Paprastai apie atskirus kūrinius mes nerašome. Bet ne šįsyk. Tiesą sakant, ir visas albumas „IIIII” nėra prastas, bet kai pasieki jo finalą, sugrįžti į pradžią nebesinori.
Australai Dappled Cities įrašė tokį gabalą, kuris jau neatsibosta pusę metų. Praktiškai tai metų numeris vienas, topų topas. Šokiams, klausymui, fonui. Namie, ausinuke, mašinoje. Statistikos nevedu, bet bus kokie du šimtai prasukimų per pusmetį – vargu bau ar „Losing My Religion” tiek kartų per gyvenimą esu prasukęs. Žodžiu, „Driving Home at Night Alone” yra paprastas šedevras. Penkios minutės dvidešimt sekundžių kaifo. Tokio atitinkančio pavadinimą – namudinio, kalėdinio, naktinio, užu vairo, kertant greitkelio juostas, prašvilpiant miesto šviesas ir kelio ženklų atspindžius, galvojant apie iranietišką „A Girl Walks Home Alone at Night” ir girdint War on Drugs motyvus. Toliau skaityti [metų gabalas:] DAPPLED CITIES – Driving Home at Night Alone→
Kinomanai tikriausiai žino, jog fantastiškasis „District 9” išsirutuliojo iš Neillo Blomkampo trumpametražio „Alive in Joburg”, o ne taip nusisekęs „Chappie” – iš „Tetra Vaal”. Toks trumpametražinis, kaip ir daugumos garsių režisierių, buvo Neillo kelias į kiną ir norisi tikėti, jog tokiu nesibaigs. Po ilgų stumdymųsi su nauja Alien istorija, kurią turėjo Neilas režisuoti, gavosi šnipštas ir Ridley Scotto vidutiniškas „Alien: Covenant”, bet Neillas, pavargęs nuo kinokompanijų bosų ir prodiuserių sąlygų, nenuleido rankų ir įkūrė savo kino studiją „Oats”, kurioje eksperimentuoja su savomis idėjomis – suka trumpametražius, leidžia juos į nemokamą eterį, stebi žiūrovų reakciją ir sako, kad galbūt kažkada iš to gims ilgo metro kūriniai, kaip buvo su jau dviem minėtaisiais Neillo filmais. Neillas pasikliauja žiūrovais ir tikisi, jog ir jie patys savo lėšomis padės pasaulį išvysti kitoms filmukų dalims. Paremti arba įsigyti galimybę pamatyti filmukus geresne kokybe ir su papildoma medžiaga galite per Stream puslapį.
Neillo eksperimentiniai trumpuliai stebina ir verčia išpūsti akis. Tai ne šiaip sau kokie vizualiniai idėjos apmatai – atrodo, jog žiūri pilnavertį, brangių specialiųjų efektų, profesionalaus operatoriaus, apgalvotos režisūros ir nugludinto montažo filmą. O dar ir aktorių komanda džiugina – dauguma vaidino ankstesniuose Neillo filmuose, bet kai Oats filmuke pamatai Sigourney Weaver, supranti, jog tai tikrai ne šiaip sau kino žaidimas.
Kol kas įspūdingiausiu Oats studijos darbu galima laikyti „Rakka”. Jį žiūrint kyla jausmas, jog Neillas čia sudėjo savo „Alien 5” paruošiamųjų darbų kadrus, tą jausmą dar pastiprina ir pagrindiniame vaidmenyje diriguojanti minėtoji Sigourney Weaver ir ateiviškas siužetas. Tiesa, „Rakka” istorija apie žemę užgrobusias nežemiškas būtybes jau ne kartą matyta, tačiau toks kinematografinis išpildymas susuka galvą ir įtraukia lyg dar vienas „District 9”.
