Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

ADAM JOHNSON „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus”

4558e9602f6348bd9dfd24a8487a1058443a6850

Ir nepamirškite, piliečiai: draudimas stebėti žvaigždes tebegalioja.

Skaičiau ir sakiau sau: taip gali būti tik filmuose arba knygose. Arba Šiaurės Korėjoje. Taip yra Pulitzerio premija apdovanotoje Adamo Johnsono romane “Našlaičių prižiūrėtojo sūnus”. Taip totalitariškai. Taip antihumaniškai. Taip žiauriai. Taip groteskiškai. Taip skaudžiai. Taip mylinčiai. Taip nesveikai. Taip šiaurės korėjietiškai.

Adamas Johnsonas pagirtinai atliko namų darbus, tad jo tekstas kerta tiksliai ir negailestingai. Skaitytojas kartu su pagrindiniu knygos veikėju, Čiun Do, turi nepakartojamą galimybę įkišti nosį į šalies-kalėjimo našlaičių buitį, kartu su armijos kareiviais leisti dienas naktis drėgnuose bet kada galinčiuose užgriūti tuneliuose, išraustuose po demilitarizuota zona tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, plaukti į Japoniją, kur pakrantėse lyg grybai “surenkami” vaikštinėjantys japonai, įsikūnyti į surūdijusio žvejų laivo, neturinčio nei gelbėjimosi valčių, nei gesintuvų, komandą, spjaudančią ant tavęs už tai, kad prieškariniu radio aparatu jūros viduryje bandai pagauti amžinų priešų, amerikiečių, pokalbius, nuskristi kaip korėjėčių delegacijos nariui į Teksasą ir galop pamatyti mylimiausiąją, kurios portretas ištatuiruotas tau ant krūtinės. Toliau skaityti ADAM JOHNSON „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus” →

[kino teatre:] BALTAS DIEVAS / Fehér Isten (rež. Kornél Mundruczó, 2014)

white god

Kažkur teko užmatyti patarimą prieš „Baltą dievą” (White god / Fehér Isten) nežiūrėti filmo anonso, nes jame atskleidžiamos pagrindinės, galinčios nustebinti siužeto linijos. Prie šio patarimo norėtųsi pridurti, jog geriau neskaityti ir tekstinio aprašymo (BEI ŠIO TEKSTO), nes jame pateiktas teiginys apie šunų sukilimą prieš žmoniją, yra „Balto dievo” kulminacinis įvykis, kuris tikrai mažiau informuotą žiūrovą gali labiau nustebinti.

Deja, buvau ir pažiūrėjęs, ir paskaitęs, tai to sukilimo, panašaus į „Beždžionių planetos aušrą” (ačiū dievui, buvo nepanašu), laukimas šiek tiek prailgo. Filmo pristatomoji informacija apgaulingai suformavo lūkestį pamatyti ypatingą gyvūnų maištą, o iš tikrųjų „Baltas dievas” rodo universalią, kiek nuspėjamą istoriją apie vienišumą ir susvetimėjimą ne tik tarp žmonių ir šunų, bet ir tarp skirtingų žmonių kartų, tėvų ir vaikų. Toliau skaityti [kino teatre:] BALTAS DIEVAS / Fehér Isten (rež. Kornél Mundruczó, 2014) →

[kino teatre:] VISKO TEORIJA / The Theory of Everything (rež. James Marsh, 2014)

We are all different. However bad life may seem, there is always something you can do, and succeed at. While there is life, there is hope.

60443863295564541653

Penkiems Oskarams nominuota ir daugybę kitų apdovanojimų jau laimėjusi juosta „Visko teorija” pasakoja apie Stepheną Hawkingą, garsiausią mūsų laikų fiziką, kurio pasisakymų vienokia ar kitokia tematika galima rasti net delfiuose. Filmas remiasi pirmosios Stepheno žmonos Jane Wilde atsiminimais, suguldytais knygoje „Kelionė į begalybę. Gyvenimas su Stivenu” (Travelling to Infinity – My Life with Stephen). Tuo „Visko teorija” ir ypatinga,- filmą galima stebėti tiek kaip S. Hawkingo biografinių faktų ekranizaciją, tiek kaip su realiu asmeniu nesusijusią dramą, kurioje moteris savo gražiausius gyvenimo metus paaukojo vyrui. Vyrui, kuris dėl raumenų nervus paralyžuojančios ligos pagal daktarų prognozes turėjo palikti šį pasaulį po dvejų metų, kažkur praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje, o tebegyvena po šiai dienai. Toliau skaityti [kino teatre:] VISKO TEORIJA / The Theory of Everything (rež. James Marsh, 2014) →

