Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

[kaip man atrodė:] GLASVEGAS @ „New York”, Vilnius, 2014-02-02

Muzika,

Koncertai sekmadieniais yra gėris. Prasideda ir baigiasi laiku. Aišku, nusitašyti prieš darbadienį tik nepatogu, tai ir pasirodymus tenka vertinti blaivia ausimi. O tai, tūnant po “New York” klubo balkonais, nėra lengva – patalpa džeržgiančioms gitaroms nėra maloninga. Juolab kai klausytojų tik saujelė. Nesitikėjau, kad klubas sprogs, bet stebino matant ne daugiau poros šimtų žmogystų. Žodžiu, ištikimų melomanų vakarėlis su ne pirmo ryškumo škotiška grupe.

Apie šildytojus iš Šiaulių “The Colours Of Bubbles” galiu tik pasikartoti: dar po jų pirmojo EP sakiau, kad išvystę country liniją, galėtų tapti išskirtinio braižo Lietuvėlės bandu, dabar gi, tiesiog, groja neprastai, bet unikalumo visumoje negirdėti.

“Glasvegas” taip pat neblizgėjo ypatingumu. Nors niekas stebuklo ir nelaukė. Gi ne veltui per vakarą gal penkis kartus girdėjau frazę, kad pirmas jų albumas buvo geriausias, o paskutinis – šūdas. Bet tai niekaip neatsiliepė pasirodymui. Ketveriukė skleidė tokį vientisą indieroką, kad, nebūnant prisiekusiu gerbėju, išskirti kas yra iš pirmo, kas iš paskutinio ilgagrojo buvo sudėtinga. Gerai, gerai, nemeluosiu – per “Go Square Go” koks dvidešimt prisiekusiųjų šokinėjo į viršų, o po „Daddy’s Gone”, netikėtai pačiam kolektyvo balsui James’ui Allanui, radosi kas užtraukia “forget your dad, he’s gone”. Tikrai nuostabu, kaip tokia daina galėjo virsti roko hitu. Pats Allanas stebėjosi. Stebėjosi ir siūlymu vis išlenkti viskio, bet į pabaigą pasidavė ir nusileidęs nuo scenos vieną stiklą gurkštelėjo.

Tokie tad kirba likę akcentai, bo akių labai kur ganyti nebuvo. Nebent į barabanščikę, kuri žiūrėjosi ne tik dėl moteriškos lyties, bet ir dėl to, jog visą pusantros valandos lazdelėmis atmosavo stovint. Įdomokoka buvo.

Dar atminty liko paskutinis vakaro fejeverkas su “Lots sometimes”. Per šį škotai iššaudė visus šovinius. Tiksliau, tik per šį ir šaudė – supliekė tikrų tikriausią kulminaciją (bent palyginus su visu pasirodymu). O bet tačiau, kodėl tokio ar panašaus muzikinio finto negalėjo išmesti anksčiau? Būtų gavę papildomų taškų. Dabar gi visas pasirodymas dvelkė vientisu nuoboduliu ir lėto tempo agonija. Jokių kompozicinių kulminacijų, jokių improvizacijų, jokių muzikinių pastangų sužavėti klausytoją. Todėl ir skirstėsi liaudis be didelės euforijos. Traukė namo. Klausyti pirmo albumo. Tikiuosi Tomas ne vienintelis buvo, kuris liko laukt parašų ant antrojo albumo vinilo.

httpv://youtu.be/BPdwKTk9qaQ

from Vilnius

httpv://www.youtube.com/watch?v=LgWMfHImBLY

from kitur

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2014, sausis]

Kultūra (kt.), Literatūra

Artėjančią Vilniaus knygų mugę smagu pasitikti su „Litexpo” spaudos centro pranešimu, kuriame teigiama, kad „lankytojų dėmesį kaustys ilgai laukti susitikimai su keliasdešimt užsienio svečių”, ir smagiu Lolitos Varanavičienės „paantrinimu”, jog žymiems rašytojams Lietuva yra neįdomi. Tai, žinoma, ne priežastis į mugę nesibrauti. Ten sklandanti atmosfera ir vykstantys renginiai turi savo žavesio, nors praėjusios mugės tik patvirtino, kad tik pasirodžiusių naujų knygų mugėje graibstyti neverta – jos gali pasirodyti ne tik pigesnės, bet netgi brangesnės, nei tuo pat metu siūlomos knygynuose ar internete. Tad į būsimas naujienas ypatingai nesižvalgysiu, o bandysiu surankioti, ką per paskutinius porą mėnesių praleidau.

Kol kas geidžiamiausias skaitinys – „Rašytojų sąjungos” leidyklos išleista Gonçalo M. Tavares “Jeruzalė”.

Portugalų rašytojo trijų valandų romanas

Trys valandos – tik tiek trunka romano „Jeruzalė“ veiksmas. Knygos veikėjus į naktinį miestą išstumia fizinis ir dvasinis alkis, kančios ir nė per žingsnį neatstojančios praeities įvykių šmėklos.

Kaip persipins šių skirtingais tikslais tuščiomis gatvėmis klaidžiojančių žmonių keliai? Kokia jėga nulems jų likimus?

Jeruzalė šiame romane – ne miestas, tai simbolinė vieta, kur, susidūrus meilei ir neapykantai, racionaliam protui ir beprotybei, nusikaltimui ir bausmei, ištirpsta visos ribos tarp jų ir lieka tik tikėjimas ir viltis…

Daugiau…

—–

“Vaga” išleido mūsuose jau iš “Laiškų knygos”  žinomo Michailo Šiškino romaną “Veneros plaukas”.

