Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

ANATHEMA – Distant Satellites [2014]

Albumai, Muzika

Now that I found You

Vienas laukiamiausių šių metų albumų nenuvylė. Ir kaip galėjo po nuostabaus „Weather Systems” ir dar nuostabesnio gyvo pustrečios valandos įrašo su simfoniniu orkestru „Universal”. Pastarasis pademonstravo tokį profesionalumą, kad daugiau norėti jau nėra ko. Žinoma, ir dabar, po jubiliejinio, dešimtojo, albumo „Distant Satellites” bus kas vadins Anathema pervertintu reiškiniu, nevertu Pink Floyd’ams takelio nušluoti, burnõs ant vis daugiau naudojamos elektronikos, sakys, kad chebrytė išsisėmė, nes „The Lost Song” yra pagal „Untouchable” receptą iškeptas patiekalas, tik siūlo jį ragauti triskart ir t.t. Toliau skaityti ANATHEMA – Distant Satellites [2014] →

[kino trumpuliai:] HELIUM (rež. Anders Walter; 2014)

Kinas, Kino trumpuliai

I think heaven looks like a boring place.

Ligoninės valytojas ir mirtinai sergantis berniukas randa bendrą kalbą, kuri išsivysto į ryšį ir suaugusio vaikui pasakojamą istoriją apie Helio (Helium) šalį, kurioje ne taip nuobodu kaip danguje.

Paprastas, jaudinantis, žemiškas danų pasakojimas su lengva muzika ir įpintais pasakiškais kadrais gal ir ne genialumo viršūnė (nors Oskarą gavo), tačiau pažiūrėjus pasidaro šviesiau ir šilčiau. Galima būtų rodyti sergantiems vaikams vietoj karčių tablečių. Toliau skaityti [kino trumpuliai:] HELIUM (rež. Anders Walter; 2014) →

WILLIAM FAULKNER „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau”

Kultūra (kt.), Literatūra

– Yra žmonių, kurie sakosi nesuprantą jūsų kūrinių net perskaitę du ar tris kartus. Ką jiems patartumėte?
– Perskaityti ketvirtą kartą.
Iš interviu su W. Faulkneriu 

Greičiausiai dėl tos abejonės, neišsakytos baimės būti nesupratusiu, neprisiruošimo skaityti dar kartą būna, kad pokalbių apie knygas eigoje išmetu pasiūlymą paskaityti Williamą Faulknerį, tačiau nė karto (iki šiol) nesiėmiau šio amerikiečio kūrinių aprašyti. Tiesiog nerandu priėjimo ir suvokiu, kad tokią literatūrinę jėgą skaitytojas gaus tik skaitydamas patį kūrinį, o ne bandymą tuo kūriniu sudominti. O ir sudominti Faulkneriu nėra lengva. Tai ne pramoginė ir lengvumo jausmą teikianti literatūra.

Nors perfrazuojant to paties Faulknerio mintį apie meilę ir kančią, iš asmeninės patirties galiu patvirtinti, kad literatūros vertė – tai ta suma, kuria skaitytojui reikia už ją sumokėti, ir kiekvienąsyk, kai gauni ją pigiai, save apgaudinėji. Tik pigumas čia ne pinigų prasme – skaitytojas už vertingą literatūrą moka savo akimis, laiku, nervais, kantrybe, atkaklumu, pastangomis suprasti ir nemesti pusiaukelėje kopimo į literatūrinį Olimpą. Toliau skaityti WILLIAM FAULKNER „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau” →

[namų kino teatras:] MISTAKEN FOR STRANGERS (rež. Tom Berninger, 2013)

Kinas, Muzika, Namų kino teatras

You are fucking amazing!!! Muzikantų nuvalkioti žodžiai, taip lengvai išjudinantys gerbėjus šįkart sklido ne nuo scenos. Jei gerai pamenu, Mattas per The National pasirodymą tokių žodžių nevartojo. Ir filme „Mistaken for Strangers” jų nebuvo. Tuos žodžius ne kartą nuo sofos leidau aš, kai susirietęs žiūrėjau šitą nerealybę.

Nebežinau, ko tikėjausi ir ko ne, bet tikrai ne tokios šyzos. Ne tokios dokumentinės šyzos apie rimtą amerikiečių grupę The National, kurią sudaro du broliai Dressneriai, du broliai Devendorfai ir pagrindinis veikėjas Mattas Berningeris. Pastarasis taip pat turi brolį, jaunėlį Tomą, kurį pakvietė su kamera fiksuoti The National gyvenimą turo po Europą metu. Ir Tomas iš širdies ėmėsi darbo, kurio rezultatas negali palikti abejingų. Toliau skaityti [namų kino teatras:] MISTAKEN FOR STRANGERS (rež. Tom Berninger, 2013) →

BORIS VIAN „Raudona žolė”

Kultūra (kt.), Literatūra

Šita raudona žolė tokia niūri.

„Raudona žolė” po aiškaus ir konkretaus romano „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų” tapo savotišku stebinančiu iššūkiu. Iš aprašo nugarėlėje ir iš nuogirdų apie dar neskaitytą „Dienų putą” žinojau, kad Vianas geba perteikti siurrealistišką atmosferą, tačiau net man, atrodo išbandžiusiam jau įvairiausio žanro literatūrą, „Raudona žolė” tapo nauju skaitymo potyriu.

