Lapkričio 5 ir 6 d. „Menų spaustuvėje“ bus parodyti „Audronio Liugos produkcijos“ spektakliai „Juodvarnis“ ir „Muzika 2“. Nors abu yra sukurti pagal skirtingų autorių pjeses, juos sieja daug kas bendro. Abiejuose pasakojama dviejų žmonių meilės ir išsiskyrimo istorija, tampanti jaudinančia atgimstančių jausmų drama. Abiejuose vaidina ryškūs skirtingų kartų aktoriai. Ir abiejuose minimaliomis teatro priemonėmis siekiama betarpiško aktoriaus ir žiūrovo ryšio.
Organizatoriai informavo, kad į šiuos spektaklius galima įsigyti abonementą, tuomet abu spektaklius būtų galima pamatyti už mažesnę kainą, nei perkant bilietus į kiekvieną atskirai.
Na trumpai papasakosime apie abu ir po kiekvienu iš jų rasite konkursus kvietimams laimėti. Toliau skaityti Dvi nepamirštamos meilės istorijos + konkursas kvietimams laimėti
Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė
Įspūdžiai iš „Auksinė kaukė Lietuvoje”
Vienas ar kitas apdovanojimas, autoritetingos komisijos įvertinimas kartais būna pagrindinis „arkliukas“, kurių pagalba organizatoriai ir trupių vadybininkai siekia publikai parduoti tam tikrą meninį produktą. Auksinė kaukės“ įvertinimai tam tikrose nominacijoje lyg ir rimtas pretekstas nepagailėti pinigų ir laiko aplankyti rusų teatro kūrėjų darbus, atvežtus į Lietuvą. Spaudos konferencijos metu „Auksinės kaukės“ organizatoriai prisipažino, kad ir jie džiaugiasi pagaliau užsimezgusiu ryšiu su Lietuva, kurios teatro publika, turėdama galimybę iš gana arti stebėti kelių garsiausių pasaulyje teatro režisierių kūrybinį kelią, matyt, yra ne tik išprususi, bet ir išlepusi.
Organizatoriai prasitarė, kad pradinė festivalio programa buvo numatyta kur kas platesnė, bet ekonominio sunkmečio metu teko kai ką apkarpyti ir atvežti į Lietuvą tik mažą dalį Auksinės kaukės nominuotų spektaklių. Tad trumpai apie kiekvieną iš jų.. Toliau skaityti Įspūdžiai iš „Auksinė kaukė Lietuvoje”
Svaigus Loros Juodkaitės sukinys + galimybė laimėti kvietimus į „Salamandros sapną. Paveikslas” spalio 21d.
Anot kritikų, Lora Juodkaitė, šiuo metu yra įdomiausia, ką galima pamatyti Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje. Žurnalistai pastebi, kad jos darbų išskirtinis požymis – kokybė, kad jie peržengia „šokio” ribas ir atspindi visą prigimtinį meno daugialypiškumą. Žiūrovai internetiniuose komentaruose rašo scenoje nematę nieko panašaus, teigia, kad Loros darbai hipnotizuoja, užburia ir stebina. Per kelerius metus Lora pelnė ne tik žiūrovų simpatijas ir kolegų pagarbą, bet ir pripažinimą – 2007 m. ji įvertinta prestižiniu nacionaliniu scenos meno kūrėjų apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią sezono debiutą. Ji nuolat kviečiama į tarptautinius festivalius,o 2008 m. tapo pirmąja lietuve, pasirodžiusia vieno garsiausių Londono šiuolaikinio šokio aikštelių, „The Place“, scenoje. Kas yra ši lietuvaitė, kuriai šokis atvėrė visą pasaulį? Toliau skaityti Svaigus Loros Juodkaitės sukinys + galimybė laimėti kvietimus į „Salamandros sapną. Paveikslas” spalio 21d.