Iš pažiūros nesudėtingas siužetas – keturios istorijos audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą – autobiografinį – dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane Veneros plaukas vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce’o Uliso ribuliai.
Daugiau…

—–

Savų knygų nemokanti populiarinti leidykla “Žara” išleido nuostabų prancūzo Michelio Tournier (lietuviškai dar turime jo “Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai”, “Kasparas, Melchioras ir Baltazaras”) romaną “Girių karalius”. Nepraleiskite.

Pagrindinis veikėjas Abelis Tifožas – keistas personažas. Vaikystėje nepatyręs švelnumo, vėliau atbukintas mechaniko amato, jis tampa visuomenės priešu, budeliu ir sykiu auka. Per karą patekęs į vokiečių nelaisvę ir išsiųstas į Rytų Prūsiją, Abelis atsiduria darbo stovykloje. Netoliese yra Gėringo, Romintos žmogėdros, medžioklės plotai. Paskui likimas nuveda jį į Kaltenborno tvirtovę, kurioje įsikūrusi karo mokykla. Tada, ieškodamas šiai mokyklai mokinių, jis tampa Kaltenborno žmogėdra. Daugybė įvykių ir apmąstymų, širdyje įsižiebusi meilė žmogėdrą paverčia šv. Kristoforu.

 Daugiau…

—-
Sofi Oksanen gerbėjai jau gali ieškoti trečiosios tetralogijos dalies “Kai dingo balandžiai”.

„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys.
Daugiau…

—- 

Ir pabaigai pora negrožinės literatūros knygų:

Ilja Bereznickas “Animacijos menas” knygos pavadinimas kalba pats už save.

Knyga „Animacijos menas” pristatoma pasaulio ir Lietuvos animacijos istorija nuo jos gimimo iki šių dienų. Joje pateikiama daug įdomių ir niekur neskelbtų detalių apie JAV, Izraelio, Norvegijos ir kitų šalių animacijos kūrėjus bei kompanijas, su kuriais teko dirbti ir bendrauti autoriui. Tai pirmoji tokios informacijos gausos knyga Lietuvoje, skirta animacijos menui. Knyga pravers kino profesionalams, studentams, moksleiviams ir kiekvienam skaitytojui, besidominčiam animacijos istorija.

„Rašyti šią knygą paskatino tai, kad mes beveik neturime originalių leidinių animacijos tematika. Džiugu, kad pastaraisiais metais pasirodė keletas verstinių ir Lietuvos animatorių išleistų knygų. Viliuosi, ir ši ras savo vietą tarp jų. Tobulėjant šiuolaikinėms technologijoms, animacija pasidarė prieinamesnė daugeliui žmonių. Atsirado daugiau savarankiškų filmų studjų ir mokyklų, kuriose pradėta dėstyti animacija.” Daugiau…

—–

Knygynus pasiekė lietuviškas pasaulio kino istorijos tęsinys, parengtas lietuvių autorių. Pasak leidinio sumanytojų, antroji „Trumpos kino istorijos“ dalis, skirta apžvelgti kino raidą nuo XX a. 5-ojo deš. iki šių dienų, tęsia bandymą sukurti nuoseklų kino istorijos gidą. Susiorientuoti jos procesuose ji padės ne tik moksleiviams, studentams, bet ir vis dažniau kino teatrų duris varstančiam kino mėgėjui. Knygą išleido VŠĮ „Vaizdų kultūros studija“, jos redaktorės – kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė ir Neringa Kažukauskaitė.

„Trumpa kino istorija“ – tai jungtinis Lietuvos kino kritikų ir apžvalgininkų veikalas. Jį rengiant bendradarbiavo kelios kartos. Čia susipynė patyrusių kino kritikių (I. Keidošiūtės, R. Paukštytės, Ž. Pipinytės, A. Kancerevičiūtės, N. Kažukauskaitės, kt.) įžvalgos ir savitas jaunesnės kartos (L. Brašiškio, V. Gecevičiaus, M. Ivanov, G. Jurevičiūtės, kt.) žvilgsnis.

Tikras malonumas žvalgyti kino istoriją su šviesaus atminimo kino kritiku Sauliumi Macaičiu. Knygoje spausdinami skirtinguose leidiniuose anksčiau publikuoti jo tekstai apie Andrejų Tarkovskį, Frederico Fellini, kt.

Daugiau…

—–

O žvelgdami į ateitį laukiame: Davido Lyncho “Pagauti didžiąją žuvį”.

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, spalis – lapkritis]

DAN BROWN „Inferno”

Kultūra (kt.), Literatūra, , , , ,

“Inferno” – dar vienas Dano Browno simbolinis blynas su jau iš “Da Vinčio kodo”, “Angelų ir demonų” bei “Prarasto simbolio” pažįstamu Robertu Lengdonu, Harvardo universiteto simbologijos profesoriumi. Šįkart Lengdonas gelbėja pasaulį pasitelkęs Dantės “Inferno”, arbą “Pragarą”, “Dieviškosios komedijos” pirmosios dalies tekstą. Laksto profesorius po Florenciją, Veneciją ir trumpam šokteli į Stambulą, seka pasaulį sunaikinti siekiančio piktadario pėdsakais, kurie, kaip nebūtų keista, vien simboliais grįsti…

Žodžiu, šabloniškas Browno trileriukas, kurio nei vienu puslapiu netiki, tik verti puslapius ir karts nuo karto panaršai internete, kad pamatytum ar prisimintum tekste minimas įžymybes. