Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

EVERYBODY WANTS SOME!! (rež. Richard Linklater, 2016)

Tai galėtų būti dar vienas vidutiniškas filmas apie aštuoniasdešimtųjų amerikietiškąjį laikmetį, kuriame beisbolo komandos vyrukams, šiandienos pasaulio karaliams, labiau, nei studijos ar rimti santykiai, rūpi nueiti į šokių klubą, prisigerti, apsirūkyti, pakabinti merginą ir su ja permiegoti. Ir taip diena iš dienos beisbolo suvesti vaikinai lengvabūdiškai leidžia vasarą studijų miestelyje. Tokia a la „Moksliukų keršto” siužetinė įžanga, leidžianti tikėtis tokios pačios „moksliukiškos” istorijos – banalios, kiek komiškos, su nuvalkiotais juokeliais ir situacijomis, su neįtikėtinais sporto varžybų epizodais…

Bet čia – Linklateris. Toliau skaityti EVERYBODY WANTS SOME!! (rež. Richard Linklater, 2016) →

MIDNIGHT SPECIAL [2016] rež. Jeff Nichols

Šiais laikais, kai vienas po kito į pasaulį leidžiamos Marvel komiksų ekranizacijos, autorinė mokslinė fantastika tampa retenybė. Juolab, jei dar jai keliama ir efektų kokybės, ir vaidybos, ir ne naivios idėjos reikalavimai.

„Midnight special” keliamus reikalavimus atitiko. Ok, dėl idėjos galima ginčytis, nes ji niekur nenutolsta nuo istorijų, kuriose valdžios struktūros ir kiti, piktų kėslų turintys asmenys, persekioja neeilinių gebėjimų turintį žmogų  ar padarą („Firestarter”, „Race to Witch Mountain”, „E.T.”, serialas „Pretender” ir kt.). Toliau skaityti MIDNIGHT SPECIAL [2016] rež. Jeff Nichols →

ROGER ZELAZNY „Mirusiųjų sala” / „Numirti Italbare”

Visos nelaimės šiame pasaulyje kyla dėl grožio.
R, Zelazny „Mirusiųjų sala”

Du amerikiečio Rogerio Zelazny romanai, tarpusavyje susiję tuo pačiu veikėju – Frensiu Sendou.

„Mirusiųjų sala” (orig. Isle of the Dead), nominuotas Nebula premijai nukelia toli į ateitį, kurioje žmonija ir kitos rasės išsibarsčiusios po Visatą, žmogaus sąmonę įmanoma perkelti į kitą kūną, o neįtikėčiausia – kai kurie gyvi sutvėrimai geba kurti ištisus pasaulius. Tokį pasaulį, visą planetą, turi sukūręs ir vienas turtingiausių Visatos žmonių, Frensis Sendou, skaičiuojantis jau antrąjį savo gyvenimo tūkstantmetį. Sukūrė ir pamiršo, bet apie jame esančią Mirusiųjų salą ima priminti gaunamos kadaise mirusių jo pažįstamų fotografijos ir kvietimas atvykti į minėtą salą. Netekęs kantrybės ir vedamas smalsumo Sendou išvyksta…

Šiaip tai vidutiniškas mokslinės fantastikos kūrinėlis, pirmoji pusė dar žavi stilingumu ir kosminės operos atmosfera, bet į pabaigą sci-fi ėmė virsti fantasy su dievais veikėjų galvoje, kas man visai nepatiko ir nesiderino su daug žadančia romano pradžia. Toliau skaityti ROGER ZELAZNY „Mirusiųjų sala” / „Numirti Italbare” →

SOLO ANSAMBLIS – Roboxai [2016]

Solo ansamblis – internetai sako, jog tai aktorių ketveriukė, ėmusis ne kokios dainuojamosios poezijos, o poetiškos elektronikos. Patys atlikėjai įsivardija savo stilių vieno gerbėjo išmestu emociniu „sad dance”, kas iš esmės nieko nereiškia, nes šokti (kad ir liūdnai) galima pagal bet kokio stiliaus muziką. Svarbu išlaikyti rimtį veide. O šypsena klausant debiutinio „Ansamblio” albumo „Roboxai” nekyla, nors ir kojos pačios nesikiloja.

