Šita raudona žolė tokia niūri.

„Raudona žolė” po aiškaus ir konkretaus romano „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų” tapo savotišku stebinančiu iššūkiu. Iš aprašo nugarėlėje ir iš nuogirdų apie dar neskaitytą „Dienų putą” žinojau, kad Vianas geba perteikti siurrealistišką atmosferą, tačiau net man, atrodo išbandžiusiam jau įvairiausio žanro literatūrą, „Raudona žolė” tapo nauju skaitymo potyriu.

Puslapiai vertėsi vienas po kito, tačiau mintyse pagauti ir nusipiešti „Raudonos žolės” siužetą bei veiksmo vietas buvo veik neįmanoma. Viskas tiesiog slydo kaip lakus pajūrio smėlis pro pirštus. Visais būdais stengiausi sudėlioti mozaikos gabalėlius, tačiau mozaika ir pabaigus knygą liko miglota. Tačiau tuoj knygą ėmus skaityti iš naujo, kiekvienas sakinys įgavo naują, aiškesnę ir konkretesnę formą. Tad, taip sakant, „Raudona žolė” reikalauja mažiausiai poros skaitymų. Bet nereikia to nusigąsti – abu kartus teksto lengvumas ir imantrumas vežte veža. Toliau skaityti BORIS VIAN „Raudona žolė” →