Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

[kaip man atrodė:] WHEN SAINTS GO MACHINE @ „Loftas“, Vilnius, 2014-03-15

Muzika

Buvo labai gerai. Išskyrus tą nesąmonę su laikais. O nesąmonė yra tokius pasirodymus pradėti po vidurnakčio. Aš suprantu, kad būtina parduoti kuo daugiau gaiviųjų, bet tai yra nesąmonė, nes, jeigu, žmogau, tu normalus ir šeštadieniais nesitūsini iki paryčių, tai turi vidurnaktį ruoštis paklausyti mylimo atlikėjo. Buvo kas išsiruošė, buvo ir kas būtent dėl laiko skipino šitą reikalą. Aš išsiruošiau. Nors ir ne nuo pačių pradžių, bet taikiau ir pataikiau ant ba.. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] WHEN SAINTS GO MACHINE @ „Loftas“, Vilnius, 2014-03-15 →

JOHN GRISHAM „Bylininkai”

Kultūra (kt.), Literatūra

Johnas Grishamas puikiai tinka troleibuse ar šiaip aplinkoje, kur nebūtina ypatingai susikaupti. 2011-aisiais baigtas amerikiečio teisinis trileris pasakoja apie “firmą-butiką”, kurį išlaiko du partneriai Finlis ir Figas (dar sekretorė ir šuo), užsiimantys smulkiais teisiniais užsakymais – skyrybos, nukentėjusiųjų avarijose žalos atlyginimas ir panašiai, tačiau kartą vienas partneris aptinka milijonus žadančią bylą – vienos vaistų gaminimo kompanijos vaistas žudo žmones. Finlis trina rankomis, Figas protestuoja, tačiau nors ir besiriedami partneriai imasi reikalo. Čia dar prie butiko durų lyg iš dangaus nukrinta iš garsios teisinės firmos save “atsileidęs”, tempo nebepakėlęs, jaunas teisininkas Deividas. Žodžiu, susirenka spalvinga teisininkų diletantų kompanija, kuri, nė karto nedalyvavusi teismo posėdžiuose su prisiekusiais, atsiduria milijoninės kolektyvinės žalos išieškojimo bylos priekyje. Toliau skaityti JOHN GRISHAM „Bylininkai” →

V V BROWN – Samson & Delilah [2013]

Albumai, Muzika

Dar vienas jau nuklausytas ir, jau galiu sakyti, išsigrynintas reikalas iš 2013-ųjų.

O jame visko tiek daug girdėjosi iš karto: The Knife, N-Trance, Wild Beasts, Erasure, Fever Ray, Active Child, Yazoo ar, jei tik norite, Alison Moyet ar Grace Jones šiuolaikiškame amplua, (o iš pirmojo karto po „Substitute for Love” ir „Nothing Really Matters” ėmiau galvoti, kad tai Madonna’os „Ray of Light” interpretacija), bet galop viskas virto į V V Brown ir nieką daugiau. Į britišką sprogdinantį ausų būgnelius prodiuserinį rezultatą. Taip negražiai norisi sakyti ne tik paklausius V V Brown debiutinio albumo „Travelling Like The Light” (2009), kuris savo paprasta pop ir dance visuma lieka toli už „Samson & Delilah” nugaros, bet ir dėl „Samson & Delilah” „indėlininkų”, kurių sąraše pamačius tokius vardus kaip Pascal Gabriel (Goldfrapp, Miss Kitten, Ladyhawke), Liam Howe (Tom Vek, Marina and the Diamonds, Sneaker Pimps), Pierre-Marie Maulini (iš M83) ir Dave Okumu (Jessie Ware), imi suprasti iš kur toks neypatingai vientisas, tačiau baisiai stiprus albumas. O jo norėtųsi dvigubo: su viena dalimi iš tokių retų vokalinių tamsių inkliuzų kaip „Substitute for Love”, „Igneous” ir „Samson”, ir su antra dalimi, kurioje kalantis bytas panardina į tranzą ir judina klausytojo galūnes su „I Can Give You More” ar „The Apple”. Pastarasis praktiškai galėtų būti kompiuterinių „Apple” vergų išsilaisvinimo himnu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Erw0XvaZ2zo

Taip ir matau kaip po eilučių „Don’t testify me/ Don’t bring me down/ Don’t hold me captive/ Not the apple of my eye / See, don’t patronize me/ I’m not your clown/ Don’t cause me suffering/ It’s over now” į sieną skrenda iPodas ir trenkęsis pažyra dalimis.
Šiaip įspūdžiui pastiprinti dar labai labai rekomenduojuprancūzišką „Obuolio” versiją – skamba dar stipriau ir dainingiau negu angliška.


Tęsiant mintį apie prodiuserinį „Samson & Delilah” atspalvį, reikia pasakyti, kad Youtube pagaunami V V Brown gyvi pasirodymai tikrai neišspinduliuoja tokios jėgos, atmosferos ir gelmės kaip studijinis įrašas. Tad kad ir kaip nesinorėtų VV Brown sumenkinti, su visa pagarba jos sceniniam įsijautimui į atlikimą, gyvai ji skamba silpnokai ir tai dar kartą patvirtina prodiuserių indėlį.

httpv://www.youtube.com/watch?v=CYWVx7F0ptg

Bet čia norisi grįžti į puikaus albumo pradžią ir pabaigai palikti su „Substitude for Love”, kuri savo eilutėmis užduoda iki paskutinio takelio neišsisklaidančią energiją.