Puslapiai vertėsi vienas po kito, tačiau mintyse pagauti ir nusipiešti „Raudonos žolės” siužetą bei veiksmo vietas buvo veik neįmanoma. Viskas tiesiog slydo kaip lakus pajūrio smėlis pro pirštus. Visais būdais stengiausi sudėlioti mozaikos gabalėlius, tačiau mozaika ir pabaigus knygą liko miglota. Tačiau tuoj knygą ėmus skaityti iš naujo, kiekvienas sakinys įgavo naują, aiškesnę ir konkretesnę formą. Tad, taip sakant, „Raudona žolė” reikalauja mažiausiai poros skaitymų. Bet nereikia to nusigąsti – abu kartus teksto lengvumas ir imantrumas vežte veža. Toliau skaityti BORIS VIAN „Raudona žolė” →

[namų kino teatras:] CHOCOLATE (rež. Prachya Pinkaew, 2008)

Kinas, Namų kino teatras

Nesu didelis kovinių filmų (taip, čia ne tas „Šokoladas”, kur Deepas su Binoche saldaininasi) mėgėjas, bet retkarčiais, tradiciškai – prie čipsų ir alaus, prasuku kokį bajavyką, kuriam nereikalingos smegenys ir apie kurį po to nebūna nė minties girtis, o juo labiau – pristatyti G.

Tajų gamybos „Chocolate” vietomis priartėja ties neypatingumo žyme, tačiau visumoje tai filmas su puikiu vizualios kinematografijos pojūčiu. Tiesa sakant, iš Prachya Pinkaew’o, „Ong Bak” („Ong-Bak: Muay Thai karys”) režisieriaus, to buvo galima tikėtis.

„Chocolate” siužetas gal labai ir nestebina, neskaitant autistės (!) mergaitės, kuri duoda visiems į kaulus ir už save ir už savo motiną. Tačiau iki pasispardymo galima stebėti puikią kriminalinę dramą, kuri tęsiasi visą pusvalandį ir baigiasi nepakartojamo grožio muzikine kompozicija, per kurią norisi filmą stabdyti ir bėgti ieškoti autorystės. Štai ji: Toliau skaityti [namų kino teatras:] CHOCOLATE (rež. Prachya Pinkaew, 2008) →

THE PAINS OF BEING PURE AT HEART „Days of Abandon” [2014]

Albumai, Muzika

Pirmas įspūdis buvo labai prieštaringas. Toks jausmas, jog ežiuką apkirpo ir suleidus mutageno užaugino švelnų triušiuko kailiuką. Tačiau atsiribojus nuo The Pains of Being Pure at Heart gitaromis patriukšmintos praeities, naujasis albumas „Days of Abandon”, kuriam, matyt, nemažai padarė kai kurių senų grupės narių išėjimai ir naujų atėjimai, suskambo visai šviežiai ir gaiviai. Nors, ką reiktų veikti ir taip per daug statiškus kolektyvo pasirodymus, klausimas liko atviras.

Taip, jau į noise ir shoegaze lentyną „Painsų” statyti ranka nekyla, bet šitoks lengvas, veik vokalinis, įrašas puikiai įsipaišo į miegamojo romantiško indiepop stalčių. Toliau skaityti THE PAINS OF BEING PURE AT HEART „Days of Abandon” [2014] →

BORIS VIAN „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų”

Kultūra (kt.), Literatūra

Atkeršyti — daug svarbiau, ir tai padaryti reikia pačiu žiauriausiu būdu.

„Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų” – lemtingas prancūzui Borisui Vianui kūrinys. Gi būtent per pagal šią knygą pastatyto filmo išankstinę peržiūrą sustojo jauna prancūzo širdis. Bet nereikėjo rašytojo mirties, kad Vernono Sullivano slapyvardžiu parašytas kūrinys užsitarnautų tam tikrą populiarumą.

„Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų” pats Vianas nelaikė literatūriniu šedevru. Šis tekstas nepulsuoja rašytojui būdingu eksperimentiniu siurrealizmu, o skleidžia noir’inę atmosferą ir alsuoja amerikietiška kietojo detektyvo stilistika. Matyt, ne atsitiktinai Vianas vėliau ėmėsi versti Raymondo Chandlerio detektyvus, kuris, greičiausiai, tam tikros įtakos prancūzo kūrybai tikrai turėjo.

Romanas nėra standartinis detektyvas. Tai labiau savotiška keršto istorija. Rasistinio keršto. Būtent ši tematika, kaip skelbia kai kurie šaltiniai, leido kūriniui išpopuliarėti, nes viena Prancūzijos organizacija padavė Vianą į teismą už visuomenės kiršinimą. Teisminis procesas išjudino ne tik Amerikai ir Prancūzijai aktualią rasizmo temą, bet ir Viano (kuris buvo laikomas kūrinio vertėju) knygos pardavimus. Toliau skaityti BORIS VIAN „Aš ateisiu nusispjauti ant jūsų kapų” →