Brolių Henrik’o ir Philip’o Ekström’ų vardai sako mažiau, nei tas faktas, kad jie buvo pusė The Mary Onettes. Broliukai sukūrė naują grupę Det Vackra Livet, kurios debiutinį albumą išleido gerai žinomas leiblas „Labrador Records” (Acid House Kings, The Radio Dept., Club 8 ir kt.).
Tiesą sakant, albumas nepateikia didelių siurprizų, dueto skambesys niekur nenutolo nuo girdėto The Mary Onettes, tiek, kad dabar visi tekstai skamba švediškai. Visgi albumas gražus, svajingo sintezatorinio pop, nesunkaus indie roko ir shoegaze trupinukų mišinukas su melancholiškai romantiškai dainingais ir aidingais vyriškais vokalais. Darbas vientisas, todėl sudėtinga kažką ir išskirti, bet didesnių asmeninių aplodismentų sulaukia Toliau skaityti DET VACKRA LIVET – Det Vackra Livet [2011]
Tikrame kare niekas nežino, kieno jis pusėje, kariaujama be vėliavų, komentatorių ar nugalėtojų. Tikrame kare nėra net priešo.
Švedijos grupė „Little Dragon” Lietuvoje nėra retas svečias, tad visai tikėtina, kad gal kada išgirsime ir naujojo albumo „Ritual Union” pristatymą. Kol kas klausau namie ir džiaugiuosi, kad jis visai klausomas. Vokalistės Yukimi Nagano balsas gaivus ir lengvas, nors vietomis užmezga sunkiau išpainiojamas eksperimentavimo kilpas. Albumas kupinas svajingo elektroninio pop/soul skambesio, kuris kai kuriuose kūriniuose skamba kiek tuštokai ir nuobodžiai, bet visumoj „Ritual Union” man norisi lyginti su Lykke Li studijiniais įrašais. O tai nėra blogai.
Paprastas ir kaip dabar madinga sugrąžinantis į 80-uosius skambesys iš JAV. Tik iš karto reikia įspėti, kad pirmas albumo „Wayward Fire” įspūdis gali būti klaidingas, ypač jei klausysi ant greičio prasukinėdamas. Pavyzdžiui, jau pati pirmoji dainelė „Stop”, prasidėjusi buku rimtu, taip ir prašosi spausti next, bet jei kantriai išlauksi ilgiau, tai maždaug trečios minutės pabaigoj bukumas pasipildo tokiais sintezatoriniais ir vokaliniais motyvais, kurių norisi dar ir dar. Taip ir su „Hold On”, kurios kinietiškų bliūdukų pradžia įsibėgėjus virsta kažkuo panašiu į paskutinįjį Underworld darbą.
Liūdna, kad „Baltųjų lankų“ knygynai jau pavirto į skraidančių arklių tvartus, bet džiugu, jog jau baigiasi tas knygynų laikotarpis, kai, vos įžengus pro duris, pasitinka mokyklinių pratybų sąsiuvinių krūvos. Jau galima laisviau kvėpuoti, apsidairyti ir nereikia vaikyti pardavėjų ieškoti knygos, kuri tikrai žinai turi būti kažkurioje iš perstatytų lentynų. Taip bent nutiko su bene labiausiai smalsumą tuo metu žadinusia Umberto Eco ir Jean-Claude Carrière pokalbių knyga pozityvui įkvepiančiu pavadinimu