Atvykti galėjau tik antrą dieną, tad bendruomenė natūraliai pasitiko su laukta replika: „Ko čia atvarei? Piksiai buvo vakar.” Ir dar paporino, kad buvo labai gerai, su non-stop grojimu ir jokio komunikavimo su publika, tik su dėkingu nusilenkimu „ant galo” ir po to buvusia baisiai šalta naktimi palapinėse. Gal ir melavo dėl „ant galo” – jau nesužinosiu. Nebuvo tuo momentu svarbu, nes reikėjo suktis, statyti palapines, pasislėpus nuo žmonų gerti alų, ganyti vaikus ir su visais persimesti žodeliu, įterpiant mintį, kad, kaip ir visi, atvarėm tik dėl Elės. Toliau skaityti POSITIVUS 2017 (nuotrupos)→
Susitikimo vietos pakeisti negalima. Taip, mes vėl ten šiemet planuojame vykti. Festivalio direktorius Girts Majors žada atsinaujinimą, bet konkrečių kortų neatskleidžia. Nors ką ten daug skleisti – dviračio iš naujo neišrasi. Muzikos festivalis su bet kokia koncepcija liks renginiu, kuriame privalo skambėti muzika. Ir, nors G. paskutiniais metais vis labiau pabrėžia tai, jog į Positivus labiau vyksta dėl vietos ir kompanijos, o ne dėl muzikos, festivalyje ir šiemet yra ką paklausyti. Štai jums dešimt muzikinių priežasčių, kurios ir šiemet tos susitikimo vietos neverčia keisti.
KAMASI WASHINGTON
Šio amerikiečio jaunosios kartos džiazmeno pavardės festivalis didelėmis raidėmis nereklamuoja, bet man tai yra vienas maloniausių ir netikėčiausių šiųmečio festivalio atlikėjų. Prieš porą metų šis saksofonistas išleido jau epiniu tapusiu albumą „The Epic”, kuriame tiek visko gero, kad iki šiol jaučiuosi dar nespėjęs suvirškinti. Taip, „Positivus” su džiazu draugauja sunkiai ir kiek nemaloniai nuteikia septinta pasirodymo valanda, bet tai fantastiškai lengva proga pamatyti šį jauną, bet jau spėjusį pasižymėti muzikantą, kurio kaina vėliau tik kils. Toliau skaityti TOP 10: ką verta pamatyti festivalyje POSITIVUS 2017→
The Leftovers gali būti būtent tai, kas dar labiau sugniuždys po tokių žiūralų kaip „True Detective” ar „The Killing”, tik čia nereikės įdėmiai sekti jokios kriminalinės fabulos. Šis serialas labiau primena prancūziškąjį „Les Revenants”, kuris kažkodėl žiūrėjosi labai sunkiai (gal dėl to, jog jau buvo matytas to paties pavadinimo 2004-ųjų pilnametražis filmas, katras nors ir be Mogwai garso takelio per pusantros valandos pasakė viską, ką galima buvo ta tema pasakyti).
The Leftovers žiūrėjosi taip pat sunkiai, po kiekvienos serijos strigdavau gerą savaitę dvi. Tik šįkart labiau ne dėl to, jog nesmalsu buvo sužinoti „o kas ten toliau”, veikiau dėl atmosferos, kurią skleidžia kiekviena serija ir visas serialas, po kurių jautiesi lyg gavęs į paširdžius, negalintis giliai kvėpuoti dėl plaukų gumulo gerklėje ir norintis užsitraukti cigaretės dūmą. Žodžiu, žiauriai atmosferinis kūrinys – tokios slogios, depresyvios, beviltiškos atmosferos, kuriai nepasiduoti ne visiems gali pavykti. Toliau skaityti [tv series:] THE LEFTOVERS (2014 – 2017)→
– Nebūtinai turi būti bukas, kad būtum nenormalus. Jei turi smegenų, gali būti dar nenormalesnis. Tai dėl to, kad visas tas protas ieško, kuo užsiimti.
Vaikišką ar paauglišką literatūrą visai smagu skaityti ir kai tau virš trisdešimties. Nežinau, kaip būčiau vertinęs Pratchett’ą mokykliniame amžiuje, o ir negalėjau, nes lietuviškai jo aplinkui tiesiog nebuvo, kaip ir angliškai. Bet čia ne apie tuos laikus, o apie tradiciją kasmet (dažniausiai tai prisimenu artėjant Tarptautinei vaikų gynimo dienai) perskaityti bent po vieną nesuaugėlišką knygą – šįkart jų buvo net dvi.
