Kai naująjį Dariaus Žvirblio mini albumą, kurio ir šiaip pavadinimas pretenzingas, gavau kartu su lupa, ėmiau įtarti, jog gal praeitą kartą, vertindamas „Pudelį už borto”, būsiu praleidęs kaži ką svarbaus, plika akimi sunkiai įžiūrimą. O kad ir šįkart taip nenutiktų, Darius prie kompaktinės plokštelės įdėjo ir pagalbinę priemonę. Ir ta priemonė iš tiesų pravertė: kai po kelių „Pretenzijos” perklausų paėmiau į rankas digipak‘ą, supratau, jog be lupos čia neišsiversiu, ir net reikėtų dar galingesnės, nes dainų tekstas ir kita įrašų informacija suraityta tokiu mandru ir smulkiu šriftu, jog plika akis čia bejėgė. Nežinia, ar taip specialiai padaryta, ar nespecialiai, bet užrašų 90 proc. taip ir liko neperskaityta, bet muzikos albumas – ne knyga, galima suvartoti ir vien su ausimis. Tad išsikrapščiau sierą ir ėmiausi šešių takelių „Pretenzijos”. Toliau skaityti DARIUS ŽVIRBLIS – PRETENZIJA [EP, 2016]
Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.
ARKADIJ STRUGACKIJ. BORIS STRUGACKIJ „Sunku būti dievu”
Visada tikėjau, jog į užmarštį grimztančios leidyklos „Eridanas” vietą netruks perimti kita leidykla, tačiau ilgą laiką ta vieta buvo tuščia ir net po kelių metų situacija pakito nežymiai. Įvairios leidyklos nedrąsiai, tačiau imasi fantastikos suaugusiems. Kas Pratchetą, kas Martiną, kas Rothfussą. Smagu, jog šio žanro neaplenkia ir leidykla „Kitos knygos”, greta jau seniau „Eridano” išleistų knygų pakartojimo, inicijuodama ir naujų, dar neregėtų lietuviškai, kūrinių leidimą. Vienas tokių (sąlyginai neregėtų, nes jau buvo 1967-aisiais išleistas „Drąsiųjų kelių” serijoje, P. Želviui darant vertimą iš labiau cenzūruoto teksto) yra Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanas „Sunku būti dievu” (orig. Трудно быть богом), kurio aktualumas po jau amžinatilsio Aleksejaus Germano 2013-ųjų ekranizacijos vėl iškilo į paviršių.
Iš pradžių broliai turėjo sumanymą parašyti smagią, pilną nuotykių, pramoginę istoriją apie feodalizmo laikus išgyvenančią planetą, kurioje netikėtai atsiduria pora žmonių, jau įvaldžiusių kosminių kelionių paslaptis; turėjo būti tokia Stevensono, Dumas, Verne‘o stiliumi, kur netrūktų širdžių damų, špagų, piratų, būtų karalius, kardinolas ir inkvizicijos. Tačiau tuo metu, maždaug apie 1962-uosius, Tarybų Sąjungoje politinė situacija buvo tokia, jog cenzoriai įgavo antrą kvėpavimą ir be skrupulų ėmėsi visą kultūrą kreipti „vardan komunizmo”. Toliau skaityti ARKADIJ STRUGACKIJ. BORIS STRUGACKIJ „Sunku būti dievu”
ROYCE – BLACK LIGHTS [2016]
Ši jauna daug žadanti kompanija iš Klaipėdos neslepia, jog be proto žavisi Depeche Mode ir stengiasi į juos lygiuotis, tačiau kaip daugumai kitų, tiek lietuviškų, tiek užsienio atlikėjų, tas lygiavimasis akivaizdus, bet nepasiekiamas, toks apie kurį melomanai juokauja: į depešus gali lygiuotis kiek nori, bet vis tiek būsi tik De/Vision. Royce šis juokelis taip pat gali būti taikomas, tačiau jų debiutinis albumas nėra labai prastas. Sakau tai, atsižvelgdamas net į tai, jog žiauriai nemėgstu lietuvaičių, dainuojančių ne gimtąja kalba.
Debiutinis Royce albumas „Black Lights” tikrai dėmesio. Kad ir todėl, jog keli Royce kūriniai lengvai susiklausytų tame pačiame rinkinyje su minėtais De/Vision Toliau skaityti ROYCE – BLACK LIGHTS [2016]
[kinas:] ONE MORE TIME WITH FEELING (rež. Andrew Domink, 2016)
„One more time with feeling” baigiasi užkadrine Marianne Faithfull „Deep Water” versija, kurią namudinėje aplinkoje atlieka Cave’o sūnūs Arthuras ir Earlas. Arthuro jau nebėra šiame pasaulyje – pernai penkiolikametis žuvo nukritęs nuo uolos. Šios netekties sukeltam sielvartui skirtas naujasis Nick Cave & The Sad Seeds albumas „Skeleton Tree”, kuris visame pasaulyje tą pačią dieną (rugsėjo 8-ąją) pristatytas dokumentiniu filmu, režisuotu Andrew Dominik’o.
