Nesu Iano McEwano fanas, nes jo klampų rašymo stilių jau, manausi, pažinęs, ir jau iš anksto žinojau, kad šio anglo tekstą skaityti lengva nebus. Neklydau. “Šeštadienis” iki kulminacinės scenos stūmėsi labai lėtai, o ir pakulminacėjus puslapiai nepradėjo tirpti tarp pirštų.

Bet McEwanas už kančias geba atlyginti – jis praturtina skaitytoją pasaulio pažinimu, supažindina su žmogaus fizinio ir dvasinio vidaus pasauliu, leidžia pajausti, kuo kvėpuoja nuožmusis dvikojis, įspraustas į nepavydėtinas, tačiau daugumai neišvengiamas situacijas.

“Šeštadienio” naratorius iš pašalies stebi ir iki menkiausių detalių skrodžia neurochirurgo Henrio Perouno šeštadienį, kuris nebūtų niekuo ypatingas, jei nebūtų prasidėjęs kelios valandos prieš auštant, pro savo prabangių apartamentų langą stebint besileidžiantį liepsnojantį lėktuvą, jei Londono gatves nebūtų okupavę dar nuo Rusėjo 11-osios neatsigavę mitinguotojai, jei važiuojant lošti skvošo nebūtų kojos pakišęs nemalonus autoįvykis, jei tą šeštadienį nebūtų atvykęs uošvis ir nebūtų grįžusi šimtas metų namie nebuvusi dukra… Toliau skaityti IAN MCEWAN „Šeštadienis” →