Sausio 29 d. sostinės klube „Tamsta“ sykiu su vilniečių grupe „Kiauras kibiras“  koncertuosianti Klaipėdos bliuzroko grupė „Kontrabanda“, suburta bosine gitara grojančio bei tekstus kuriančio ir dainuojančio žinomo poeto Gintaro  Grajausko, yra savotiškas uostamiesčio fenomenas. Poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas G. Grajauskas sako nuo pat pradžių sąmoningai pasirinkęs pogrindį – visuomet svajojęs būti tarp geriausių, bet ne tarp populiariausių muzikantų šalyje. 1990 m.  uostamiestyje susikūrusios grupės lyderis prieš atvykdamas į Vilnių davė interviu, kuriame atskleidė „kontrabandininkų“ istorijos užkulisius, išdėstė atvirą požiūrį į lietuvišką muziką ir paaiškino, kodėl bliuze nėra netinkamų temų. 

 – Vadinatės „Kontrabanda“ – ar patys dar nepamiršote kodėl?

– Beveik pamiršome… Atsimenu, buvo krūva lapelių su galimais pavadinimais, ir balsų dauguma demokratiškuose rinkimuose laimėjo „Kontrabanda“. Nes tai ir nelegaliai įvežtas produktas, ir dar „kontra-banda“. „Bendas“, kuris „prieš“. 

 – Kodėl rinkotės bliuzą ir jo „atmainas“, o ne, pavyzdžiui, pankroką?

– Mažai kas žino, bet „ikikontrabandiniu“ laikotarpiu trumpai egzistavo tokia grupė, vardu „Hidromasažas“. Ir grojo kažką labai panašaus į pankroką… Bliuzas, o tiksliau – bliuzrokas, atsirado natūraliai. Tiesiog priaugom. Niekada nesistengėme būti „žanro grynuoliais“, groti vien gryną bliuzą. Lietuvoje gimusiam tai apskritai sunkiai įmanoma, Nemuno delta nuo Misisipės deltos šiek tiek skiriasi… Grojam viską, ką mums patiems norisi, – nors akivaizdu, kad mūsų muzika turi aiškų bliuzo pagrindą.

 – O iš kur tas bliuzinis užkratas „parėjo“?

– Turbūt tiesiog iš intensyvaus muzikos klausymo ir ankstyvo supratimo, kad didelė dalis visos muzikos atsirado iš bliuzo „kvadrato“…

 – Ar poezija Jūsų gyvenime atsirado anksčiau nei „Kontrabanda“?

– Eilėraščiai atsirado gerokai anksčiau. Todėl man ir teko rašyti dainų tekstus – kaip tas sferas geriausiai išmanančiam… Šiaip dainų tekstai ir eilėraščiai – du skirtingi žanrai, kurių stengiuosi nepainioti.

 – Iš karto pasirinkote pogrindį. Ar niekada neturėjote ambicijų būti tarp šalies populiariausiųjų?

– Keista, bet neturėjau – bent jau aš asmeniškai. Turėjau – ir turiu ambicijų būti tarp šalies geriausiųjų, bet tai labai skirtingi dalykai. O gyventi, kaip Brodskis rašė, „provincijoj prie jūros“, yra ne trūkumas, o privalumas. Lengviau pamatyti viską, kai yra distancija. Jei pats verdi toje sriuboje, nėra kada įsižiūrėti.

 –Vis dėlto bliuzą išdavėte – vienu metu grojote džiazroką ir vadinotės „Rokfeleriais“. Kaip ir kodėl gimė šis projektas?

– Taip, buvo ir toks etapas – su „Rokfeleriais“ išleidom porą albumų. Tiesiog tuo metu „Kontrabanda“ buvo apmirusi, o groti norėjosi. Džiazrokas, fankas – muzika, kuriai simpatizuoju nuo ankstyvos jaunystės. Tai ir pabandėm. Šis tas išėjo.

 – Ar „Kontrabanda“ turėjo ką bendro su tikra kontrabanda? Juk pasienis ne taip ir toli?

– Kadaise važiavom traukiniu į koncertą Maskvoje. Rusų muitininkas pasisveikino ir paklausė: „Kontrabandu viziote?“ (liet. „Kontrabandą vežate?“). O mes kuo rimčiausiai atsakėm: „Tak my i jest kontrabanda“ (liet. „Tai mes ir esame kontrabanda“).

 – Ar per 20 metų labai keitėsi dainų temos?

– Keičiuosi aš pats, keičiasi ir tekstai. Gal atsirado daugiau patirties. Bet jei kažko gyvenime atsiranda daugiau, tai garantuotai sumažėja ko nors kito. Gražaus naivumo, tarkim.

 – Gal yra temos, kurios bliuzui tiesiog netinkamos, pavyzdžiui, politika?

– Net tam grynajam bliuzui, kurio mes negrojame, nėra netinkamų temų. O mums – juo labiau. Svarbu, kad tau tikrai skaudėtų tai, apie ką kalbi, ką pasakoji, ką dainuoji.

 – O jeigu „Kontrabanda“ imtų politikuoti, į kieno daržą kristų akmenys?

– Pastatyčiau roko operą pagal E. Jonesko „Raganosį“. Apie paprastą paprastų žmonių fašizmą.

 – Ar domitės lietuviška muzika, ne tik bliuzu? Ką gera, ką bloga joje pastebite?

– Visos šalies cicinizacija berods jau pasibaigė. Čia pačia plačiausia prasme. Fonograminės mergaitės irgi jau viską parodė, ką turėjo – dabar žiopčioja sutrikusios ir graudžiai rypauja „kur jūsų rankos?“. Kas toliau? Blogiau tikrai nebus. Ar bus geriau – nežinau. Nes kol yra durnių, tol bus ir durnių aptarnavimo industrija. Tokia jau ta rinka.

 – Iš pirmo žilgsnio gali atrodyti, kad bliuzas Lietuvoje pakankamai populiarus, net turi savo festivalį. Bet Jūs turbūt taip nemanote?

– Bliuzas Lietuvoje pernelyg populiarus. Tiek populiarus, kad galima visą gyvenimą groti tuos pačius bliuzo standartus ir iš to pragyventi. Apskritai tikras bliuzmenas – visų pirma dainų kūrėjas, kuris gyvena ir rašo dainas apie tai, kaip jam „gyvenasi“. Žmogus, grojantis kavinėse savaitgaliais bliuzo klasiką, nėra joks bliuzmenas.

 – Vilniuje – nesate dažni svečiai. Bet turbūt čia yra nemažai gerbėjų?

– Taip. Spėčiau, absoliuti dauguma „Kontrabandos“ gerbėjų ir yra vilniečiai. Klaipėda greičiausiai liktų antroje vietoje.

 – Kuo ypatingas bus jūsų koncertas „Tamstoje“?

– Tikriausiai niekuo. Nepažadam nei striptizo, nei lazerių šou, nei loterijos be pralaimėjimų. Mes tiesiog grosim. Keista, ar ne?