Dharmos mokymas mums aiškina apie visų reiškinių laikinumą, tačiau neįmanoma būti pasirengus prarasti reiškinio, kurį myli labiau nei save patį.
The Rough Gide kelionių giduose būna ir skyrelis, kuriame sudėtos geriausios šalį padedančios pažinti knygos. Tiek pažintinės, tiek grožinės. Tarp Tailandą pristatančio kelionių gido puslapių yra ir Johno Burdetto trileris „Bankoko 8”, kurį (taip jau neatsitiktinai sutapo) pradėjau dar neišlipęs iš lėktuvo Suvarnabhumi oro uoste. Nepavyko iš Burdetto Bankoko ištrūkti ir klajojant po realųjį miestą – knygos puslapiai tirpo tiek keliaujant taksi, tiek sėdint tvankiuose gatvės restoranuose, tiek kondicionuojamuose viešbučio kambarėliuose. Pakeleivė net ne juokais ėmė pykti ir burbėti kažką iš serijos: „ar tu čia atvažiavai knygą paskaityti, ar šalį pamatyti”. O aš iki šiol nejaučiu jokio apmaudo dėl kelių neapžiūrėtų architektūros šedevrų, nes skaityti „Bankoko 8” Bankoke yra dvigubas kaifas. Tai darę turėtų suprasti mane. Toliau skaityti JOHN BURDETT „Bankoko 8”→
„Predestination” gal ir nevertas ypatingo kinematografinio dėmesio, tačiau mėgstantys visokius siužetinius mokslinės fantastikos mindfuck‘us gali likti maloniai nustebę.
Kelionių laiku pagimdytų nonsensų kine galima aptikti ne vieną ir ne du: nuo klasikinių Wells’o „Laiko mašinos” ekranizacijos ir komiškos Zemeckio „Atgal į ateitį” trilogijos iki šviežesnių mažo biudžeto „Laiko nusikaltimų” ir „Coherence” bei veiksmo pripildyto didžiabiudžetinio „Laiko kilpos”.
Pagal genialiojo ir vieno kiečiausių kelionių laiku temos narstytojo Roberto A. Heinleino apsakymą pastatyta juosta traukia akį profesionalia Ethano Hawke’o vaidyba ir siužetu, kuris, tiesą sakant, visuose iki šiol matytuose laiko kilpų kuriozuose gali būti savotiška balta varna. Dėl to, kad šioje juostoje nesunku surišti visus galus, ir dėl to, kad viską sudėliojus į savas vietas, vaizdas priverčia prunkšti iš absurdo ir kaifuoti iš malonumo. Toliau skaityti [kinas:] PREDESTINATION (rež. The Spierig Brothers, 2014)→
Pradžiai galime grįžti į 2013-ųjų pabaigą: vyko reguliariais tampantys kalėdiniai Marijono pasirodymai Lietuvos arenose, pavadinti „Garsiai! Jautriai! Galingai!”. Kaip atmena pilkosios ląstelės ir patvirtina internetiniai archyvai jau tada buvo žadamas tokio paties pavadinimo albumas, bet vadybininkų pažadams nebuvo lemta išsipildyti (būtų nuostabu, jei kas dėl klaidinančios reklamos būtų pasibylinėjęs) ir dvylika mėnesių vėliau ant prekystalių atsirado „Lengvas būdas mesti klausytis”.
Turėtų būti kaip ir naujas albumas, bet sunku tai vadinti albumu. Čia turime tiesiog gerų dainų rinkinį, panašų į „Pasveikinkit vieni kitus”, kurį klausyti neperšokant per vieną kitą takelį labai sudėtinga. Na, niekaip nesuprantu, kodėl progines „Nebetyli sirgaliai” ir „Ar mylit ją jūs” reikėjo įkaišioti tarp naujų kompozicijų, o ne nukelti į disko pabaigą, kaip bonusus. Iš bendro gyvo roko fono iškrenta ir plastmasinio bumčiko padaras „Leidom pasileidom”.
Žodžiu, tokių, ardančių vientisumą ir pateisinančių albumo pavadinimą, gabalų albume netrūksta. Neįkvepia ir techninė disko pusė: aštuoni garso „masterintojai”, matyt, bendro tikslo neturėjo (ypač Gints Lundbergs, kurio darbo padarinys – nepagaunamai plaukiojantis Marijono vokalas); leidėjai taip pat nematė būtinumo į diską įrašyti tekstinės dainų informacijos,- pavadinimų, kas šiais laikais lyg esti įprastas dalykas.
Bet baigiu kabinėtis, nes laikas pasakyti, kad Marijonas kaip lietuviškų tekstų kūrėjas vis dar tebelieka viršūnėje – dainų tekstais tiek ir taip papasakoti geba retas lietuvaitis. Taip suprantamai, paprastai, kasdieniškai, poetiškai, įtikinamai, išgyventai, giliai. Ar tai būtų tekstas apie politiką, ar apie sudaužytą širdį, ar apie linksmybių metą, ar tai būtų kino filmui skirta dainelė, ar kažkelintuoju šalies ar sporto šakos himnu galinti tapti kompozicija. Marijonas visur geba viską pateikti populiariai ir su gilia mintimi. Nebanaliai. Todėl Marijono tekstai netrunka būti skanduojami trijų milijonų lūpose.