ROBERT PLANT AND THE SENSATIONAL SPACE SHIFTERS ‎– Lullaby And… The Ceaseless Roar [2014]

FrontMano gyvenime Robertas Plantas prasidėjo nuo „Raising Sand” – albumo, įrašyto kartu su nuostabaus balso savininke Alison Krauss. Tiesą sakant, tuo ir užsibaigė. Tad neparašysiu jokių niuansų apie tai, iš kur jis atėjo (taip, apie „Cepelinus” žinau ir džiaugiuosi, kad į juos Plantas negrįžta), kokiais soliniais laukais ir keliais žygiavo iki šiol, kas dabar atsirado naujo jo muzikoje ir panašiai. Pasakysiu tik, kad pernai prasprūdęs Planto albumas „Lullaby and… The Ceaseless Roar”, įrašytas kartu su talkinančiais muzikantais, apjungtais pavadinimu The Sensational Space Shifters, yra labai labai vertas dėmesio.

Tik užsileidau „Lullaby and… The Ceaseless Roar” kaip ranka siekė garso reguliatoriaus ir pasuko jį į didžiąją pusę. Iš karto, nuo pat pirmojo bliugraso klasikos „Little Maggie” „aprėdymo”, tapo aišku, kad garsinę magiją čia kuria Meistrai, gebantys iškepti kelių sluoksnių muzikinius pyragus be jokio svilėsio ir su daugybe poskonių. Reikia tik įjungti visas jusles ir pasistengti išgirsti ne tik pirmąjį muzikinio paveikslo planą, bet ir tolimesniame fone slepiamus ingredientus. Toliau skaityti ROBERT PLANT AND THE SENSATIONAL SPACE SHIFTERS ‎– Lullaby And… The Ceaseless Roar [2014] →

[kinas:] VIVIANOS MAIER ATRADIMAS (rež. John Maloof, Charlie Siskel; 2013)

maxresdefault

Oskarui nuominuotas „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“) sava koncepcija kiek priminė „Searching for Sugar Man” – abiejose dokumentinėse juostose nuo menininkų darbų keliaujama iki pačių kūrėjų. Tik vienu atveju kūrėjas dar randamas gyvas, kitu – nebe.

Jaunas režisierius Johnas Maloofas kartą sendaikčių turguje aptinka parduodamas dėžes su senomis nuotraukomis ir negatyvais, daugybe negatyvų – virš 100 000. Prie jų Maloofas randa tik nuorodą, kad tai yra Vivianos Maier turtas. Supratęs, kad jam į rankas pateko neeilinės, tačiau niekam nežinomos fotografės šedevrai, jaunuolis imasi detektyvo vaidmens.

Taip nuo gausybės nuotraukų, Vivianos sukauptų daiktų, kitų įvardijamų šlamštu, žiūrovas kartu su Maloofu keliauja fotografės gyvenimo pėdsakais. Toliau skaityti [kinas:] VIVIANOS MAIER ATRADIMAS (rež. John Maloof, Charlie Siskel; 2013) →

Uostamiesčio muzikantas ir poetas G. Grajauskas: „Šalies cicinizacija jau pasibaigė. Kas toliau?“

Sausio 29 d. sostinės klube „Tamsta“ sykiu su vilniečių grupe „Kiauras kibiras“  koncertuosianti Klaipėdos bliuzroko grupė „Kontrabanda“, suburta bosine gitara grojančio bei tekstus kuriančio ir dainuojančio žinomo poeto Gintaro  Grajausko, yra savotiškas uostamiesčio fenomenas. Poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas G. Grajauskas sako nuo pat pradžių sąmoningai pasirinkęs pogrindį – visuomet svajojęs būti tarp geriausių, bet ne tarp populiariausių muzikantų šalyje. 1990 m.  uostamiestyje susikūrusios grupės lyderis prieš atvykdamas į Vilnių davė interviu, kuriame atskleidė „kontrabandininkų“ istorijos užkulisius, išdėstė atvirą požiūrį į lietuvišką muziką ir paaiškino, kodėl bliuze nėra netinkamų temų. 

kontrabanda

 – Vadinatės „Kontrabanda“ – ar patys dar nepamiršote kodėl?