„Vakaras su knyga“ pradeda trijų scenos debiutų seriją
Metų pradžioje Menų spaustuvė jauniesiems menininkams jau šeštą kartą pasiūlė „pasimatuoti“ savo sceną: sugalvoti idėją, teikti paraišką ir „Atviros erdvės“ programoje išbandyti savo jėgas profesionalioje scenoje. Iš 40 paraiškų buvo atrinktos 4: šokėjo Tautvilo Gurevičiaus, aktoriaus Vido Bareikio, dramaturgo Mindaugo Valiuko ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės. Tautvilo Gurevičiaus spektaklis „4 su puse vizijos. Supratimai“ publikai buvo pristatytas pavasarį, o rudens sezoną Menų spaustuvės žiūrovų laukia dar trys nauji pastatymai.
Režisieriaus Gintaro Varno studentas ir „Utopia“ teatro aktorius bei vienas grupės „Suicide DJs“ narių Vidas Bareikis scenoje tikrai ne naujokas – jam pažįstama ne tik pati scena, bet ir teatro bei šou pasaulio užkulisiai. Tačiau šį rudenį Vidas debiutuoja kaip režisierius – pasirinkęs garsųjį Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, jis sukūrė spektaklį, kuriame į romano įvykius žvelgiama paslaptingo personažo – Volando akimis. Pasak spektaklio kūrėjų, chrestomatinė Bulgakovo frazė „Plyta šiaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrenta“, tampa šio spektaklio klausimu ir nuosprendžiu. Visus Bulgakovo personažus žaibiškais virsmais įkūnija 2 aktoriai – Vidas Bareikis ir Indrė Lencevičiūtė, scenografiją kūrė Marta Vosyliūtė, garsų klausimais talkininkavo Vainius Sodeika, o režisūriniais – Gintaras Varnas ir Ainis Storpirštis.
Nors spektaklio autoriai tvirtina nesą prietaringi, jie nelieka abejingi faktui, jog Bulgakovo romanas dėl savo šėtoniškos prigimties pasaulio scenose užsitarnavo „piktosios dvasios“ prižiūrimo kūrinio etiketę. Pristatinėdamas spektaklio eskizą festivalių scenose Lietuvoje, Vidas tvirtina, kad keistenybių netrūko: štai festivalyje „Pasaka iš rūsio“, kuris vyko Raudondvario dvare, vidury spektaklio į sceną įsiveržė pulkas šikšnosparnių ir dingo elektra. Ramios, techninių nesklandumų ir šikšnosparnių nedrumsčiamos spektaklio „Vakaras su knyga“ premjeros tikimasi spalio 17, 18 dienomis Menų spaustuvės Kišeninėje salėje.
Kitas „Atviros erdvės“ programos dalyvis – Mindaugas Valiukas – Lietuvoje žinomas kaip dramaturgas, poetas, scenaristas ir bardas, nors išsilavinimu yra diplomuotas režisierius. Uostamiestyje gyvenantis ir kuriantis menininkas parašė pjesę „Trintukas“, kurią pats ėmėsi režisuoti. Likdamas ištikimas „netikrumo idėjai“, persmelkusiai jo knygos „Kreatyvo mirtis“ pjeses, Mindaugas pasuka kinematografiško, „veiksmo“ teatro link, priskirdamas spektaklį „tragikomikso“ žanrui. Tokiai stilistikai labai palanki pati pjesė – groteskiškas veiksmas su detektyviniais elementais, kuriame analizuojama savižudybės tema ir dvasinis nuosmukis.
Surinkęs 8 jaunų aktorių komandą (Rasa Kulytė, Aušra Štukytė, Mantas Stonkus, Tuomas Tulikorpi, Jovita Balčiūnaitė, Aistė Lasytė, Šarūnas Banevičius, Vaidas Kublinskas), Mindaugas į pagalbą pasitelkė patyrusį scenografą Artūrą Šimonį bei talentingą muzikos kūrėją Tomą Stirną. Pasak spektaklio autoriaus, „Trintukas“ – tai „kalbėjimas klaustukais, kuriame lieka neišbaigtumo, leidžiančio kiekvieną kartą tikslinti užduotus klausimus, gilinti atsakymus į juos“. „Trintuko“ premjera vyks lapkričio 17-18 dienomis.
