“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…”
Евге́ний Ива́нович Замя́тин (1884-1937)
Mes, visi kaip vienas, judam tame pačiame vežime. Keliamės, rengiamės, valgome, mylimės, dirbame, ilsimės. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienam kasdieniškam veiksmui yra nustatyta seka: žadintuvas skamba tik 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 triūsiate visuomenės labui, o 22 ½ skambutis pasako, kad laikas gultis. Turite privalomus pasivaikščiojimu, tiksliai sureguliuotą maitinimosi grafiką. Asmeniniams reikalams skirtas laikas nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 ir tai idealistiškai svajojate, kad būt gerai tas 86 400 sekundes išnaudot tobulos valstybės reikalams, o ne beprasmiams individualiems veiksmams.
Taip bent svajoja D-503, vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų, Jevgenijaus Zamiatino romano „Mes“ herojus. Zemiatinas pasakoja apie utopiją, miestą-valstybę Žemės ateityje. Dviejų Šimtų Metų Karas, po kurio išgyveno tik 0.2 procento gyventojų, jau praeity, miestus jungę keliai seniai užžėlė, o sėslumą užtikrina Žaliosios Sienos. O kam keliauti kažkur? Laimės formulė atrasta ir visiems prieinama. Toliau skaityti JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes”
(„Jei pabudęs vieną lietingą pavasario rytą, dar galite pagulėti, susimąstyti ir muzikos kiek paklausęs staiga sąžiningai sau ištarti: „O juk aš šiame gyvenime esu niekas – tik dulkė ar šūdo gabalas.“ – tada jūs dar nesate žuvęs žmogus.”)
Maištinguoju paauglystės periodu buvo toks tarpsnis kada vartojau tik tokį kultūrinį produktą, kuris vienur ar kitur buvo priskiriamas prie draudžiamųjų. Tarp jųjų radosi ir 1994-aisiais išverstas Henry Millerio romanas 
Kontroversiškiausia Lietuvos knygų leidykla „
Skaitydamas “Pupytę Kendi“ pirmą kartą susimąsčiau apie kišeninio formato žanrą. Įprasta, kai tai esti koks detektyvas, trileriukas, meilės romanas ar mokslinės fantastikos kūrinys. Bet, jei tai būtų koks Dostojevskis, filosofinis traktatas ar antikos literatūra, man atrodytų keista ir kvaila knygleidybos perversija. Erotiniam romanui kišenė lyg būtų pats tas simbolis, tačiau viešoj vietoj vyriškiui tokios literatūros skaitymas gali sukelti fizinių nepatogumų, įpareigojančių, prieš pakylant nuo sėdimosios, kūrinį pabaigti ir po to kelis kartus giliai pakvėpuoti.
Lyg tyčia lietuviškai veik vienu metu pasirodė dvi William S. Burroughs‘o knygos: „Narkašas” („Junky“, leidykla „kitos knygos“) ir „Nuogi pusryčiai“ („Naked Lunch“, leidykla „Baltos lankos“), kažkodėl pavirtę „Nuogas kąsnis”, be abejo, žymiai vertesnė, tiksliau – vertingiausia Burroughs‘o knyga, tačiau pakako pamatyti pavadinimo vertimą ir noras skaityti „nuogybes“ praėjo (detalesnį noro praėjimo pagrindimą galite rasti 