Pajausk, kaip atrodo būti spalvotąja moterimi, klaidžiojančia keliais, kai bet koks Dievo sutvėrimas gali tave užpulti. Pajausk tą.

Jeigu Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“, rekomenduojama moksleiviams, leido pasipiktinti rasine nelygybe ir nubraukti pirmą paauglišką literatūrinę ašarą, tai Toni Morrison „Mylima“ (Beloved) drąsiai galima vadinti „Dėdės Tomo“ versija suaugusiems, kuri įspraus skaitytoją į juodą odą ir paleis po XIX amžiaus vidurio Jungtines Valstijas. Nepažadu, kad skaitydami „Mylimą” žliumbsite ir kūne jausite atsiveriant žaizdas — žmogaus kietaširdiškumui ribų nėra — bet nemalonus metalinis skonis burnoje ir šiurpuliai nugaroje garantuoti.

„Mylima“ — ne taip senai egzistavusios pasaulio pabaigos paveikslas, istorinė šių dienų apokalipsė; stipri, kaip tie spragilai gulę į juodaodžių vergų kūnus; poetiška, nors nepasiduodanti interpretavimui,— tik verčianti gerti, ryti, gromuliuoti kiekvieną žodį, čia šiukštu kažką praleisti, nes dokumentiniai, nesuvaidinti epizodai priešinasi mistiškai literatūrinės šmėklos aurai, gaubiančiai knygos veikėjus, neleidžia siužeto tirštų spalvų nurašyti autorės tyčiai. Magija ir aukštesnės jėgos, kuriomis tiki pati Morrison, ir magiškojo realizmo priemonėmis persunktas „Mylimos“ tekstas nuo to tampa tik dar labiau sakralesnis ir beprotiškesnis.

— Aš turiu medį ant nugaros ir vaiduoklį namuose, ir daugiau nieko, tik dukterį, kurią laikau savo glėbyje.

Šešiasdešimt milijonų ir daugiau. Ir visi su savomis istorijomis. Šiame romane pirmoji juodaodė Nobelio premijos laureatė pasakoja tik keletą iš jų. Bet ir tai nelengva – romano veikėjai nuolat bėga nuo savo kraičio, nes saugi dabartis ir ateitis „reiškė neprileisti praeities“, apsaugoti save ir savo vaikus nuo praeities, kuri vis tiek prieš tavo valią vieną dieną išlenda į šviesą.

Kiekvienas buvusio jos gyvenimo prisiminimas skaudino. Viskas jame buvo skausminga arba prarasta.

Ji — laisvėn pabėgusi vergė Sitė, dabar gyvenanti su dukterimi ir dvasia – savo pačios rankomis nužudytosios dukros, Mylimos, vaiduokliu. Veiksmas, gimęs „iš tikros meilės“, šiurpina ir masina sužinoti priežastis, kurios išaiškėjusios pateikia tik dar daugiau klausimų bei svarstymų. Ar buvo verta? Ar galima tokį poelgį pateisinti? Ir ne ką mažiau miglotą galvosūkį — kas ta Mylima: materializavusis šmėkla ar apsimetėlė sukčė, besinaudojanti praeities suluošintos motinos silpnybėmis? Ir dar tą, garsiai, skaudžiai išsakytąjį tekste:

— Kiek negras gali ištverti? Pasakyk man. Kiek?

Romano eigoje iš lėto, vis trupinėliais grįžtant į skaudžius prisiminimus, praskleidžiamas vergijos (kuri šiandien daugumai tapusi tik dar vienu istoriniu terminu) palikimo Amerikoje šydas. Lyg nieko naujo. Istorija žinoma, bet viena – skaityti sausus faktus istorijos vadovėlyje, o visai kas kita – Morrison grožinę literatūrą, kuri leidžia tą istoriją paliesti, užuosti, išgyventi savu kailiu.

„Mylima“ — paveiki afroamerikietiška Medėjos versija, pataikanti į skaitytojo (labiau vyro) širdį, nukreipianti žvilgsnį į skaudžiausias juodųjų ir baltųjų santykių puses. Toni Morrison pasaulio keitimo siekis ir priemonės pasiteisina su kaupu — neįsivaizduoju, kaip tokiai istorijai likti abejingu. Tai tikrai viena stipriausių, tiek postmodernistine pasakojimo forma, tiek siužetu, tiek jausmingumu ir skaitytojo paveikiamumu, XX a. knyga, kurią skrupulingai ir pagirtinai autentiškai perteikdama pasakojimo dvasią į lietuvių kalbą išvertė Lilija Vanagienė.

ps. Yra ir romano ekranizacija su, nuo romano apstulbusia ir filmavimo teises įsigijusia, Oprah Winfrey, tačiau filmas gana vidutiniškas ir nerekomenduotinas.

—–

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė.- Vilnius: Vaga, [2000].- 359 p. ISBN 5-415-01399-7