Režisieriaus Rimo Tumino studentė, neseniai baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros studijas, Rugilė Barzdžiukaitė „Atviroje erdvėje“ debiutuoja spektakliu „Hipokampas“, kurį kūrė kaip savo diplominį darbą. Kas yra „hipokampas“? Pasak psichologų, „Hipokampas – tai jūrų arkliuko dydžio liauka, esanti žmogaus smegenyse. Ji susieja dabarties pojūčius su praeities patirtimi ir tarpininkauja formuojant sąmoningą atmintį“. Rugilės Barzdžiukaitės „Hipokampas“ – spektaklis-trilogija, kuriame naujai atgyja vienos Shakespeare‘o tragedijos archetipiniai personažai (kurios – spektaklio autoriai neatskleidžia ir palieka tai žiūrovų atpažinimo džiaugsmui). Personažai veikia naujose aplinkybėse, o siužetas išardytas į atskiras dalis, kurios pateikiamos žiūrovams kaip trys mikro-spektakliai. „Hipokampas“ užbaigs šių metų „Atviros erdvės“ premjeras – spektaklis bus rodomas lapkričio 26 d.
Festivalio „Sirenos” užsienio programa
2009-aisiais, Vilniui pelnius garbingą Europos kultūros sostinės titulą, „Sirenų” festivalis išsiplėtė ir savo programą pradėjo sausio mėnesį įvykusiomis seniausio Prancūzijos teatro „Comédie-française” gastrolėmis. Nacionaliniame dramos teatre buvo parodyti du spektakliai: Spiro Scimone´s „Šventė” (rež. Galin Stoev) ir Moliere´o „Juokingosios pamaivos” (rež. Dan Jemmett). Vasario mėnesį lietuviams jau neblogai pažįstamas italų menininkas Romeo Castellucci pristatė daugybės diskusijų sulaukusią apokaliptinę trilogiją pagal Dantės „Dieviškąją komediją” – „Pragaras”, „Skaistykla” ir „Rojus”. Toliau skaityti Festivalio „Sirenos” užsienio programa
Geriausių Rusijos „Auksinės kaukės” apdovanotų spektaklių pristatymas Vilniuje
Šiemet nacionalinė Rusijos teatro premija ir festivalis „Auksinė kaukė“ mini 15 metų sukaktį ir pirmą kartą atvyksta į Lietuvą. Festivalio programoje – trys ryškiausi, prestižinį „Auksinės kaukės“ apdovanojimą pelnę ar jam nominuoti bei tarptautinį pripažinimą pelnę spektakliai: graudžiai juokingos Maskvos Nacijų teatro „Šukšino istorijos“, Teatro meno studijos etikos ir stilistikos principus atliepianti „Benykstanti giminė“ bei šokiruojanti ir aistra įelektrinta Magnitogorsko A. Puškino vardo teatro „Audra“.
Festivalis „Auksinė kaukė Lietuvoje“ yra Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis. Organizatoriai tikisi, jog iniciatyva pristatyti Lietuvoje geriausius gilias tradicijas turinčio Rusijos teatro spektaklius taps kasmečiu teatro festivaliu. Toliau skaityti Geriausių Rusijos „Auksinės kaukės” apdovanotų spektaklių pristatymas Vilniuje
G. interviu: režisierius Agnius Jankevičius ir galimybė laimėti kvietimą į jo režisuotą spektaklį „Du vargšai rumunai kalbantys LT”
Šį kartą g-taško interviu rubrikoje kalbiname teatro atstovą, jaunosios kartos režisierių Agnių Jankevičių, kuris Kaune prieš keletą dienų pristatė publikai savo jau keturioliktą spektaklį „Paskutinė Diuranų daina” pagal Danielio Danis pjesę „Dir diro daina”. Ketvirtadienį startuosiančio „Teatro ir šokio maratono 24/4 bus parodyti net du A. Jankevičiaus statyti darbai: „Du vargšai rumunai kalbantys LT“ ir monospektaklis-opera „Izadora“.
Gero skaitymo ir žiūrėjimo!
G. Kaip tave veikia ruduo, jei veikia?
Skrandį kai kada paskauda (juokiasi).
