Tik niekada mums džiazo nebus per daug, tik niekada.. Nors turnė po festivalio koncertus kartais ir apverčia viską aukštyn kojom. Kad ir, pavyzdžiui, surengdami 3 grupių koncertus per vieną vakarą, kas, be abejo, reiškia minimum 4,5 val. “sėdėk-užu-kėdės” džiaugsmo tavo sėdynei, trepsinčiom kojom ir plojančiom rankom. Tačiau apie viską iš pradžių.
Praleidus festivalio atidarymo dieną ir vėliau peržvelgus nuotraukas kad ir apie temperamentingus gruzinus “The Shin”, galima kiek paapmaudauti.

Pirmųjų paragauti teko jazz koncertuose visada maloniai nustebinančių britų. Šįkart tokį uždavinį sau “prisiėmė” Empirical, ir visai ne todėl, jog PR straipsneliuose puikuojasi jų “mecenato” Courtney Pine pavardė. Pora itin draugiškų pučiamųjų (trimitas ir saksofonas), nuostabiai vienas su kitu flirtuojantys ir žaidžiantys fortepijonas su kontrabosu bei ne paskutinę rolę atliekantys būgnai – ar gali būti kas geriau? Ypatingai jauni (vyriausiam jų, sako, tik 26-eri) vyrukai pasižymėjo ne tik brandumu, bet ir gyvybingumu. Jų žaismingas naratyvas instrumentais buvo pasigėrėtinas. Ar tai buvo first mover advantage, ar dėl mėgstamo fortepijono solinių pratimų, ar šiaip teigiama nuotaika – nežinia. Drįstu vadinti juos geriausiu matytu pasirodymu.

Antrieji pasirodė antrus metus iš eilės besisvečiuojantys prancūzai OZMA, kurių, pagal aplodismentų gausą, turbūt labiausiai tądien laukė publika. Daug trepsintis ir kaifuojantis bosistas, kažkoks nedrąsus (gal subtilus?) solinės gitaros vairuotojas, saksofonui asistuojantis trombonas, neramus būgnininkas – lyg ir neblogas sąstatas. Tačiau nepaisant publikos palaikymo apniko jausmas, kad jiems kažko trūksta. Nebūtinai fortepijono. Gal gitaros soluočių (nepasakysi “daugiau” – jos beveik nebuvo). Gal kažkokio aiškumo savo nomadiškose kryptyse. Gal mažiau “triukšmo”, nes vietomis būdavo sudėtinga sudėliot skleidžiamus garsus į žodį “muzika”. Velnias žino, gal ir vėl būsiu ko nesupratęs.

Paskutiniai ketvirtadienį sceną užėmė taip pat nebe pirmąkart Lietuvoje viešintys Victor Bailey Group. Trečias, vėl skirtingas užtaisas, kuriame nuotaikas diktavo bosistas V.Bailey. Nors jam ir šalo pirštai (pats tvirtino, jog apsigavo dėl kultūrinių skirtumų kalbantis su organizatoriais), tačiau savo klasę pavyko įrodyt. Ganėtinai linksmas, pulsuojantis pasirodymas, kuris gal kiek į pabaigą išsikvėpė išviręs savo sultyse. Ir ta bosinė gitara, kurią kokiais vienuolika pirštų braukė grupės lyderis, nebuvo tokia įvairiapusiška, ir lyderio pagirtas vengras klavišininkas sustingusiais pirštais kukliai maigė savo instrumentą (nors kojos nerado vietos), ir bendra atmosfera buvo tokia, tarsi Viktoras (ne ex-darbietis) atvyko pasišnekėt su publika ir kiek primint jiems, kodėl jazz vadovėliuose yra jo pavardė.

Penktadienį teko paragaut atsikūrusių The Leaders. Pirmoji asociacija – tikras jazz klubas, kuriame klausai kokybiškos foninės muzikos, atliekamos nerūpestingų, muzika alsuojančių senų vilkų gaujos. Nuolat besikeičiantys pučiamuosius valdantys trys senukai visada šypsojosi bei nuolat rasdavo apie ką pašnekėt tarpusavy, kai soluotę perimdavo, pavyzdžiui, pianistas F.Harris, kuris tikrai kiekvieną klavišą nuglamonėjo mažiausiai 10 kartų. Antroji asociacija – Sereikiškių parkas, kur ant suoliuko šachmatų partiją žaidžia pagyvenę vietiniai, apspisti draugiškų patarimų ir “čerkučių” negailintys kolegos. Begalinė ir tokia tikra meilė figūroms ir savo bendrams. Trečioji asociacija – dar nesukurtas filmas “Nenupūsk draugo, bet pūsk atsakingai”, kurį rodyti gali sutrukdyt tik mirtis. Daugiau tądien išgirsti sukliudė Scanorama, tačiau teko girdėt, jog “Peter Brötzmann & Joe McPhee Quartet” gerokai išsėmė avangardą sunkiai kramtančios publikos kantrybę. O “Chris Minh Doky & The Nomads”, girdėjau, gal ir nelabai panašus į vieną savo įkvėpėjų, Peter Molvaer, tačiau šituo įsitikint padės nusipirktas CD.

Šeštadienį tie patys filmai sutrukdė pagerbt tautiečių koncertą, tačiau pavyko spėt į festivalio vinimi laikytą The John Scofield Trio Plus Horns. Na, lyderio gitaristo J.Scofield pristatinėt jazz gerbėjams nereikia. Jo trio komandą solidžiai papildė pučiamųjų trio, iš kurių trimitininkas akivaizdžiai nesulaikė veide susižavėjimo maestro. Visas šis sekstetas pristatinėjo paskutinį albumą “This Meets That”, pagirtą tarp kritikų dėl to, kad “jame Scofield skamba labai universaliai ir tarsi kaip niekada albume daug to tikrojo Scofield”. Na, publika griausmingai sutiko koncerto vidury užgrotą Rolling’ų “(I Can’t Get No) Satisfaction”, tačiau ne itin sureagavo į daug labiau “nugrotą” Amerikos folkloro dainą “House of the Risinf Sun”, kurios melodija buvo padabinta net Trakų pilis. Visa kita – paties Scofield kūriniai, skambėję ir lengvai, ir kartais leisdavęs pasinert į eksperimentus gitaros ir draiverių miksu. Nemažai linksinčių galvų, koncerto pabaigoje atsistojusi publika, bisui grįžusi patenkinta įžymybė – štai taip uždarytas festivalis.

Malonu buvo tai, jog bilietai buvo, galima sakyti, pigūs, lankytojų – gyvas galas, ypač jaunimo, pakankamai smagu stebėt ir ekraną foje, kuriame transliuoti pasirodymai, o pertraukos metų skambėjo įvairi paruošianti ir užmigt neleidžianti muzika. Teko girdėt ir apie netikėtas eiles į jam session’us prie Holiday Inn. Smagu, jog net ir Kultūros ministerijos nuskriaustiems ne tokiems garsiems jazz festivaliams Vilniuje pavyksta rasti savo publiką. Dabar po spalio ir lapkričio maratonų ramu iki pat pavasario bus.

[nuotraukos iš oficialios festivalio svetainės www.vilniuscityjazz.lt]