Mano lūpose iš „Lengvas būdas mesti klausytis” ilgam liks: asmeniškai labiausia „Drąsių nieks nežudo”
Bet jeigu mane tikrai pražudys ta moteris / Tai aš žinau – mano sielai ateis gražiausia naktis
„Balintos sienos” (tiek originali, tiek fortepijoninė versija)
„Tu čia, tu čia” (nors ir neskaniai primenanti senesnio Marijono vieno kūrinio aranžuotę)
Taip, Marijonas geba ir linksminti, ir liūdinti, gali būti universalus. Nors tas universalumas kiek knisa: klausyti tą patį albumą, kai tau juodos dienos, ir kai su draugais per naktį tuštini butelius, neatrodo tinkamas pasirinkimas, nes tiek vienu atveju, tiek kitu, reikia kai kuriuos takelius skipinti. Gerai, kad šiandieninės technologijos leidžia „persirašyti” albumą susidėliojant takelius taip, kaip nori.
Dažnai pagalvoju, kad vis sunkiau darosi įsileisti naujus garsus į seną gyvenimą, bet kai peržiūriu archyvus, tai matau, jog tų garsų 2014-aisiais tikrai netrūko. Nesiimu rikiuoti į kokią tai eilę pasilikusiųjų, tiesiog dalinuosi tais pavadinimais, kurie iki metų galo liko ausinuke. Atsižvelgus į tai, kad ausinukas-telefonas per šiuos metus porą kartų buvo dingęs su visa jau pamėgta ir dar neklausyta muzika, tų pavadinimų gal ir daugoka liko, bet netrumpinu. Vardan išsamumo ir galimybės kitiems surasti sau įdomios muzikos.
Daktaro Hauso prototipas atkeliavo ir į mokymo įstaigą. Šįkart toks tipažas apsireiškė vienoje geriausių JAV muzikos mokyklų. Į ekscentriško, tačiau be galo talentingo mokytojo diriguojamą orkestrą pakliūti pavyksta tik vienetams. Ir tie vienetai žino, jog, per stebuklą patekus orkestro sudėtin, lauks dar didesnis išbandymas – ten išsilaikyti. Tarp tokių dirigento pastebėtųjų atsiduria jaunas būgninkas Andrew Neimanas. Stebuklas įvyksta ir tuo pat metu prasideda košmaras.
Tragikomiška drama meistriškai sumontuota iš laiko patikrinto recepto, kurį galima pavadinti „per kančias į žvaigždes”. Tokių mokytojų ir mokymo metodų, kai viena ranka glosto, o kita plaka, kiekvienas yra matęs ne vieną, ir ne du. Tik anksčiau tokią praktiką dažniau buvo galima užmatyti kovos menų filmuose. „Whiplash” jaunasis herojus panašus į tuos Šaolino Toliau skaityti [kinas:] ATKIRTIS / WHIPLASH (rež. Damien Chazelle, 2014)→
Kalėdos, tai buržuazijos apoteozė, metas, kai spindulingi, pasakiški Dangus ir Gamta bent kartą sutartinai paskelbia ir patvirtina visus mus vyrais ir tėvais iš esmės, kai priešais paauksuotų ėdžių pavidalo altorių žmogus gali nebaudžiamai atsiduoti sentimentalaus ir nežaboto Vakarų pasaulį užkariavusios pasakos garbinimo orgijai, kai tas septynias amnestijos dienas turčiai tampa dar turtingesni, o bėdžiai dar vargingesni: tradicinė išbalinimo savaitė, paliekant vėl švarų ir tuščią puslapį, kad jis priimtų naują – šįkart jau šuoliais lekiantį keršto ir neapykantos įrašą.
Kartą teko keliauti su viena australiete ir, žinoma, anksčiau vėliau užėjus kalbai apie muziką, aš jai prisipažinau, kad viena grupė iš josios žemyno yra mano pati pačiausia.
– Kokia?- klausia.
– The Church,- atsakau.- Groja jau virš trisdešimties metų, turi dvidešimt studijinių albumų.
Ji keliskart pasitikslina ir teigia, kad pirmą kartą tokią girdi. Apėmė jausmas lyg bendraučiau su anglu, nežinančiu „Rollingų”, ar amerikonu, negirdėjusiu apie R.E.M., bet merginos nenuvertinau, nes jau anksčiau buvau susivokęs, kad šiandienos muzikinė pasiūla ir prieinamumas yra tokie, jog nesudėtinga baigti vidurinę nieko negirdėjus apie Hiperbolę ar Antį. Apie Antį, žinoma, paskutiniais metais būtų geriau nieko nebegirdėti, o štai australai The Church eina tobulėjimo keliu ir, vietoj Švedijon gyventi išvykusio nuo pat grupės susikūrimo joje grojančio gitaristo Marty Willson-Piper’io pasikvietę Ian’ą Haug’ą (iš „Powderfinger”), išleido vieną geriausių savo diskografijoje albumų „Further/Deeper”. Toliau skaityti THE CHURCH – Further/Deeper [2014]→
