Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

G.eriausi 2016 metų filmai

Kinas

Nauji filmai darosi vis labiau nuspėjami ir teikiantys įspūdį, kad viskas jau kažkur matyta. Tačiau ir tarp naujųjų buvo tokių, kurie kirto per smegenis ir leido sakyti, kad kino menas vis dar turi galios paveikti žmogų.

GYVATĖS APKABINIMAS / Embrace of the Serpent / El abrazo de la serpiente (2015)
Neabejotinas metų favoritas, kurį ir norisi, ir reikia išskirti. Juodai balta šamaniška kelionė per Amazonės tankumynus. Kai kas piktinasi, jog režisierius nusprendė atsisakyti spalvų ir pateikti juodai baltą vaizdą – džiunglės su spalvomis tikrai dar labiau raibintų akis, tačiau tikėtina tai leistų atitrūkti nuo pasakojamos istorijos, kuri žavi, kelia siaubą ir ilgam lieka galvoje. Toliau skaityti G.eriausi 2016 metų filmai →

ATGRUBNAGIS – Samurajaus kelias EP [2016]

Albumai, Muzika

Parodyk man kelią kuriuo aš dar nėjau ir tu išgirsi garsą mano gitaros.

Atgrubnagis kurį laiką buvo aptilęs. Nes keliavo po pasaulį, ieškojo ir rado vidinę ramybę. Kartu su lap steel gitara, kuri anot muzikanto, paimta pasižaidimui taip prilipo, jog dabar sunku beatplėšti. Ta pirmoji meilė naujai gitarai sugulė į mini albumą, pavadintą „Samurajaus kelias”, kuriame randame aštuonias trumpas instrumentines kompozicijas.

Instrumentinių takelių Atgrubnagio kūryboje netrūko ir anksčiau, tačiau man labiau visada patikdavo jo dainos, žodžiai, tekstai, kuriuose netrūkdavo gyvenimiškos išminties. Tikiu, jog profesionalai teigiamai įvertins ir Atgrubnagio grojimo nauja gitara techniką, o man lieka priimti šį „kelią” emociškai ir kaip būna su tais instrumentiniais įrašais – paties susikurtais vaizdais ir nuotaikomis. Toliau skaityti ATGRUBNAGIS – Samurajaus kelias EP [2016] →

GEORGE R.R. MARTIN „Septynių karalysčių riteris”

Literatūra

Sutikę moterį visi vyrai tampa riteriais ir … juokdariais.

George’as R.R. Martin’as moka rašyti. Tą jis ne kartą įrodė ir niekas dėl to nesiginčija. Jo „Ugnies ir ledo giesmės” ciklas (nors dar ir nebaigtas) jau seniai tapo literatūros fenomenu, tad skaitytoją lengva pritraukti ir šalutiniais ciklo produktais. Tokie yra trys pasakojimai apie riterį Dankaną Aukštąjį ir jo ginklanešį Egą (orig. Tales of Dunk and Egg).

Skirtingais laikotarpiais parašytos trys novelės (taip, neapsigaukite, tai ne romanas, kaip rašo lietuviškame leidime): „Klajojantis riteris” (The Hedge Knight, 1998), „Prisiekęs kalavijas” (The Sworn Sword, 2003) ir „Paslaptingas riteris” (The Mystery Knight, 2010) sudėtos į vieną knygą ir pavadintos „Septynių karalysčių riteris”, pasakoja apie tą patį pasaulį, tik buvusį maždaug šimtas metų atgal iki „Sostų žaidimo” įvykių. Tik čia būtina dar kartą įspėti skaitytoją, galintį iš knygos nugarėlės aprašų susidaryti neteisingus lūkesčius, tai nėra tai jokia „Ugnies ir ledo giesmės” ciklo priešistorė. Kai kur minimos tos pačios vėliavos ir herbai, giminių pavadinimai, tačiau nėra čia nei Kitų, nei skraidančių drakonų (išskyrus vieną jų kiaušinį) ir jokios tiesioginės sąsajos su pasiilgtais personažais ir veiksmo vietomis. Toliau skaityti GEORGE R.R. MARTIN „Septynių karalysčių riteris” →

PRESENTING PRINCESS SHAW (2015, rež. Ido Haar)

Kinas, Muzika

Šis dokumentinis filmas yra apie dabartį. Tokia, kokia ji yra, kokią ją daro socialiniai tinklai, interneto teikiamos galimybės ir žmogų, kurio problemos, tobulėjant technologijoms, lieka tokios pačios, kaip prieš dešimt ir daugiau metų.