(Į/su)sileiskit: I’m your drug/ I’m your heroin/ The inside you’re there/ You’ll let me in

httpv://www.youtube.com/watch?v=PUfhWehgWs4

http://www.vvbrown.com

[kaip man atrodė:] GARBANOTAS BOSISTAS @ „Loftas”, Vilnius, 2014-03-08

Muzika,

„Garbanotą bosistą” ar, tiksliau, dalį jų, pirmą kartą išgirdau akustiniame amplua viename privačiame vakarėlyje. Buvo labai labai intymu, gražu, nebanalu ir atmosferiška. Žinoma, skambėjo visai kitaip, nei tada, kai jie su gitaromis ir kitais elektriniais įrenginiais imasi kurti pilnos sudėties pasirodymą.

Taigi, kovo 8-oji, „Loftas”, stalelis su tulpėmis ir gvazdikais, kurių niekam nereikėjo, tirštai jaunų žmogėnų (tikrai mažiausiai keturiskart daugiau nei buvo „Glasvegas”) ir neaiški „Garbanotuosius” apšildanti grupė. Pastaroji, kol nepasikeis pavadinimo, tikrai liks neaiški, nes net keliskart matęs afišą nė vieno jų pavadinimo žodžio nepamenu. Iš pradžių tie „neaiškieji” supliekė tokį visai padorų ir nekuklų folk’n’rolą, bet po pirmųjų dviejų gabalų daugiau jokio kozirio iš rankovės nebeištraukė. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] GARBANOTAS BOSISTAS @ „Loftas”, Vilnius, 2014-03-08 →

[namų kino teatras:] 20 FEET FROM STARDOM (rež. Morgan Neville, 2013)

Kinas, Namų kino teatras

Some people will do anything to be famous, and then there are other people who just will sing.

Matytas dar iki pagerbimo „Oskaru”. Asmeniškai tikrai nemanau, kad „20 Feet from Stardom“ yra geresnis už „Žudymo aktą”. Pastarasis žiūrovui suteikia neeilinius pojūčius, geba visuomenę daryti geresne, o „20 Feet from Stardom“ yra tiesiog gera dokumentika apie mažai pastebimą muzikos rinkos dalyvių ratelį,- t.y. apie pritariamuosius vokalistus, ar paprasčiau mūsuose vadinamus „bekus”.

Jie (dažniau – jos) neminimi koncertų afišose, nedalija interviu apie naujus įrašus, nesimaudo sėkmės ir šlovės spinduliuose, nors vokalinėje visumoje jų indėlis ant scenos ar studijoje neretai yra ne mažesnis, negu pagrindinio balso.

Juostos kūrėjai nežaidžia garsiais vardais, kurie išaugo iš „bekų” – Sheryl Crow, Whitney Houston, Luther Vandross ar Cher, čia kameros šviesos seka mažiau bulvarinės spaudos puslapiuose eskaluojamas pavardes. Darlene Love, Lisa Fischer, Merry Clayton, jaunutė Judith Hill. Toliau skaityti [namų kino teatras:] 20 FEET FROM STARDOM (rež. Morgan Neville, 2013) →

GONCALO M. TAVARES „Jeruzalė”

Kultūra (kt.), Literatūra,

„Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė!”

Keista knyga apie keistus žmones. Norisi rašyti „ne tokius, kurie kasdien trinasi aplink tave”, tačiau čia ir šuo pakastas, kad mus supa būtent keisti žmonės. Ir niekad negali žinoti, kur tas keistumas slypi, nes iš išorės mes visi daugiau mažiau vienodi. O štai viduje nešamės visą praeitį, patirtį, skaudulius, traumas, individualų pasaulio matymą ir savasties užkardas, padedančias slopinti tikrąjį aš, padedančias bėgti per pasaulį. Iki tam tikro taško. Iki tam tikro įvykio…

Ernstas Špangleris stovi prie atviro lango. Pasirengęs šokti žemyn. Tik staiga suskamba telefonas…

Milija ketvirtą valandą ryto su savo skausmu nusprendžia išeiti iš namų. Išeina į naktį ir pavojingu rajonu traukia link bažnyčios… Toliau skaityti GONCALO M. TAVARES „Jeruzalė” →

AGNES OBEL – Aventine [2013]

Albumai, Muzika, , ,

Brangakmenis iš Danijos.

Visų pirma, nuostabus muzika – ne kartą pagalvojau, jog galima būtų apsieiti ir be vokalo.

Akustiškas, gyvas, kamerinei aplinkai tinkantis, folko ir klasikinės muzikos įtakotas skambesys žavi derme ir plaukte plaukia. Jau vien plika fortepijoninė įžanga „Chord Left” leidžia suprasti, kad tai bus kažkas tyro, gryno ir nuostabaus. Vėliau prisijungia violončelė ir smuikas. Ir tai – daugiau nei pakanka.

Debiutinis Agnes albumas „Philharmonics” (2010) taip pat buvo neprastas (ypač „Riverside” ir merginai padariusio įtaką John Cale „Close Watch” interpretacija), bet per tuos trejus metus merginos skambesys dar labiau subrendo, išsigrynino ir tapo gilesnis, nors iš gražaus liūdesio ir melancholijos rėmų nepasitraukė. Toliau skaityti AGNES OBEL – Aventine [2013] →