“Būna gerų kunigų ir blogų kunigų. Tiesiog aš esu blogas kunigas.”

Džiugu (nors ir be reikšmingos romanui Johno Updike’o 1990-aisiais parašytos įžangos) pagaliau skaityti Grahamo Greene’o “Galybę ir garbę” lietuviškai, nes vis kartojami “Tykiojo amerikiečio” ar “Garbės konsulo” leidimai jau atrodo juokingai. O tie kartojimai lyg ir turėtų rodyti, jog Lietuvos skaitytojai Greene’o neignoruoja, tad gal ateityje sulauksime ir daugiau šio anglo kūrinių vertimų.

Romanas “Galybė ir garbė”, kartu su “Tykiuoju amerikiečiu” laikomas vienu reikšmingiausių autoriaus kūrinių, kuris parašytas dar 1940-aisiais nukelia skaitytoją į Meksiką, į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, kai vietinė valdžia visomis išgalėmis kovojo prieš Katalikų Bažnyčią. Užsieniečiai dvasininkai buvo išsiunčiami iš šalies, bažnyčios turtas nusavinamas, o likę kunigai persekiojami už draudžiamų krikščioniškų apeigų atlikimą. Apie vieną tokį kunigą, keliaujantį po skurdo ir religinės nesantaikos nualintą šalį, pasakoja Greene’as.

Knygos herojus – nestandartinis dvasininkas – bevardis girtuoklis (“whisky priest”), kuris į skaitytojo akiratį pirmiau patenka kaip alkoholikas, o tik vėliau – kaip Dievo tarnas. Jį kamuoja abstinencijos sindromas (“Šią akimirką užvis labiausiai trokštu išgerti, labiau negu Dievo”), ant kulnų lipantys policininkai, premiją už jo galvą norintys gauti vietiniai ir pašaukimas, kuris pripratino prie šventinto vyno ir dabar grasina mirtimi.

Kunigas bėga per šalį lyg per savo gyvenimą: sugrįžta į vietas, kuriose nusidėjo, kur iš spintų išlenda numarinti praeities skeletai, kur likimas verčia pasitikrinti savo sąžinę ir tikėjimą. Jo kelionė – lyg piligrimystė link kūniškojo (pabėgimas nuo persekiotojų) ir dvasiškojo (galimybė atlikti išpažintį) išsigelbėjimo.

“Galybė ir garbė” ne kartą (ypač scena su šunimi ir kaulu) priminė C. McCarthy “Kelią” (žinoma, reikėtų sakyti atvirkščiai, tačiau skaitymo eiliškumas daro savo). Tokia pat apokaliptiška, bedieviška, antihumaniška, beviltiška. Kaip vienoje scenoje taikliai išsireiškė vienas veikėjas, rodanti “kaip senka visa pasaulio viltis”.

Daug keliavęs po pasaulį Greene’as puikiai išmano apie ką rašo, todėl “Galybės ir garbės” tekstas alsuote alsuoja autentiška aprašomo laikmečio Meksikos atmosfera. Tiesiog matai, kaip ant sukiužusių lūšnų stogų eilinės aukos lūkuriuoja grifai, kaip pokšėdami nuo lubų krinta tarakonai, kaip alinantis karštis ir visuotinis skurdas apsėda smegenis.

Greene’as taip pat žavi meistrišku rašymo stiliumi  – konkretus žodis, lakoniški gyvi dialogai, reikiamų aplinkos detalių akcentavimas, įtikinami žemiški charakteriai, gilus psichologizmas ir gebėjimas dramatiškas situacijas pateikti kasdieniškai, neperspaudžiant nereikalingomis scenomis, žodžiais, nesistengiant skaitytojui visko sukramtyti, nesmerkiant ir neteisinant, nemoralizuojant. Jis tiesiog pasakoja apie eilinius ribotus žmones (“Kaip dažnai kunigui tekdavo klausytis tos pačios išpažinties – žmogus toks ribotas, kad jam trūksta net išmonės naujai ydai išrasti; tiek pat težino ir gyvuliai.”), kurie savyje nuolat nešiojasi angelą ir velnią, ir tik nuo situacijos bei įvairiausių veiksnių priklauso, kuris – baltasparnis ar raudonuodegis – paims viršų. Čia ir šios knygos klasiškumas. Aktualumas šiandien. Nors reikia pripažinti, kad tik aname amžiuje toks kūrinys (tematikos prasme) galėjo sukelti pakankamą šurmulį, kad jį linksniuotų ir akademinė visuomenė, ir eiliniai žmonės, ir net popiežiai. Šiandien, kai apie tikinčiųjų ribotumą, kunigų ištvirkavimus, Bažnyčios “šventeiviškumą” galima šypsantis skaityti Račo bloge ar ironiškoje R. Dawkinso “Dievo iliuzijoje”, Greene’o blogasis kunigas atrodo eilinis ribotas žmogelis, nekeliantis ypatingų emocijų, per savo trumparegiškumą ir kvailumą vardan krikščioniškos pasakos paaukojęs gyvybę. Bet čia jau būtų visai kita tema.

ps. J. Updike anglišką įžangą galite rasti čia.

—–

Informacija apie knygą:  [romanas] / Graham Greene „The Power and the Glory”; iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė. – Vilnius : Sofoklis, 2013. – 334, [1] p. – ISBN 978-609-444-114-1.