Kiek prisiminė, senasis jo tėvas ligos užkluptas visada griebdavosi šio būdo.
– Atsigulk į lovą su dviem stulpais,- sakydavo jis.- Ant vieno stulpo užmauk skrybėlę ir pasiimk butelį svaigalų, jis visada turėtų stovėti ant stalelio prie lovos. Gerk tol, kol pradėsi matyti po skrybėlę ant abiejų stulpų. Prisiekiu, kitą dieną būsi sveikas kaip ridikas. O jeigu ir ne, tau nerūpės.
Dar dvi dalys iš daniškojo „Q” skyriaus serijos lietuviškai. Apie pirmąsias dvi buvo čia.
„Skandinaviško detektyvo elitas” vėl verstas iš anglų kalbos, vėl vertė dvi naujos vertėjos, vėl išleistos su daug korektūros klaidų. Ant trečiosios serijos knygos nugarėlės likęs iš kažkurios ankstesnės knygos pasiūlymas tęsinį skaityti „Fazanų žudikuose” (antroje serijos knygoje). Nebestebina tokie dalykėliai iš Obuolio leidyklos, kuri jau savo antikokybe ima lenkti kitą komersantą, kurio neminėsiu. Tikėtina, jog vieną dieną Obuoliui tai atsirūgs – bent aš šios leidyklos knygų nebeperku. Nors, kaip supratote, vis dar skaitau ir paskutinės perskaitytos buvo šios – Jussi Adler-Olsen „Atpirkimas” ir „Kaltė”.
Adler-Olsen’as šiose knygose vėl savo lengvai komišku stiliumi narplioja naujas ne pirmuosius metus skaičiuojančias bylas.
„Atpirkimas” kartu su mieste siaučiančiais keistais gaisrais pristato ir pagalbos šauksmo, iš jūroje rasto raštelio butelyje, istoriją. Paraleliai pasakojama ir serijinio žudiko naujos aukos medžioklės, ir Q skyriaus vedamo tyrimo linija. Q skyriaus veikėjai: tie patys – detektyvas Karlas Mjorkas, padėjėjas siras Asadas ir Rouzę „pakeitusi” jos „sesuo” Yrsa, seka neaiškiais pėdsakais ir iš to sekimo čia įdomūs tik su tyrimu nesusiję dialogai, nes skaitytojas prieš tai buvusiuose puslapiuose kartu su žudiku jau pavaikščiojo jo žudikiškais takais, tad detektyvinės įtampos čia labai maža. Lieka tik visai neblogas trileris, kuris vietomis perlenktas su dirbtinomis holivudiškomis gaudynių, muštynių, „išgelbėjo paskutinę sekundę” ir „tik per plauką nenužudė” scenomis. Džiugu, jog čia Adler-Olsen’as iš karto neatskleidė žudiko asmenybės.
O štai „Kaltė” lipa ant „Fazanų žudiko” grėblio – jau knygos pradžioje pristatomas nusidėjėlis, po to lieka tik sulaukti, kol susikirs jo ir Q skyriaus keliai. Tai pagrindinę istorija padaro visiškai neįdomią. Gerai, kad šioje knygoje vėl buvo grįžta prie „vinių pistoleto” bylos, kuri Mjorką persekioja nuo pirmosios ciklo knygos – tai padeda išlaikyti intrigą ir verčia knygas skaityti chronologiška seka. Nebloga buvo ir kerštaujančios nuskriaustosios linija, nors ir labai artima Agatha Christie „10 negriukų”. Gelbėjo ir Mjorko asmeninio gyvenimo peripetijos bei trumpas epizodas su lietuviu Linu Verslovu, Danijoje užsiimančiu nešvariais darbeliais, dar – nauja intriga apie Mjorko prisidėjimą prie dėdės mirties. Gal kažkas su manim ir nesutiks ir bus teisus, teigdamas, kad ta istorija su nešvaria, nacistiška vienos partijos politika bei priverstiniu moterų sterilizavimu yra paveiki, įtikinama ir kelia daug sąsajų su realiais įvykiais. Tačiau aš visą tai vertinu Q skyriaus knygų visumoje ir man kuo toliau, tuo labiau ima nebepatikti tas rašytojo bandymas išlaikyti skaitytoją piešiant ne paslaptingą detektyvinę istoriją, o pristatant tyrimą, kuris jau knygos pradžioje tampa nuspėjamu. Jei ne likusi neišaiškinta „vinių pistoleto” byla, tai, greičiausiai, jau mesčiau Q skyriaus veikėjų nuotykius.
