Šita raudona žolė tokia niūri.

„Raudona žolė” po aiškaus ir konkretaus romano „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų” tapo savotišku stebinančiu iššūkiu. Iš aprašo nugarėlėje ir iš nuogirdų apie dar neskaitytą „Dienų putą” žinojau, kad Vianas geba perteikti siurrealistišką atmosferą, tačiau net man, atrodo išbandžiusiam jau įvairiausio žanro literatūrą, „Raudona žolė” tapo nauju skaitymo potyriu.

Puslapiai vertėsi vienas po kito, tačiau mintyse pagauti ir nusipiešti „Raudonos žolės” siužetą bei veiksmo vietas buvo veik neįmanoma. Viskas tiesiog slydo kaip lakus pajūrio smėlis pro pirštus. Visais būdais stengiausi sudėlioti mozaikos gabalėlius, tačiau mozaika ir pabaigus knygą liko miglota. Tačiau tuoj knygą ėmus skaityti iš naujo, kiekvienas sakinys įgavo naują, aiškesnę ir konkretesnę formą. Tad, taip sakant, „Raudona žolė” reikalauja mažiausiai poros skaitymų. Bet nereikia to nusigąsti – abu kartus teksto lengvumas ir imantrumas vežte veža.

Romanas sukasi apie mokslininką Volfą, kuris sukonstruoja mašiną, leidžiančią atgaminti ir ištrinti prisiminimus. Jis pats ją ir išbando. Prisiminimai, kuriais keliauja Volfas, persipina su realybe, besikeičiančia sulig ištrinama patirtimi. Nors to „trynimo” knygoje nedaug – labiau koncentruojamasi į prieštryniminius prisiminimų atgaivinimus, kurie labiau primena ne gramzdinimą į užmarštį, o psichoanalitinį seansą po praeities užkaborius.

Visgi kiek fantastiška idėja stebina ne fabula ar mezgama intriga, o literatūriniu spalvingumu, siurrealistiniu, animacinį filmuką primenančiu, keistumu ir psichologiniu gilumu. Volfo kelionė trokštamų atsikratyti prisiminimų labirintais atskleidžia mokslininko vaikystės, paauglystės nuotrupas, kurios leidžia skaitytojui pažinti tam tikrus Volfo gyvenimo momentus. Tai ryšku ir apčiuopiama, tačiau neapibrėžtas kūrinio veiksmo laikas, vietovė su raudona žole ir ranka pasiekiamais debesimis, kiti personažai (Volfo partneris Laziuli, kuris kaskart, kai nori pamylėti savo merginą, mato greta lovos stovinčią nepažįstamo vyro figūrą, kalbantis šuo bei vapitis), neįprasti įvykiai (žaidimas bumbt (panašus į golfą) su šunimi, kraujo nuleidimo pramogavimas mėtant į žmones adatas, akimirksninis ūsų užsiauginimas, komiška mero kalba Volfo mašinos pristatymo proga ir kt.) daro visumą panašią į kreivų veidrodžių karalystę, kur egzistuoja nežemiški dėsniai ir galimybės. Tik ši Viano karalystė skirta labiau suaugusiam skaitytojui, nes erotinės gaidos skamba veik kiekviename skyriuje.

Bet ne nuo eroto čia norėtųsi atriboti paauglius – labiau nuo tos egzistencinės pilkumos ir kasdienybės netikrumo, jausmų dirbtinumo, kuriais persunkta „Raudona žolė” skleidžia gana slogią, liūdną, kupiną nerimo atmosferą. Nesuprantu, kur leidėjai, anotacijoje nurodę, kad knyga linksma ir spalvinga, gebėjo įžvelgti knygos linksmumą? Užvertus paskutinį puslapį lengviau buvo nubraukti ašarą, nei išspausti šypseną.

Dėl teksto spalvingumo ir įmantrumo nieko negaliu prikišti. Vianas rašo tik sau būdingu stiliumi, su originaliais palyginimais, gausybe simbolių, neįprastais apibūdinimais, keistomis formomis ir spalvomis, kuriomis galėtų sužavėti patį Salvadorą Dali (pvz., Dangus skendėjo šešėliuose, judantis, gurguliuojantis kaip juodo katino pilvaplėvė siaubingai sutrikus virškinimui). Kiekviename puslapyje vyksta kažkas naujo, netikėto – neįmanoma nuspėti kur pakryps veikėjų pokalbiai, veiksmai, kur nuneš nebijančio eksperimentuoti autoriaus fantazija. Tuo neįmanoma nesistebėti. Originalu ir unikalu.

Lieka padėkoti vertėjai Stasei Banionytei, sugebėjusiai perteikti visą Boriso Viano literatūrinį unikalumą lietuviškai, ir paraginti literatūrinio originalumo pasiilgusias akis bei protus imtis „Raudonos žolės”.

—–

Informacija apie knygą: romanas / Boris Vian ; iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė. – Vilnius : Žara, [2007]. – 155, [2] p. – ISBN 978-9986-34-171-0 (įr.)