Kažkas paporino, kad tą pačią knygą galima skaityti kas septyneri metai, bo tiek maksimaliai eilinėje smegeninėje išsilaiko perskaitytas tekstas. Aš sakyčiau, kad jau ir po septynių dienų įspūdis ima blankti, blėsti, dar vėliau ir siužetas kaži kur išskysta, tad po septynerių metų lieka (jei lieka) tik žinojimas, kad tą knygą kažkada skaitei ir atmintyje blaškosi kažkokie netvirti siužeto rėmai.
Pirmą kartą nobelisto William‘o Golding‘o „Musių valdovą“ („Lord Of The Flies”) skaičiau gal prieš keturiolika metelių, gražioje jaunystėje, o prisiminimai ne visai gražūs.
Į negyvenamąją salą kažkur vandenyno toliuose atominio karo metu nukrenta britų lėktuvas. Išsigelbėja vien vaikai – berniukai, skirtingi amžiumi, kūno sudėjimu, auklėjimu, patirtimi, jėga. Iš pradžių, Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Musių valdovas”
Sigitas Parulskis, apžvelgdamas J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ lietuviškąjį vertimą, reziumavo: „Unikali, stulbinamos įtaigos ir keisto žmogiškos egzistencijos beprasmybės grožio sklidina knyga, vienas ryškiausių per pastaruosius dvidešimt metų vertimų.“ Taiklus apibūdinimas apie antrąjį lietuviškai išverstą J.M. Coetzee romaną, o prisimenant pirmąjį – 
Abejoju, ar šis romanas Lietuvoje būtų pakartotinai išvydęs dienos šviesą (pirmas leidimas – 1993-iaisiais), jei ne pernai Jean-Marie Gustave Le Clezio paskirta Nobelio literatūros premija. Panašiai žaidžia ir kitos leidyklos: „Tyto alba“ perleido Orhano Pamuko romaną „Juodoji knyga“. Nobelis literatūroje lyg turėtų būti neginčijamas kokybės ženklas, tačiau taip nėra, nes premija skiriama ne už vieną konkretų kūrinį, o už visą literatūrinį įdirbį. Žinoma, buvo ir išimčių, kai paminimi konkretūs kūriniai (J.Galsworthy už „Forsaitų sagą“, K.Hamsunas už „Žemės vaisiai“ ir kt.), bet tai reti atvejai. Le Clezio prie tų retųjų nepriskiriamas ir jo romanas „Dykuma“ nėra šedevras be priekaištų.