G. Spektaklius su tavo pavarde galima išvysti net kelių skirtingų teatro įstaigų repertuaruose. Ar tai reiškia, jog Lietuvoje teatro įstaigos tolerantiškos jauniems režisieriams ar, atvirkščiai, tu niekur taip ir neapsistoji ilgesniam laikui, nes jaunam režisieriaus niekas nepatiki pastovaus etato?
A.J. Keliavimą iš teatro į teatrą lemia susiklosčiusios aplinkybės. Apsistoti vienoje vietoje esamu momentu nėra jokios galimybės. Mielai užsidaryčiau porai metų su pastovia trupe ir kurčiau, bet tam reikia tam tikrų sąlygų: finansavimo, vietos, kur galima būtų rodytis ir repetuoti, bei geros vadybinės komandos. Etatiniai režisieriai išnyko su nepriklausomybės paskelbimu, nors dabar jau pasigirsta kalbų apie tokių etatų sugražinimą, bet tos kalbos yra daugiau sąlygotos krizės, o ne kūrybinių intencijų.
G. Esi vienas iš produktyviausių jaunųjų režisierių. Vieną po kitos kepi premjeras viename ar kitame teatre. Kaip manai, ar kiekybė nenužudo kokybės?
Na, turime puikių pavyzdžių, kad pvz. E.Nekrošius vieną spektaklį gali statyti kelis metus ir gludinti viską iki detalių.. O gal tiek „žaisti“ jauniems režisieriams tiesiog neleidžiama, nes amžinai spaudžia „deadlainai“?
A.J. Iš dalies darbo intensyvumas yra individuali savybė. Nekrošius, taip, kuria lėtai, jeigu galima taip pasakyti, bet sakykim, Vaitkaus, Koršunovo Graužinio darbo tempai ne ką lėtesni nei mano. Laiko dažnai irgi stinga. Kartais gryno repeticijų laiko, išmetus visus laisvadienius ir, šiaip, artistų užimtumus, lieka vienas mėnuo. Tenka daryti blizkrieg‘ą. Kita vertus repetavimo ilgumas nėra tiesiogiai proporcingas kokybei ar spektaklio sėkmei. Šie dalykai dažnai būna nenuspėjami. Stipriai suspaustas laiko limitas atima vieną dalyką – kūrybos malonumą, o tas jau yra blogai. Paskutiniai spektakliai, kurių pastatymui turėjau iš tiesų nemažai laiko buvo „Poliklinika“ ir naujausias mano spektaklis „Paskutinė Diuranų daina“. Abu šiuos darbus labai vertinu dėl sveiko, pozityvaus ir turiningo kūrybinio proceso.
G. Įdomu, ar jauniems režisieriams, kurie auga tokių pasaulinių grandų kaip E.Nekrošius, O.Koršunovas, R.Tuminas šešėlyje, nėra sunku nustebinti Lietuvos teatro mylėtojus, išlepintus režisūriniais stebuklais. Atrodo, jei negimei genijumi, tai jau slėpkis po lapais čia pas mus, nes nuolat būsi ujamas už vidutiniškumą. Ką manai apie tai?
A.J. Niekada apie tai negalvojau. T.y. negalvojau apie šešėlio sindromą. Žinau, kad mano gyvenimas yra kelionė į save, o šešėliuose gyvena kalės ir intrigantai.
G. Prisipažinsiu, kad tave atradau ir kartu pamilau po spektaklio „Poliklinika“. Bet kartu pastebėjau, kad būtent apie šį spektaklį užvirė aršios diskusijos įvairiuose portaluose, ir, sakyčiau, kur kas aktyvesnės bei piktesnės, nei po visų kitų režisierių darbų. Kaip manai, kodėl?
A.J. Šiaip turėjau nuojautą, kad tas spektaklis sukels daug negatyvios reakcijos. O kas link komentarų portaluose, tai didžiąja dalimi tai yra menkavertė „fignia“, nes viskas apsiriboja apibūdinimu: šūdas arba fantastika.