Pirmoji – „Džonis ir mirusieji”. Tai antroji trilogijos apie Džonį Maksvelą dalis (apie pirmąją rašiau čia), kurioje vėl sutinkame Džonį ir jo šutvę: Bigmaką, Dreblį, BeJo-Foną,- vaikėzų gaują, mėgstančią pafilosofuoti nuo Markso iki vaiduoklių. O pastarieji čia minimi ne atsitiktinai, nes vieną dieną Džonis, keliaudamas įprastu keliu per kapines, ima matyti ten palaidotuosius ir, nebūtų vaikas vaiku – smalsumas ima viršų – vietoj papustytų padų Džonis su mirusiaisiais ima megzti ryšį, kuris išsirutulioja į projektą neleisti miesto valdininkams parduoti kapines ir paversti jas nežinia kokia statybviete… Toliau skaityti TERRY PRATCHETT „Džonis ir mirusieji”, „Džonis ir bomba”→
Kažkoks sausas, muzikine prasme, buvo balandis, nedaug trūko, kad įrašų lentyna liktų nepapildyta. Atrodo, perklausyta ne tiek ir mažai naujos muzikos, bet tik keli pavadinimai prašėsi būti pakartojami. Didžiausi nusivylimai buvo: Gorillaz naujajame „Humanz” papylę hitų, bet klausyti juos kaip albumą nepavyko; Ryuichi Sakamoto „async” leidęsis į per didelius varginančius eksperimentus; Tei Shi, po kurios „Bassically” tikėjausi tikrai ne tokio didelio amerikietiško š., kokiu yra jos debiutinis albumas „Crawl Space”; Laetitia Sadier, kuri galėtų geriau bandyti sutelkti naujiems įrašams Stereolab, nes naujasis „Find Me Finding You” visai nesužavėjo. O ausyse balandį ilgiausiai skambėjo šie įrašai:
SLOWDIVE – Slowdive (2017)
Taip ir norisi lipinti šiam įrašui epitetus iš operos „metų albumas”, „metų sugrįžimas”, „metų shoegaze” ir panašiai. Ir visi tie apibūdinimai tinka. Tiesą sakant, nepamenu nė vieno tokio stipraus sugrįžimo – visgi nėra lengva po 22 metų parodyti, kad kultinė grupė gali tokia būti ir šiandien, kad ir šiandien dar gali išleisti kultinį albumą. O Slowdive ėmė ir parodė, kaip šiandien, neprarandant senojo veido, skambėti aktualiai ir šviežiai. Konkretūs aštuoni takeliai, be jokio nesėkmingo perspaudimo, be jokio dirbtinumo ir būtinumo kažką įrašyti vardan įrašymo, kurį ne taip seniai pademonstravo The Jesus & Mary Chain. Nors albumą pristatantis singlas „Star Roving” Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. balandis)→
Žmogus, kaip ir mylėjimasis, neatlaiko ilgos įtampos.
Pristatant argentiniečio AdolfoBioy‘jaus Casares‘o romaną „Morelio išradimas” būtina pradėti nuo šio kūrinio atsiradimo datos – 1940-ųjų. Būtent tada ši knyga originalo kalba išvydo pasaulį. Tad tuo, ilgu keliavimu iki lietuvių skaitytojų, man priminė Jevgenijaus Zamiatino romaną „Mes“, ir tai, matyt, ne atsitiktinai – kaip „Mes” atvėrė horizontus ne vienam antiutopiniam romanui, taip „Morelio išradimas” paleido į literatūrą virtualaus pasaulio, kuriame siela, atmintis ir siluetai gali gyventi amžinai, idėją. Gaila, jog tos pirmapradės literatūrinės idėjos mus pasiekė tik dabar. Žinoma, geriau vėliau, negu niekad.
„Morelio išradimas” prasideda Casares’o tėvynainio, garsiojo Jorge’o Luis’o Borges’o, prologu, kurį iš pradžių vertinau atsargiai ir kiek skeptiškai, nes romaną Borges’as pavadina „tobulu”. O kaip gi kitaip galėjo vienas rašytojas atsiliepti apie kito rašytojo, draugo ir ne vieno kūrinio bendraautoriaus knygą? Toliau skaityti ADOLFO BIOY CASARES „Morelio išradimas”→