Tamsios atmosferos gotiškai post-punk‘iška elektronika, menanti 80-ųjų synth/new wave bangas, kaip instrumentinis fonas didelės euforijos nesukėlė, kaip ir niekuo neypatingas, vietomis be reikalo kompiuterizuotas vokalas, tačiau lietuviškoje scenoje tokios muzikos trūksta. Sakyčiau, kažkur devintojo dešimtmečio viduryje sulig D.A.17 vėlesne kūryba toks garsas mūsų sceną apleido ir nesugrįžo iki Solo ansamblio. Toliau skaityti SOLO ANSAMBLIS – Roboxai [2016] →

[mini-series:] THE NIGHT MANAGER (2016)

„The Night Manager” – šešių dalių televizinis kūrinys pirmiausia dėmesį patraukė trimis pavardėmis: Susanne Bier (režisierė – visų serijų, ne tik įvadinės(!), gyva šnipų literatūros legenda John’as le Carré, pagal kurio romaną susukta „The Night Manager” istorija, ir daktaras Hausas, t.y. Hugh’as Laurie, atliekantis pagrindinio blogiuko vaidmenį.

Reta kompanija, kurią po peržiūros jau norisi papildyti ir Tomu Hiddleston’u, kuriam jau pranašaujamas naujojo Džeimso Bondo vaidmuo. Ir, sakyčiau, ne be pagrindo – „The Night Manager” Tomas įrodė, jog geba būti charizmatiškas slaptasis agentas. Juolab, kad jo vaidmuo šiame filme, kaip ir pats filmas priminė, geriausius bondiados momentus, tik kad šįkart viskas buvo padalinta į šešis vakarus, bet net tokiu atveju, tai yra daug stipresnis filmas, nei paskutinysis 007 serijos žiūralas”Spectre”. Gal laikas Džeimso Bondo vairą perduoti į moteriškas rankas? Toliau skaityti [mini-series:] THE NIGHT MANAGER (2016) →

JEFFREY EUGENIDES „Midlseksas”

Ar esama ko nors labiau neįtikėtina nei jūsų pačių gimdytojų meilės istorija?

Moters gyvenimas baigiasi, kai miršta jos vyras.

Uf, sunki knyga. Kilojau ją apie metus laiko ir net perskaitęs paskutinį puslapį negaliu pasakyti, jog buvo verta. Juolab man sunkoka sutikti su sakančiais, jog „Midlseksą” reikia įtraukti į būtinų perskaityti knygų sąrašą.

Matyt, kitaip atrodytų, jeigu būčiau amerikietis, turintis sentimentų Graikijai, industrinei Amerikos pusei, amerikietiškai svajonei ar kankinčiausi dėl lyties identiteto. Kadangi šitų ypatybių stokoju, tai man žiauriai sunku liaupsinti šį Jeffrey Eugenides šedevrą. Taip, net aklas ir kurčias suvoks, kad „Midlseksas” yra šedevras, bet gi ne kiekvienas šedevras kiekvienam privalo patikti. Man štai nelabai patiko. Tik negaliu užtikrintai teigti, jog tuos penkis šimtus puslapių įveikiau tik dėl kvailo mane kankinančio (o kartais nušviečiančio) charakterio bruožo – pabaigti pradėtas knygas. Matyt, dar prisidėjo ir šioks toks knygos įdomumas. Bet čia vėl paniurzgėsiu, jog nemėgstų aš tų kelių kartų̃ vienos šeimos istorijų. Atsikandau jų Toliau skaityti JEFFREY EUGENIDES „Midlseksas” →

VŌDŪN – Possession [2016]

Stars come to me and speak

Taip, kartais pabosta tos visos gražios, lyriškos, minkštos, pozityvios ir lengvos pop melodijos ir norisi kažkokios atsvaros, kuri padėtų išsikrauti fiziškai ir emociškai, duotų grūzo ir kuriam laikui atjungtų nuo ramumos ir blaškaties. Ir, žinoma, norisi, kad tai būtų kažkas įdomesnio, tirštesnio, nei naftalininiai Antakalnio turgelio kontingento įrašai. Vodun tokiu gali būti.

Aha, tai kiek mistifikuotas reikalas – apie tai debiutinio grupės albumo „Possession” pradžioje („Loa’s Kingdom”) informuoja pasakotojas: „This is misunderstood within our society, because we travel to our holy places and praise our Gods and Sprits. For Vodun, we descend upon our temples to emerge. A God.” Toliau skaityti VŌDŪN – Possession [2016] →