– Beveik pamiršome… Atsimenu, buvo krūva lapelių su galimais pavadinimais, ir balsų dauguma demokratiškuose rinkimuose laimėjo „Kontrabanda“. Nes tai ir nelegaliai įvežtas produktas, ir dar „kontra-banda“. „Bendas“, kuris „prieš“. 

 – Kodėl rinkotės bliuzą ir jo „atmainas“, o ne, pavyzdžiui, pankroką?

– Mažai kas žino, bet „ikikontrabandiniu“ laikotarpiu trumpai egzistavo tokia grupė, vardu „Hidromasažas“. Ir grojo kažką labai panašaus į pankroką… Bliuzas, o tiksliau – bliuzrokas, atsirado natūraliai. Tiesiog priaugom. Niekada nesistengėme būti „žanro grynuoliais“, groti vien gryną bliuzą. Lietuvoje gimusiam tai apskritai sunkiai įmanoma, Nemuno delta nuo Misisipės deltos šiek tiek skiriasi… Grojam viską, ką mums patiems norisi, – nors akivaizdu, kad mūsų muzika turi aiškų bliuzo pagrindą.

 – O iš kur tas bliuzinis užkratas „parėjo“?

– Turbūt tiesiog iš intensyvaus muzikos klausymo ir ankstyvo supratimo, kad didelė dalis visos muzikos atsirado iš bliuzo „kvadrato“…

 – Ar poezija Jūsų gyvenime atsirado anksčiau nei „Kontrabanda“?

– Eilėraščiai atsirado gerokai anksčiau. Todėl man ir teko rašyti dainų tekstus – kaip tas sferas geriausiai išmanančiam… Šiaip dainų tekstai ir eilėraščiai – du skirtingi žanrai, kurių stengiuosi nepainioti.

 – Iš karto pasirinkote pogrindį. Ar niekada neturėjote ambicijų būti tarp šalies populiariausiųjų?

– Keista, bet neturėjau – bent jau aš asmeniškai. Turėjau – ir turiu ambicijų būti tarp šalies geriausiųjų, bet tai labai skirtingi dalykai. O gyventi, kaip Brodskis rašė, „provincijoj prie jūros“, yra ne trūkumas, o privalumas. Lengviau pamatyti viską, kai yra distancija. Jei pats verdi toje sriuboje, nėra kada įsižiūrėti.

 –Vis dėlto bliuzą išdavėte – vienu metu grojote džiazroką ir vadinotės „Rokfeleriais“. Kaip ir kodėl gimė šis projektas?

– Taip, buvo ir toks etapas – su „Rokfeleriais“ išleidom porą albumų. Tiesiog tuo metu „Kontrabanda“ buvo apmirusi, o groti norėjosi. Džiazrokas, fankas – muzika, kuriai simpatizuoju nuo ankstyvos jaunystės. Tai ir pabandėm. Šis tas išėjo.

 – Ar „Kontrabanda“ turėjo ką bendro su tikra kontrabanda? Juk pasienis ne taip ir toli?

– Kadaise važiavom traukiniu į koncertą Maskvoje. Rusų muitininkas pasisveikino ir paklausė: „Kontrabandu viziote?“ (liet. „Kontrabandą vežate?“). O mes kuo rimčiausiai atsakėm: „Tak my i jest kontrabanda“ (liet. „Tai mes ir esame kontrabanda“).

 – Ar per 20 metų labai keitėsi dainų temos?

– Keičiuosi aš pats, keičiasi ir tekstai. Gal atsirado daugiau patirties. Bet jei kažko gyvenime atsiranda daugiau, tai garantuotai sumažėja ko nors kito. Gražaus naivumo, tarkim.

 – Gal yra temos, kurios bliuzui tiesiog netinkamos, pavyzdžiui, politika?

– Net tam grynajam bliuzui, kurio mes negrojame, nėra netinkamų temų. O mums – juo labiau. Svarbu, kad tau tikrai skaudėtų tai, apie ką kalbi, ką pasakoji, ką dainuoji.

