istorija (scenarijus) čia svarbiausia, bet pasakojimo (rodymo) būdas. Nors tai, ką matai prieš akis turi socialinės dokumentikos, trilerio prieskonį, daugelis šlykščiausių dalykų paliekami žiūrovo fantazijai. Režisierius tik įveda į kontekstą, sukelia įtampą, paleidžia puikiai parinktą muziką, o visa kita padaro pats žiūrovas. Ir iš tiesų padaro, nes laukdami prievartavimo kadro salę paliko keli žiūrovai – mergina ir mergina su vaikinu. Gal asmeninė patirtis suveikė, gal dar kažkas, nežinau, bet faktas – nieko panašaus į prievartavimo sceną nebuvo.

Kelios scenarijaus neišbaigtumo detalės, abejotina vieno herojų „poza” niekaip nesugeba pasipriešinti puikiai pagrindinių aktorių (visada ypač stebina gerai vaidinantys jauni talentai) vaidybai ir įtemptam sukrečiačiam pasakojimui. Reziumuojant – žiauriai teisingas filmas. Pamatyti būtina, o tai padaryti dar bus galima:
Forum Cinemas Vingis lapkričio 18d. 17val. 3 salėje.

Tyrosios širdys/ Pure Hearts [TV]
Režisierius Kenneth Kainz (Danija)

Prieštaringi jausmai aplankę prieš filmą, 100% pasiteisino. Kiek yra naivi, banali, tiesiai sakant nevykusi filmo pradžia, tiek filmas gerėja iki pat pabaigos prasidėjus antram jo trečdaliui. Istorija apie žmogų, kurio dienas psichiatrinėje ligoninėje praskaidrina tik Linda – senovinio nespalvoto filmo „Tyrosios širdys” herojė. Deja, vieną dieną kasetę su šiuo įrašu iš paciento vardu Krisas atima ir jam nebelieka nieko kito, kaip tik keliauti į tikrąjį pasaulį, surasti tikrąją Linda. Keista, bet pradžioje su reklamomis nemažai dirbęs režisierius įvesti į istoriją nesugeba niekaip kitaip, kaip tik nesibaigiančių užgarsinimų (voiceover’ių) antplūdžiu. Pridėkim dar tai, kad kitų ligonių apsuptyje Krisas atrodo/elgiasi, kaip normaliausias iš normaliausių žmonių, o pateikiamas vaizdo sterilumas ir kiek paviršiumi plaukiančios stereotipinės situacijos/juokeliai apie psichus prašyte prašė spjauti į šį reikalą. Vis tik už ligoninės durų situacija pagerėjo ir nepaisant pirmo neskaunaus gurkšnio idėja (apsaugok, viešpatie, tikrai ne jos įgyvendinimas) susižiūrėjo. Akivaizdžiai iš lengvų filmų serijos, tad rimtesnės kritikos vargiai ir nusipelno. Dar filmą rodys:
Forum Cinemas Vingis lapkričio 14d. 17val.3 salė
Forum Cinemas Akropolis lapkričio 10d. 21val.
Kino centras „Skalvija“ lapkričio 11d. 21val.
„Forum Cinemas“ Kaune lapkričio 16d. 20val.

Nuo kapo prie kapo / Gravehopping [TV]
Režisierius ir scenarijaus autorius Jan Cvitkovic (Kroatija, Slovėnija)

Reikia prisipažinti, kad šiandien nemačiau šio filmo – jį rodė pernykštėje „Kino pavasario” programoje. Teko kiek ilgėliau paieškoti savo įspūdžių apie jį, nes tada jis vadinosi „Nuo grabo, prie grabo” – paieška yra griežtas, bet teisingas dalykas. Deja, nieko įspūdingo. Tuomet filmas paliko „norėčiau būti komedija” įspūdį, t.y. matai, kad tave bando prajuokinti, bet taip ir nepavyksta. Tiesa, humoro jausmas labai subjektyvus dalykas, o šiuos žodžius rašo žmogus taip ir nešyptelėjęs, kai visa salė verkė iš juoko stebėdama „Iliuzijų traukinį”. Deja, bet panašu, kad kuo silpnesnis filmas, tuo daugiau jo seansų:
Forum Cinemas Vingis lapkričio 13d. 16val. 12 salė
Forum Cinemas Akropolis lapkričio 11d. 19val
Kino centras „Skalvija“ lapkričio 14d. 21val.
„Forum Cinemas“ Kaune lapkričio 19d. 18val.
Kino centras „Cinamon“ Klaipėdoje lapkričio 22d. 21val.

