Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.
Mokslinio (postkiberpankinio) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. Toliau skaityti Knyga: VERNOR VINGE „Kur baigiasi vaivorykštės”
Nieko naujo čia jau nebepripilstysiu, galiu tik pakartoti, ką rašiau apie pirmąją „Fondo“ priešistorę 
Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino toks neretas, bet dažnai pro akis prasprūstantis „Eridano“ išmislas į vieno autoriaus pavadinimo knygą įdėti kito autoriaus apysaką ar apsakymą ir apie tai net neužsiminti viršelyje. Taigi, visai atsitiktinai aptikau, kad „Sąmonės parazitai“ viduje talpina ir Harry Turtledove apysaką „Žemumose“, kuriai 1994-aisiais paskirta “Hugo” premija. Vien dėl šitos ėmiausi ir Wilsono „Sąmonės parazitų“ (The Mind Parasites).
Hugo ir Nabula nominacijos fantastinėje literatūroje dažnai man sukelia didesnį susidomėjimą nei jau žinomas rašytojo vardas. Ir tikrai galima pykti ant „Eridano“ leidyklos, kad paskutiniu metu tokios informacijos neberandame knygų nugarėlėje. Visų nominuotųjų ir apdovanotojų fantastų galvoje nesinešiosi, o ir ne kiekvienam norisi vargintis kiekvieną naują PFAFo leidinį šifruojant: kuo gi jis (ne)ypatingas.