 – O jeigu „Kontrabanda“ imtų politikuoti, į kieno daržą kristų akmenys?

– Pastatyčiau roko operą pagal E. Jonesko „Raganosį“. Apie paprastą paprastų žmonių fašizmą.

 – Ar domitės lietuviška muzika, ne tik bliuzu? Ką gera, ką bloga joje pastebite?

– Visos šalies cicinizacija berods jau pasibaigė. Čia pačia plačiausia prasme. Fonograminės mergaitės irgi jau viską parodė, ką turėjo – dabar žiopčioja sutrikusios ir graudžiai rypauja „kur jūsų rankos?“. Kas toliau? Blogiau tikrai nebus. Ar bus geriau – nežinau. Nes kol yra durnių, tol bus ir durnių aptarnavimo industrija. Tokia jau ta rinka.

 – Iš pirmo žilgsnio gali atrodyti, kad bliuzas Lietuvoje pakankamai populiarus, net turi savo festivalį. Bet Jūs turbūt taip nemanote?

– Bliuzas Lietuvoje pernelyg populiarus. Tiek populiarus, kad galima visą gyvenimą groti tuos pačius bliuzo standartus ir iš to pragyventi. Apskritai tikras bliuzmenas – visų pirma dainų kūrėjas, kuris gyvena ir rašo dainas apie tai, kaip jam „gyvenasi“. Žmogus, grojantis kavinėse savaitgaliais bliuzo klasiką, nėra joks bliuzmenas.

 – Vilniuje – nesate dažni svečiai. Bet turbūt čia yra nemažai gerbėjų?

– Taip. Spėčiau, absoliuti dauguma „Kontrabandos“ gerbėjų ir yra vilniečiai. Klaipėda greičiausiai liktų antroje vietoje.

 – Kuo ypatingas bus jūsų koncertas „Tamstoje“?

– Tikriausiai niekuo. Nepažadam nei striptizo, nei lazerių šou, nei loterijos be pralaimėjimų. Mes tiesiog grosim. Keista, ar ne?

MUTEFISH – 360 Hangovers EP [2014]

360hangovers-500x500

Nesu tikras, ar į G. pašto dėžutę pasibeldusi grupė „Mutefish”, kurioje be lenko, dviejų airių ir ukrainiečio groja du lietuviai, ras daug klausytojų Lietuvoje.

Tam koją pakiš du dalykai: vien instrumentinė muzika ir airiško folkloro motyvai. Gal tik tuos du dalykus reikėtų sukeisti vietomis ir į pirmąją vietą statyti „piemenėlių dūdelės” motyvus, kurie mano (30-40 mečių) kartai iš karto asocijuojasi su Robinu Hudu ir Clannad, o ką išgirs jaunesnės ausys nesiimu spręsti. Vienok, jokios didesnės nostalgijos ir meilės tokiai muzikai nejaučiu.

Mutefish prie keltiškų akcentų derina tai lengvą poproką, tai sunkesnį roką. Ir viena, ir kita skamba maloniai, Toliau skaityti MUTEFISH – 360 Hangovers EP [2014] →

[kinas:] КИНО ПРО АЛЕКСЕЕВА (rež. Михаил Сегал; 2014)

blog_entry_643267

Neleidau sau skirti pusvalandžio internetinių puslapių vartaliojimui vardan to, kad iškasti informaciją, buvo iš tikrųjų ar nebuvo ant svieto toks  Nikolajus Vasiljevičius Aleksejevas (Николай Васильевич Алексеев). Nėra gi didžio skirtumo. O štai filmas apie Aleksejevą yra ir yra visai ne prastas.

Kolia (tobulai vaidinamas jau akivaizdžiai į pensijinį amžių įžengusio Zbujievo) stumia jau paskutiniąsias dienas kažkokiame Rusios kaime, kai kartą lyg iš dangaus nukrenta telegrama, iškelsianti visą žmogelio istoriją, kurioje anais, sovietiniais, laikais Kolia buvo talentingas bardas, palikęs pėdsaką ne vieno žymaus žmogaus gyvenime. Ne, gyvo Tarkovskio ekrane neišvysite, tačiau Makarevičius ne tik sušmėžuos, bet ir sudainuos… Toliau skaityti [kinas:] КИНО ПРО АЛЕКСЕЕВА (rež. Михаил Сегал; 2014) →