Tradiciniu renginiu jau tapusi Vilniaus knygų mugė kviečia ir šiemet. Vasario 17-20 dienomis tradiciškai Lietuvos parodų centre „Litexpo“. Mugės metu vykstančių renginių programas, parodas, dalyvių sąrašą ir kitą informaciją galite rasti čia. Liko apsispręsti: vykti ar ne?

Dar pernai tokio klausimo nesvarsčiau. Bent iki mugės. Ir post factum lyg labai neapgailestavau, nors ir džiugesio nebuvo. Tas pasitenkinimas knygų muge ėmė mažėti sulig apsilankymų skaičiumi: kiekvienas papildomas apsilankymas ūpą tik mušė žemyn. Tad šįkart rimtai svarstau: vykti ar ne?

Klausimas: o kas pasikėtė nuo praeitos, užpraeitos mugės? Tas ir blogiausia, kad veik niekas mugėje, o tik kažkas – many.

Knyggraužiui, gyvenančiam kitoj Lietuvos pusėj, sakykim, periferijoje, Vilniaus knygų mugė buvo kažkas toookio, na, lyg lietuviškajam someljė išvyka į Provanso vynuogynus. Knygos, rašytojai, leidyklos, naujienos, susitikimai, įspūdžiai, vis didėjantis tomelių svoris abiejose rankose, vizija, kaip grįžęs skaitysiu tą ir aną… Permetęs akimis lentyną ir dabar matau tą ir aną. Taip ir tebedulkantį dar neperskaitytą.

Bet ne tai svarbiausia. Čia reiktų kalbėti apie naudą. Tai pirmasis nusivylimas iš knygų mugės. Žmonės į „Vivattur“, „Protingi namai“, „Agrobalt“ ir kitas „Litexpo“ parodas atvyksta ir išsineša dar ir naudingos informacijos, gautos iš mugės dalyvių. Tuo tarpu iš šitos grįžti geriausiu atveju su vienu lankstinuku apie neįkandamą elektroninį skaitytuvą, pora nemokamai dalinamų skirtukų ir knygomis, už kurias susimokėjai. Taip sakant, nusiperki bilietą ne į prekių parodą, o į jormarką, panašų į prekybos centro gimtadienį: visur nuolaidos, išpardavimai, pristatymai, tarp knygų įsiterpę ir muzikos įrašai iš „Muzikos bombos“, ir filmai iš „Obuolio“, tik torto su žvakute betrūksta.

Iš vienos pusės, tai patogu – pigiau nei knygynuose ir viskas vienoje vietoje. Iš kitos – knygynuose ar tuose pačiuose prekybcentriuose per akcijas „knygos iki 30 (kartais net 70) procentų pigiau“ galima nusipirkti  daug pigiau nei knygų mugėje, kur leidėjai skelbiasi prekiaujantys be knygynų antkainio. Žinoma, čia tam tikrą faktorių vaidina leidinių naujumas, o tokių priešmuginiu metu pasirodo kaip niekad gausiai, ir vartotojas pastatomas prieš faktą „nori dabar – mokėk daugiau“. Normalus verslo modelis, bet kam mokėti šiandien 40 litų už tai, ką po metų nusipirksiu už 15 litų naują, arba dar pigiau naudotą? Jeigu knyga literatūriškai vertinga, tai ir po dešimt metų tokia liks. Lyg visos Lietuvoje seniau išleistos geros knygos jau būtų perskaitytos. Nė velnio! Be to, naujausi vertimai (jei tai ne Haris Poteris ar Vampyrų pasakos paaugliams), pasirodę mūsuose, yra ne kas kita, o, geriausiu atveju, trijų ketverių metų senumo knyga, jau dingusi iš dabartinių užsienio bestselerių sąrašų. Tad, pulti prie naujų ledinių mugės metu nejaučiu didelio potraukio, o susidaryti įsigytinų knygų sąrašą galima sėdint prie interneto.