JAV, tikrosios muzikos g-taške, Naujajame Orleane, gyvena moteris, kuriai greit keturiasdešimt, ji dirba senelių namuose prižiūrėtoja, nepasižymi kerinčiu grožiu, kenčia nuo kankinančios vienatvės ir vaikystėje patirtų psichologinių traumų, svajoja apie dainininkės karjerą, ko kai turi laisvo laiko virsta Princese Shaw, į Youtube keliančia telefonu filmuotus klipus. Į tuos visam pasauliui prieinamus vaizdo įrašus sudėtas visas Shaw gyvenimas, nuo skaudžiausių, ašarą spaudžiančių išpažinčių, gyvenimiškos patirčių, kasdienybės iki dainingų svajonių, bandomų įgyvendinti pasirodymais mėgėjiškų atlikėjų vakaruose, realybės šou atrankose, duetuose su gatvės muzikantais, ar tiesiog – vienumoje priešais telefono kamerą įdainuojant savo kūrybos dainas. Toliau skaityti PRESENTING PRINCESS SHAW (2015, rež. Ido Haar) →

EMILY ST. JOHN MANDEL „Vienuolikta stotis”

Kultūra (kt.), Literatūra

Reikia pasidžiaugti, jog Arthuro C. Clarke’o premija 2015-aisiais apdovanotas romanas jau išverstas ir išleistas lietuviškai. Jeigu neklystu, be Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimo” daugiau šia premija apdovanotų kūrinių vertimų lietuviškai neturime. Deja, negaliu šimtu procentų teigti, jog tas apdovanojimas buvo viena iš pagrindinių paskatų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai imtis šios knygos leidybos (gi „Vienuolikta stotis” gavo ir Toronto knygų premiją, kas taip pat daug sako), bet man kaip fantastikos mėgėjui (o Lietuvoje tokių netrūksta, tik didžiosios leidyklos kažkodėl užsispyrusiai tą faktą ignoruoja) Clarke’o apdovanojimas yra tas užrašas ant viršelio, kuris verčia pradėtas ir ilgai eilėje stovinčias knygas atidėti tinkamesniam laikui.

Iki šiol man negirdėta rašytoja Emily St. John Mandel gimė Kanadoje ir „Vienuolikta stotis” yra jos ketvirtasis bei iki šios dienos sėkmingiausias romanas, kuris tikrai vertas ne tik mokslinės fantastikos mėgėjų akių. Tiesą sakant, čia tos fantastikos ne prūdai. Tik tiek, jog žmonijos daugumą į kapus nuvarė nepagydomas Gruzijos gripas. Mandel neaiškina iš kur išlindo ta nepagydoma liga, visiškai neskiria dėmesio jos analizei, įveikimui ar tikėtiems kovos su virusu būdams, vietoj medicininių ir išgalvotų mokslinės fantastikos niuansų autorė pasaulio postapokaliptiškumą tiesiog ima kaip atspirties tašką, kuris istoriją padalija į dvi dalis: iki ir po lemtingojo įvykio. Toliau skaityti EMILY ST. JOHN MANDEL „Vienuolikta stotis” →

TAU, L.

Kultūra (kt.), Muzika

Gerai, šiuo momentu aš neverkiu. Beveik. Kodėl turėčiau? Kas pasikeitė mano santykyje su tavimi? Nieko. Tik atsirado žinojimas, kad tu kažkur išsikraustei, lyg palikai vieną pokerio stalą ir persėdai prie kito. O su manimi kaip buvai, taip tebesi, tebegyveni visuose namuose, kambariuose, manyje. Kaip anksčiau. Ir neturiu jokios priežasties varyti tave lauk, nei labiau mylėti, nei labiau nekęsti. Taip, prisipažįstu – turiu už ką ir nekęsti, bet meilė tau visada eis pirma visų sąlygiškumų, prieš ir po Manheteno.

Ir dabar, kai štai mudu sėdime užu gero stalo ant gerų kėdžių (o, taip, žinau, kaip tu tuos baldus mėgsti) ir vartojame: aš savo klasikinį kokteilį iš vodkės ir ledukų, tu – Raudonųjų adatų, man taip ir knieti pašokdinti tave pagal tą traškančios plokštelės melodiją, besiskleidžiančią eilutėmis My page was too white / My ink was too thin / The day wouldn’t write / What the night pencilled in.  Toliau skaityti TAU, L. →

[kinas:] SING STREET (rež. John Carney, 2016)

Kinas

Rock and roll is a risk. You risk being ridiculed.

Airis, režisierius ir scenaristas John Carney rado savo laimės asiliuką – muzikinės tematikos filmus. Buvo „Once”, po to „Begin again”, o dabar dar vienas panašus brolis – „Sing Street”.

Bet tame muzikiniame Carney užsiciklinime nieko blogo – visi trys minimi filmai yra verti žiūrėjimo ir labai gero įvertinimo. Toliau skaityti [kinas:] SING STREET (rež. John Carney, 2016) →