G. Pastebėjau, kad dažnai lankaisi pas mus viešinčių užsienio teatrų spektakliuose, aktyviai dalyvauji pospektaklinėse diskusijose. Kurie Lietuvos ir užsienio režisieriai tau imponuoja labiausia? Gal išskirtum vieną ar keletą režisūrinių darbų, kurie paliko didžiausią įspūdį?
A.J. Man įdomu kas vyksta, ką žmonės galvoja apie nūdieną, apie praeitį, apie ateitį, kuom gyvena. Man simpatiška Cezario Graužinio laikysena lietuviškojo teatro kontekste, gilų įspūdį paliko Oskaro Koršunovo „Kelias į Damaską“, simpatiškas „Atviro Rato“ draivas. Vaitkaus gebėjimas išlikti jaunam ir aštriam. Iš užsieniečių labai įdomus lenkų teatro grandas Krystianas Lupa ir apskritai reiškiniai, vykstantys šiuolaikiniame lenkų teatre. Vokiečių teatras ir t.t. Daug atsiranda įspūdingų spektaklių, trupių, bet neįspūdingesnių dar daugiau.
G. Viename interviu skaičiau, kad iki pilnametystės į savo rankas nebuvai paėmęs nė vienos knygos. O pirmoji „po pilnametystės“ – Biblija. Kodėl būtent ji? Paaugliui staiga pasireiškė gyvenimo prasmės paieškos poreikis? Kokias esmines vertybes ar tiesas atradai savo pirmajame gyvenimo elementoriuje?
A.J. Nežinau. Pagalvojau, jei jau reikia pradėt skaityt, tai reikia griebti kažką didelio. Ir paėmiau. O perskaičius Bibliją atėjo viena mintis į galvą, kuri mane persekioja iki šiol. GYVENIME PRIEŠ SAVE REIKIA NEŠTI DEGANTĮ KUMŠTĮ. Va.
G. Kaip manai, „sėkmės“ sąvoka egzistuoja realiame gyvenime, ar tai labiau mūsų pačių įdirbio rezultatas? Ar jautiesi pakankamai įvertintas Lietuvos publikos ir teatralų?
A.J. Vienareikšmiškai – taip. Egzistuoja. Darbas daug ką reiškia, ir man liūdna, kad dabar viską stengiamasi daryti greitai, tarsi peršokant patį darbo procesą. Akiratis ima siaurėti, sąmonė – bukti. Liūdna, bet tokios vartotojiškos visuomenės grimasos. Dėl įvertinimo kažkaip man čia neetiška kalbėt, tad patylėsiu.
G. Tavo spektakliuose galima atrasti nemažą dozę humoro, tai tampa vos ne tavo vizitine kortele. Ar humoru lengviau perteikti savo požiūrį į gyvenimą, meną?
A.J. Nežinau ar lengviau. Toks braižas mano, matyt. Per tokią prizmę daiktus matau.
G. Ar menininkai jaučia ekonominę krizę, ar jie tiesiog gyvena amžinoje finansinėje krizėje?
A.J. Tikrai taip. Kadangi nesu jokio teatro finansininkas ir nedirbu kultūros ministerijoj, nežinau kaip , kiek ir kokie pinigai cirkuliuoja, bet teatruose finansinė padėtis ženkliai suprastėjo. Jeigu anksčiau metai į priekį žinodavau, ką ir kur darysiu, tai dabar tas tapo labai neapibrėžta. Daug ką gaudyti tenka, kaip rusai sako „na chodu“. Pastatymų biudžetai stipriai sumažėjo. Kai kuriais atvejais tragiškai stipriai.
G. Ar esi gavęs pasiūlymų dirbti televizijoje ar kažkokiuose komerciniuose projektuose? Pvz. surežisuoti kokią baliušką verslininkui ir pan.? Ar jaunas aktorius/režisierius gali pragyventi vien iš teatro? Gal kokių gudrių patarimų gali padalinti pradedantiems menininkams?
A.J. Esu gavęs pasiūlymą režisuoti situacijas vienoje tv laidoje. Jau nebeatsimenu kaip ji vadinosi. Vieną sezoną terodė ją , man rodos. Atsisakiau. Dar buvo kalbos apie didelį komercinį šou renginį „Siemens“ arenoje, dar pora renginių. Atsisakiau irgi.
