Kai svaja išgirsti gyvai „Madrugada” paliko šį pasaulį, teko tenkintis kiek paprastesniu variantu – lėkti į svetimas žemes klausytis aktyviai bemuzikuojančio Siverto Høyemo. Žinoma, tai ne tas pats. Grupė turėjo savo skambesį ir dainas, kurios dar bus klausomos ne vieną dešimtį metų. Amžinatilsis Robert Burås buvo grupės garsas, o Sivertas – balsas. Tad, galima sakyti turėjau galimybę išgirsti visą Madrugados balsą.

„Cargo“ klubas Londone iš pradžių pasirodė per mažas: maniau, kad gerbėjams teks stumdytis ir stiebtis, bet kai nedidukėje salėje susirinko ne daugiau poros šimtų dvikojų, patalpa tapo pati ta tokiam pasirodymui. Daugumos veidai išdavė, kad jie ne vietiniai, dar kai kurių – kad neturi jokio supratimo, kas ir ką čia gros. Akivaizdu, kad britai, turėdami perpildytą vietinių atlikėjų rinką, dideliu susidomėjimu užsieniečių nelepina.

Taigi, „Moon Landing Tour 2010” Londone prasidėjo. Penki muzikantai – Sivertas priešaky – atidarė vakarą su naujausia Norvegijos Pabėgėlių Tarnybai skirta „Prisoner Of The Road“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=E0UjHaJrnKA

Lyriškai graudi pradžia su hipnotizuojančiu vokalu perleido klausytojams per kūnus šiurpulingą elektrą. Užteko minimalaus muzikinio pritarimo, Siverto vokalinio unikalumo ir garso kokybės, kad apsiverktum. Žinoma, tos ašaros perkeltine prasme, bet garsinė hipnozė buvo tikrai. Atsipeikėjau tik trečiajame kūrinyje. Tada ėmiau ne tik kaifuoti, bet stebėti, kas vyksta.

httpv://www.youtube.com/watch?v=C_tEcwYGLH8

live at Cargo

Scena muzikantams buvo per maža. Instrumentalistai dar tilpo savo „kvadratuose“, bet Sivertas su savo krepšininko proporcijomis buvo ypač suvaržytas monitorių, stovų ir laidų, tad nenuostabu, kad mikrofono stovas, pastumtas įsijautusio vokalisto, ne kartą krito ant žiūrovų galvų. Linksmiausia buvo muzikantų kompanija: būgnininkas toks neypatingas, bet likę tai lyg tik ištrūkę iš Aki Kaurismäki filmo: gitaristas Cato Thomassen (iš „Cato Salsa Experience“), pasidabinęs džentelmeniška liemene, ilgais karčiais ir cilindru vaizdavo Slash’ą (ir net kažkuriuo momentu smagiai grojo „Sweet Child o’ Mine” gitarinę partiją), bosistas Rudi Nikolaisen – savo žandenomis ir šiaurietiškais ūsais nešė į nesiskutusį Nick‘ą Cave, o klavišininkas Christer Knutsen su aprištu šalikėliu, dažnai paimdavęs į rankas elektrinę gitarą, priminė stereotipinį prancūzų dailininką. Ir kaip visada plikas, į juodą garderobą įsisupęs, Sivertas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=l8h2HLX1Mhc

Tokia marga penkeriukė, pradėjusi nuo lyriškų baladžių, greit perėjo prie aštresnių gitarinių kūrinių, kol galop, pasirodymui einant į pabaigą, supliekė ir psichodelinį tamsiai grėsmingą keliolikos minučių trukmės lipdinį „Shadows + Long Slow Distance“

httpv://www.youtube.com/watch?v=l0FNy6sJFwY

Ne, Siverto kūryba niekada nebuvo linksmumo įsikūnijimas, bet tas naujos muzikos sunkėjimas, kas ryšku paskutiniame albume, man ne prie širdies. Puiku, kad kūrėjas nestovi vietoje, bet perpildytas muzikinis fonas užgožia Siverto vokalą. Gi būkim biedni, bet teisingi: be savo vokalinio išskirtinumo, Sivertas būtų arti eilinio dainų kūrėjo – atlikėjo.

Tiesa, taip įsijautusio į atliekamą tekstą atlikėjo seniai nebuvau matęs. Jis kas kart iš naujo išgyvena kiekvieną išdainuotą žodį. Tu šimtu vienu procentu tiki, kad viską, ką jis sako yra tikra, nesukurta dėl dar vienos eilutės diskografijoje. Balsu ir mimika kuriamą įspūdį dar pastiprina ir Siverto kūnas, kuriame tūnanti nemari ir intelektuali (!) siela, rodos, tuoj išsiverš ir įsups į sūkurį visus klausytojus. Tai ypač buvo matyti ankštoje scenoje, nuo kurios užsimiršęs norvegas vartė stovus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=OsN0SRUefps

Sivertas su trimis albumais jau turi pakankamai kūrinių, kad iš jų sulipdytų pilną pusantros valandos programą, neįtraukdamas į ją nei vieno Madrugados kūrinio. Taip ir buvo padaryta: pagrinde nuskambėjo veik visi albumo „Moon Landing“ takeliai, keletas iš pirmųjų solinių ir jokio „Majesty“ ar „Shine“ iš didžiųjų M. Netgi nebuvo „What’s Wrong With You?“ ir „Just A Little Closer Now“. Tuo tarpu prieš savaitę vienur ir po savaitės kitur „Majesty“ tikrai skambėjo.  Iš praeities gavome tik „The Kids Are On High Street” ir „The Hour Of The Wolf”.

Ir neaišku, kame šuo prispaustas. Netgi grojaraštyje po biso įrašyta „Honey Bee“ nesuskambėjo. Galbūt žiūrovai buvo per daug pasyvūs. O jie tokie buvo. Gal jų buvo per mažai. O jų buvo maža. Gal nebuvo jokio skirtumo, kokias dainas išleido Siverto balsas „Cargo“. Gi jo vokalo energijos pasisemta buvo su kaupu. Ir ta koncerte gauta įkrova kol kas tebesijaučia viduj. Tai atperka visus išsakytus paniurnėjimus ir nuogąstavimus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=zdjHT9p_Y1I

live at Cargo

Būčiau jaunesnis pasidaryčiau sekančiam jo koncertui plakatą „Sivert foeva“, kurį laikyčiau aukštai iškėlęs per bisui atliekamą „MoonLanding“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=ahSmKJNC9N8

p.s. Video paimti ne iš pasirodymo „Cargo”, išskyrus, kur pažymėta.