AŠTUNTA DIENA.
Šiandien, atidarymo dieną, buvo lengva – tik vienas filmas. Tiesa, kai esi iš principo skeptiškai nusiteikęs atidarymo filmų atžvilgiu (reikia, kad ir masės suprastų – juk tarp žiūrovų yra ir gausybė rėmėjų, kurie nemigą gydo žiūrėdami „snobo kino” įrašus, ir tuo pačiu rašančius apie kiną, kiek labiau kritiškus potencialius „Scanoramos” gyventojus – po pirmo neskanaus kąsnio retai norisi antro), baisu, kad ir vieno filmo gali būti per daug.

Moters nublokšti / Gone with a Woman [TV]
Režisierius Petter Næss (Norvegija)

Režisierius Petter Næss pasakojo, kad skaitė romaną pagal kurį pastatytas šis filmas ir visą laiką juokėsi. Jo žmona perskaičius reziumavo – nieko juokingo. Toks ir filmas – apie skirtumus tarp vyrų ir moterų, stereotipus, asmenybės krizę, savęs paieškas. Galų gale apie santykius iš įpročio, apskaičiavimo, o ne jausmų. Tiesą sakant, filmas tiek nerimtas ir paviršutiniškas, kad sunku patikėti, jog jame nagrinėjami tokie giluminiai dalykai.

„Moters nublokšti”, tai romantinė komedija apie santykius, kuriuose egzistuoja tik vienas žmogus. Šiuo atveju Ji – kaimynė vis dažniau pradėjusi lankytis Jo, viengungio, namuose. Ji turi vardą – Mariana, tuo tarpu jis yra tiesiog Jis, nes apie tai ir istorija – nesugebėjimą poroje matyti dviejų žmonių, tik save. Jis, kurį puikiai vaidina „Įkyruolio” žvaigždė Trond Fausa Aurvaag filme lyg papildinys, aplinkybė moters gyvenime – egzistuoja tik tada, kai Jai Jo reikia. Jo nuomonė svarbi ir teisinga tik tada, kai sutampa su Jos nuomone. „Moters nublokšti” tai gyvenimas su moterim, kaip tai atrodo vyrui.

Skamba gražiai ir filme iš tiesų daugybę nusijuokti ar bent nusišypsoti verčiančių vietų, šiltų akimirkų/ epizodų, kurie neleidžia mintims nuklysti į akivaizdžiai silpnas filmo vietas. O tai iš dalies paviršutiniškumas (nuvalkioti stereotipai), perdėtai nenatūraliomis savybėmis apdovanota filmo herojės asmenybė ir absoliučiai nereikalingi „Amelijos” tipo fantastiniai spalvoti nukrypimai. Vos tik režisierius nustoja žaisti tokiais žaisliukais kaip nukarusio žandikaulio derinimas su nutrauktos plokštelės grojimu, fejerverkais iš širdučių ir situacijomis, kurios vargiai pasitaiko normalių žmonių gyvenime, „Moters nublokšti” tampa paprastu, nuoširdžiu, šiltu ir lygiai tiek pat juokingu, bet tuo pačiu nedirbtinu darbu.

Faktas, kad jeigu skirstyti filmus į sunkius ir lengvus, šis yra prie antrųjų. Jeigu lengvus skirstyti į banalius ir labiau išskirtinius, šis ir vėl neabejotinai prie antrųjų.Spręskit patys.

Dar vienas (paskutinis) „Moters nublokšti” seansas bus rodomas Forum Cinemas Akropolis lapkričio 9d. (penktadienį) 19val.