Na, dėl pragyvenimo tai anksčiau galėdavau, dabar kaip bus nežinau. Pažiūrėsim.
G. Dar trumpai papasakok, ką šiuo metu veiki? Ką naujo statai?
A.J. Ką tik išleidau premjerą Kauno dramos teatre. Spektaklį pagal šiuolaikinio kanadiečių autoriaus Daniel Danis pjesę „Paskutinė Diuranų daina“. Dabar „Sirenų“ festivalio rėmuose bus parodyti „Du vargšai rumunai kalbantys LT“ ir monospektaklis-opera „Izadora“. Dar vis iki galo neaišku, ar pradėsiu statyti Rusų dramos teatre spektaklį pagal autobiografinį Pavelo Sanajevo apsakymą „Palaidokite mane už grindjuostės“. Spektaklis turėtų vadintis „Svoloč“. Dar planuose monoopera, kurios libretą dabar rašo poetas Dainius Gintalas, o muziką kuria Jonas Sakalauskas.
G. Vienas iš paskutinių tavo pastatymų, spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“, buvo įdomus tuo, kad jame vaidina labai skirtingų kartų, teatrų aktoriai (Gediminas Girdvainis, Paulius Tamolė, Agnė Ramanauskaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Aldona Vilutytė). Kaip į jaunų režisierių eksperimentus žiūri vyresniosios kartos aktoriai, tokie kaip Gediminas Girdvainis? Ar negauni velnių, kad trypi teatro tradicijas ir pan..? Kaip pasiduoda šiuolaikiniams teatro eksperimentams mano minėtoji karta?
A.J. Gediminas Girdvainis yra profesionalas, ir profesionalams demagogija užsiiminėti nedera. Šis aktorius taikliai interpretavo pjesėje išrašytą dviejų apsinešusių jaunuolių užkluptą ir terorizuojamą vairuotoją. Taikliai pagavo paradoksalų juodosios komedijos žanrą. Su Jolanta Dapkūnaite ir Aldona Vilutyte jau buvome susidūrę anksčiau ir, kaip rodo rezultatas, bendrą kalbą randame. Su Agne ir Paulium esame vieno kraujo. Su jais nors į pasaulio kraštą.
Ačiū už atsakymus!
Konkursas kvietimui (1 asm.) į spektaklį „Du varšai rumunai kalbantys LT” (spektaklį rodys spalio 10d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre) laimėti:
su kokiais aktoriais, vaidinančias mano aukščiau minėtame spektaklyje, režisierius A. Jankauskas keliautų nors į pasaulio kraštą?
Atsakymus siųskite el. paštu: teatras@g-taskas.lt iki spalio 7d. vakaro 23 val.
Lietuvos teatro ir šokio maratonas: 24/4
Vilniaus publikos spalio 8–11 dienomis laukia Lietuvos teatro ir šokio maratonas – per 4 dienas bus parodyti 24 lietuvių kūrėjų spektakliai. Menų spaustuvės, teatro Meno forto, Ūkio banko Teatro arenos, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro, Valstybinio jaunimo teatro ir Lietuvos rusų dramos teatro scenose bus galima išvysti įdomiausius pastarųjų kelerių metų spektaklius, sukurtus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tai reta proga per keletą dienų susipažinti su naujausiomis mūsų šalies teatro tendencijomis.
Šį nepraprastai intensyvų scenos menų maratoną Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ ir Lietuvos šokio informacijos centras parengė vieno didžiausių ir seniausių Europoje scenos menų tinklo IETM (Informal European Theatre Meeting) susitikimui Vilniuje. Jau 27 metus gyvuojančio ir 450 organizacijų jungiančio IETM plenarinis susitikimas – nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis ir bene pirmoji proga Lietuvos scenos menų kūrėjams pristatyti spektaklius tokiai gausiai svečių iš užsienio publikai. Toliau skaityti Lietuvos teatro ir šokio maratonas: 24/4