I’ll have a cup of tea and tell you of my dreaming.
Dreaming is free.
iš Blondie „Dreaming”
Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.
[namų kino teatras:] GANGS OF WASSEYPUR (rež. Anurag Kashyap, 2012)
Manau, ne už kalnų tas laikas, kai Indijos filmų kūrėjai ims uzurpuoti Vakarų kino teatrus. Ir vienas iš tokių vardų bus Anurag Kashyap, kuris, mokindamasis iš geriausių vakarietiškų meistrų, geba kurti savitą vaizdą, prikaustantį ilgam prie ekranų.
Ilgumas čia, žinoma, paminėtas ne perkeltine prasme – „Gangs of Wasseypur” trunka visas penkias valandas, per kurias papasakojama gangsteriška šimtmečio istorija, verta gretinimo su Coppola’os „Krikštatėviu”, Leones „Kartą Amerikoje” ar Scorseses „Gangs of New York”. Toliau skaityti [namų kino teatras:] GANGS OF WASSEYPUR (rež. Anurag Kashyap, 2012)
NOTHING – Guilty Of Everything [2014]
Kartais muzika ateina ir pasilieka vien dėl to, kad pirmas pasimatymas su ja įvyksta tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Amerikiečių kolektyvo „Nothing” debiutinis albumas „Guilty of Everything” į mano ausis pateko beskaitant George R.R. Martiną ir ten pasiliko iki knygos pabaigos bei dar ilgiau.
„Nothing” padar4 vieną stipriausių pastaruoju metu girdėtų shoegaze. Tokį mistinį, aštrų, instrumentiškai pilną, daugiasluoksnį, tamsų, bekompromisį, nors švelnus, atmosferinis vokalas duoda atsvarą ir įneša šviesos bei minkštumo, vis tiek balsai lieka paskendę antrame plane.
„Guilty of Everything” visuma sako, kad mokytojai „Slowdive” padarė nemažą įtaką (patys „Nothing” dar mini My Bloody Valentine, Smashing Pumpkins ir Jesu), ir kažkokių stebuklų čia neatknisi, tačiau nėra ir ką prikišti. Toliau skaityti NOTHING – Guilty Of Everything [2014]
MINISTRY OF ECHOLOGY gyvai ir albume „Notes & Quotes”
Man atrodo, patys „Ministry of Echology” nesitikėjo tokio srauto, koks suplūdo balandžio 3-iąją į „Lofto” erdvę. Nesitikėjau ir aš, kad teks pečiais ir alkūnėmis pasidarbuoti atėjus į negirdėtos grupės debiutinio albumo pristatymą. Grupės, apie kurią, tiesą sakant, neturėjau jokios išankstinės nuomonės, nes nebuvau nei girdėjęs, nei pavadinimo iš pirmų kartų nesugebėjau įsiminti. Vienok, tai buvo iki tol, kol MoE nepristatė savo „Notes & Quotes”. O pristatymas tikrai neleido nustygti vietoje. MoE dešimtukas (jei gerai suskaičiavau) kilnojo stogą, skleidė užvedantį dub‘ą/(roots) reggae, kokio iš lietuvaičių tikrai nesitikėjau. Stipriausia buvo merginos, mušamieji ir pučiamieji. Merginos – nes mokėjo ir pataikė į taktą (ne taip, kaip berniokas, bandęs dainuoti iki Eazystyle MC), mušamieji – kad mušo, pučiamieji – kad per nago juodymą betrūko iki to, jog išgirsčiau partiją iš Groove Armada „Superstylin”. Bet neišgirdau, nes visgi tai buvo regis su sava, kiek marihuaniška, monotonija, kurios MoE gyvame pasirodyme sugebėjo išvengti. Toliau skaityti MINISTRY OF ECHOLOGY gyvai ir albume „Notes & Quotes”
GEORGE R.R. MARTIN „Karalių kova“
Kas negyvas, niekada nemirs
Antrasis nesibaigiančios ir dar nepabaigtos epopėjos “Ledo ir ugnies giesmė” tomas. “Karalių kova”, arba visi nori būti karaliais. Tik to karaliavimo privalumų kaip anksčiau, taip ir čia neįžvelgiau. Paprastai fantastika sukasi apie blogio ir gėrio dvikovas, tačiau George’as R. R. Martinas įrodė, kad įvykiai gali suktis ir apie sostą.
Po “Sostų žaidimo” jau žinojau, ko galiu tikėtis iš GRRM, ir tą gavau su kaupu. Žudynės, politika, išdavystės, sąmokslai, karai, taktika ir, pagaliau, iš po gilaus žiemos miego prabundanti fantasy, kuri ir “Karalių kovoje” dar neįgavo lemiamos reikšmės siužeto posūkiams, tačiau vis dažniau ėmė alsuoti į veikėjų pagaugais nuėjusias nugaras.