Kaip, matyt, supratote, čia nebus nieko panašaus į kreizovą „20,000 Days On Earth”. Juodai balti „One more time with feeling” kadrai pasitinka žiūrovą ir iš lėto įsupa į praradimo sukeltų jausmų atmosferą. Nickas kalba į kamerą, pasakoja kaip jaučiasi, kaip visas pasaulis subyrėjo ir tuo pačiu supranta, jog turi pats toliau gyventi tą patį gyvenimą, kuriame diena po dienos daina po dainos gimsta naujas albumas. Toliau skaityti [kinas:] ONE MORE TIME WITH FEELING (rež. Andrew Domink, 2016)
MARIA USBECK – AMPARO [2016]
Prieš pasukdama solo keliu Maria Usbeck buvo niujorkiečių grupės Selebrities balsas ir klavišai. Iš pradžių grupė grojo neįmantrų sintezatorinį new wave, kurį vėliau, prieš išsiskirstydama, kiek pagražino lėtesnio tempo romantizmo atspalviais ir įrašė visai klausomą albumą „Lovely Things”.
Tačiau debiutinis solinis Maria Usbeck albumas „Amparo” ausyse įsitvirtina daug lengviau negu Selebrities garsai. Ne vienoje Lotynų Amerikos šalyje gyvenusi Maria grįžta prie šaknų ir tai, kas arčiau širdies – ispanų kalbos. Taip, „Amparo” tekstai skleidžiasi ispaniškai, bet tai nekliūva net nesuprantant nė vieno žodžio. Pati Maria pripažįsta, jog taip jai daug natūraliau ir laisviau pavyksta reikšti emocijas ir atskleisti save. Ir tai jaučiasi. Soliniame įraše ji daug gyvesnė, natūralesnė ir jaučiasi, jog gyvena savame kailyje. Toliau skaityti MARIA USBECK – AMPARO [2016]
[tv series:] VINYL (2016)
Vinilas (tokia garso įrašo laikmena) šiuo metu ant bangos. Tad, kai pamatai tokio pavadinimo kūrinį ir prie jo prisidėjusius tokius žmones kaip Mick’as Jagger’is, Martin’as Scorsese, Terence’as Winter’is, tai mažiausia, ko tikiesi, yra serialo muzikalumas ir vizualumas.
Pirmasis lūkestis visai pasiteisino – „Vinilas” turi puikios muzikos, jį žiūrint galima atrasti Ty Taylor (ir grupę „Vintage Trouble”), islandus Kaleo, pagrindinės serialo temo autorių Sturgill‘ą Simpson‘ą, ar prisiminti legendinius Mott the Hoople.
Nebuvo blogai ir su vizualine serialo puse – rodomo laikmečio atmosfera atkurta pavyzdingai.
Tačiau, bendrai vertinant „Vinilą”, visus pliusus nubraukė blankus siužetas. Tiesa, tai sąlyginis teiginys, nes „Vinilą” norisi skelti į dvi dalis – įvadinį opusą, kurį išsižiojus galima būtų žiūrėti kino teatre kaip atskirą filmą, ir likusias devynias serijas, kurios yra tik pilkas, dėmesio nekaustantis atspindys pirmosios. Toliau skaityti [tv series:] VINYL (2016)
flashback: POSITIVUS 2016 @ liepos 15-17, Salacgrīva
Festivalis Positivus man vis labiau tampa tradicija, kurios laikausi ne dėl muzikos, o dėl kompanijos, gražaus, tinkamo pailsėti, kai nuo scenos nesklinda muzika, pušyno, ramaus paplūdimio (tiesą, šįkart su mirusiu ruoniu) ir muzikos. Taip, amžius daro savo, o ir maža beliko muzikos, dėl kurios norisi kažkur toli trenktis.
Radikalių pokyčių jubiliejinio festivalio teritorijoje, rėmėjų gretose ir kioskelių siūlomų pramogų, prekių ir paslaugų asortimente neįvyko, tad visas dėmesys liko sutelktas į muziką, kurios palikimas manyje liko toks: Toliau skaityti flashback: POSITIVUS 2016 @ liepos 15-17, Salacgrīva
prePOSITIVUS 2016: mažesnėmis raidėmis parašyti vardai
G. tradiciškai ruošiasi Positivus festivaliui ir skaito tai, kas parašyta mažesnėmis raidelėmis. Taip, jaunimui ELLIE GOULDING, JOHN NEWMAN, GRIMES turėtų būti pažįstami, kaip ir vyresnio amžiaus piliečiui – AIR ir IGGY POP, tačiau jeigu ne kasdien draugauji su muzika, kai kurie mažiau reklamuojami vardai gali nieko nesakyti ir jų pasirodymo metu gali nuspręsti verčiau sukrimsti kebabą. Kad taip neatsitiktų, baksnoju pirštu į 10 atlikėjų, kurių pats jubiliejiniame festivalyje norėčiau nepraleisti.
Visų pirma – RICHARD HAWLEY, Toliau skaityti prePOSITIVUS 2016: mažesnėmis raidėmis parašyti vardai