Einam prie kito svarbaus knygų mugės akcento – renginių. Jų tikrai daug. Net perdaug. Ir nenustebsiu, jei norintys vienur ir kitur pamatys, kad skirtingi renginiai skirtingose vietose vyksta tuo pačiu metu, todėl vienam gali tekti rinktis ne tik iš pasiūlytų, bet ir iš išsirinktųjų. O kitas gal nieko ir neišsirinks. Aš – labiau prie pastarųjų. Iš kart atmetu krūvą įvairiausius premijų, nominacijų, konkursų, apdovanojimų renginius – dominančius laimėtojus praneš žiniasklaida; parodų atidarymus; Česlovo Milošo aukštinimo ceremonijas – pirmiau reikia kažką jo perskaityti, nes švietimo sistema nemanė, kad tam būtina taikyti prievartą gimnazijoje, tai iki šiol Milošas asocijuojasi su Lietuva panašiai kaip Balzakas, katras jau Tauragės krašte savu tapęs, bo iš kažkur grįždamas sustojo pašte arklius pakeisti; autografų sofutes – iki šiol manau, kad vertingas autografas yra tik to, kuris jų iš vis nedalina; visos politinės europarlamentarų nesąmonės, ypač Donskio ir Landsbergio batalijos – protingai kalba vyrai, bet temptis į mugę tarptautinių žodžių ir metaforų žodynus baisiai nepatogu. Atmetu ir kitus renginius, orientuotus į istorikus, poetus, politikus, technikus, statybininkus, psichologus, ekonomistus, filologus ir kitokius specialistus – skaitytojui nebūtina specializacija. Pasilieku prie muzikinių ir tokių, kurie skirti mylintiems grožinę literatūrą, norintiems pabėgti nuo iš visur lendančio tautinio esėizmo, norintiems bent viena ausimi užgirsti, kokios naujovės, tendencijos vyrauja pasaulio literatūroje, ieškantiems peno sielai ne tik tarp brukamų naujienų; norintiems sužinoti daugiau apie konkretų žanrą. Nedaug tokių liko, gal net nelabai ir buvo, bet, jei kam įdomu, į asmeninį sąrašą įtraukčiau:

Užmirštas „Utopijos”  gebėjimas. Tomo Moro knygos „Utopija“ pristatymas – ketvirtadienis, 18 val.;

Muzikinis spektaklis „Pilmatis“ Charleso Bukowskio poezijos motyvais – penktadienis, 17 val.;

Diskusija „Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje“ – šeštadienis, 14 val;

„Išversti“ autoriai: Cataliną Dorianą Florescu ir Sigitą Parulskį kalbina Rasa Drazdauskienė – šeštadienis, 16 val;

A. Smilgevičiūtės ir R. Radzevičiaus akustinis koncertas su styginių kvartetu – šeštadienis; 20 val.

Penki renginiai, trys dienos. Akivaizdu, kad, jeigu nuspręsčiau vykti, rinkčiausi tik šeštadienį. Kitomis dienomis gautas abejotinas penas vargu, ar atpirktų sugaištą laiką ir išlaidas.

Ir dar, peržvelgus renginius, būtinai reiktų atkreipti dėmesį į tuos, kurie vis slepiasi po kitais pavadinimais, bet su tais pačiais vardais: S. Parulskis, A. Čekuolis, L. Donskis – šitie jau tapę etatiniais mugės „dalyviais“. Kasmet po knygą ne kiekvienas geba išspausti. Nors jau akivaizdu, kad A. Užkalnis juos turėtų aplenkti. O ir M.Starkus jau taikosi į šių gretas.

Šiemet mugė pateikia porą naujienų. Pirma – penktadienį, šeštadienį, sekmadienį nuo Katedros aikštės į mugę kursuos nemokamas autobusas. Puikus sprendimas, nors primenantis nemokamą autobusą link vienos bazės? Antra – knygos kino salė. Organizatoriai skelbia: „Šiemet mugėje lankytojai turės galimybė pamatyti naujausias garsių romanų ekranizacijas, dokumentinius filmus apie rašytojus, poetus, menininkus.“ Žiūrim į filmų sąrašą ir matome keletą klaustukų: filmas apie Čiurlionį, kitas – apie Vilniaus istoriją bei animacija „Eleonoros paslaptis“, kuri lyg susijusi su skaitymu, bet liko paslaptis, kokio tai garsaus romano ekranizacija. Vienintelis, iš pradžių pasirodęs aktualus ir  traukiąs akį, buvo „Knygnešiai“, nors vėliau supratau, kad supainiojau su šiemet turinčiu pasirodyti „Knygnešiu”.

Grįžtant prie naudos: taip, suprantu, kad nauda ne tik pinigais matuojama. Žinios ir patirtys – taip pat nauda, bet abejoju, kad sužinosiu knygos pristatyme daugiau, nei perskaitęs tą knygą.

Eisiu skaityti.