Tiesa, pasigedau Kitų. Kur šie dingo? Ar GRRM juos pamiršo, ar jų valanda dar išauš? Sužinosiu, matyt, vėliau. Toliau skaityti GEORGE R.R. MARTIN „Karalių kova“
[dienoraštis:] KINO PAVASARIS 2014
Baisiai džiugu uždaryti šį festivalį. Atsibodo. Atgrasus pasidarė. Iš didelio rašto išėjo iš krašto. Beprasmių spaudos pranešimų buvo tiek, kad visus sudėjus į vieną, neabejoju, kad kiekvienas filmas viename ar kitame tekste buvo paminėtas kaip pats pačiausias, būtiniausias. Žinoma, negi patys organizatoriai ims savo pasirinkimus menkinti. O kiek gražių žmonių nuotraukų su gražiais rūbais prisiuntė. Gal ir tau užsinorės tarp jų prasisukti. Bet ne kiekvienas žiūrovas – čiukčia. Yra suvokiančių, kad šitoje filmų, rėmėjų antro aukšto Kaziuko mugės, reklamos, puošnių antisinefiliškų veidų ant raudono kilimo masėje nebėra tos atmosferos, kurioje kiekvieną siūlomą juostą priimdavai su pagarbiu, kone šventu, dėkingumu, čiupinėdavai, vertindavai, diskutuodavai prie pelėsinio sūrio, užgurkšnojamo „Escudo Rojo”. Dabar iš to gražaus, šilto prisiminimo liko popkornų dėžutės su kokakolos (ar putojančia „Bosca”) stikline. Ramaškienė su Ramaška gali pūsti krūtines ir skalambyti, jog festivalis išaugo „iš…”, „į…” ir panašiai. Jie tikrai bus teisūs. „Kino pavasaris” išaugo iš kokybės į kiekybę. Puošnumas, madingumas, buko elitiškumo demonstravimas veržiasi per KP kraštus. Žodžiai „kuo daugiau” yra ir festivalio misijoje. O KP didėti sekasi, jis tikrai virto masiniu reiškiniu. Tik su bekoncepciniu repertuaru, kuriame sudaromos puikios sąlygos pamatyti šūdinus filmus ir keblios sąlygos – puikiems filmams; kuriame dėmesys viskam, tuo pačiu yra niekam. Žinoma, aš nežinau visų užkulisinių niuansų, bet ne man jie turi rūpėti. Tiesiog, KP išsigimė. O išsigimimui pažymių nerašysiu. O štai iš matyto KP 2014 repertuaro visiems rekomenduoju pamatyti „Sniego traukinį”, paklausyti „Gabrielę”, pašokti su „Glorija”. Toliau skaityti [dienoraštis:] KINO PAVASARIS 2014
LOST IN THE TREES – Past Life [2014]
Kai mes, keli snobai melomanai, susirenkam į vieną krūvą, šitokią muziką paprastai priskiriame prie „verkiančių užsidepresavusių mergaičių”, kurioms ir skirti tokie įrašai. Tokiame požiūryje nieko nevaidina faktas, kad „verkia” berniukas. Į šių verksnių gretas puikiai įsipaišo verksnys Ari Picker ir jo į priekį vedamas kolektyvas „Lost In The Trees”, šiemet išleidęs naują ilgagrojį „Past Life”.
Kaip albumo pavadinimas sufleruoja – nieko ypatingai naujo grupės skambesyje neįvyko. Kaip ir prieš tai buvusiame „A Church That Fits Our Needs“, naujajame įraše dominuoja klasikinių muzikos atplaišų ir indie folk/rock sintezė. Ario falsetas toks pats užsiparinęs ir varantis į ašaras, tekstai vis dar apie angeliukus, šviesą tunelio gale ir kitus neapčiuopiamus pirštais dalykus. Kolektyvas leido savo trigrašį įkišt ir ausiai iš pašalies – prodiuseris Nicolas Vernhes (Fischerspooner, Deerhunter) leido sau padaryti lengvų muzikinių potėpių, kurie „Lost In The Trees” kiek supopsino, bet, ačiū mūzoms, „Past Life” nepavertė į netinkamą kamerinei aplinkai. Toliau skaityti LOST IN THE TREES – Past Life [2014]
[kaip man atrodė:] RUFUS WAINWRIGHT @ Vilniaus kongresų rūmai; 2014-03-20
Jeigu taip trumpai – buvo įdomokoka.
Nuo pat pradžių, kuri prasidėjo sulig Rufuso sesers Lucy Wainwright Roche pasirodymu. Netobulų plikų baltų kojų, demonstruojamų iš po šortų, savininkė paėmė gitarą ir akustiškai uždainavo kažką. Šiaip nieko ypatingo, bet mažai kas tikėjosi apšildymo, ir juolabiau su tokiu humoristiniu nusivažiavimu. Lucy ir pati pajautė, kad žiūrovai mieliau su ja bajeriuoja, nei klausosi jos kūrybos, tad Springsteeno „Hungry Heart” priedainis virto lietuvišku „Everybody’s got a basketball”. Buvo linksmokoka.
Po Lucy pertrauka. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] RUFUS WAINWRIGHT @ Vilniaus kongresų rūmai; 2014-03-20