Ėmė švedas Stephan‘as Whilde‘as ir 2004-aisiais nuleido nuo kalno septintąjį Zaratustrų giminės antžmogį. Atseit išlaisvinti vergų. Iš tikro — priskaldyti pilną vežimą tauškalų, kabinti makaronus makaronams, kurie prisidengę skambiomis alternatyvaus subkultūrinio jaunimo etiketėmis nešioja tokius pezalus ant rankų ir burnose. Greičiausiai džiūgauja, kad taip lengvai, tik įveikę šimto puslapių didelių raidžių knygelę, galėjo prisiliesti prie antžmogio filosofinio diskurso, kad nereikėjo knisinėtis po persiškąjį zoroastrizmą ar bandyti šifruoti nyčiškojo moralisto, simboliais apraizgytus, ditirambus.
Whilde‘as nelanksto ir rašo, kad „jūs veltui vaikotės prasmės“. Jos čia nėra. Bet makaronams tai nerūpi. Jie dievina berniuką, Dievo namų pavainikį, katras gimdo gulbes ir regi jas, virstančias majonezu. Jie niekados neleidžia savęs sumenkinti iki makarono tarp kitų makaronų. Ir jie skaito „Zaratustra kalba makaronams“. Ir aš skaitau. Kaip tikras makaronas. Guodžiuosi, sakau, kad aš ne toks, kad man tik knieti sužinoti, kokias kalbas įstengia priimti makaronai, kaip juos įmanu vedžioti už nosies, pavergti ir valdyti. Manausi supratęs. Toliau skaityti STEFAN WHILDE “Zaratustra kalba makaronams”
Handsome Furs šeimyninis duetas iš Kanados prieš porą metų mūsų 
Švedijoje gyvenanti ir kurianti norvegė Katharina Nuttall pristato trečiąjį savo albumą „Turn Me On”, kurį prodiusavo anglų prodiuseris Head, kišęs daug nagų prie PJ Harvey ir kiek mažiau prie Marianne Faithfull, Madrugada ir Sivert Hoyem. Todėl nenuostabu, kad „Turn Me On” skamba kaip moteriška Madrugados versija: melancholiškai, tamsiai, melodramatiškai. Unikalus Katharinos vokalas užburia ir tinkamai įsipaišo į neperkrautas lyrines gyvo instrumentalo melodijas, kurios, matyt, prodiuserio dėka leidžia albumo visumą išmesti iš kūrėjų, kokybiškus tekstus atliekančius tik pritariant gitarėle ar fortepijonu, gretų. Albumas turi ir depešų koverį „Stripped”, ir styginiais pagražintą „Take Me Through To Your Side”, ir šoklesnį „Not My Lover” , bet be perstojo visų pirma norisi sukti „Play”, kuri leidžia ne tik išjungus šviesą atsiduoti Nuttall vokalui, bet verčia pakilti ir lyg lunatiką pagal lengvą ritmą artina prie palangės krašto.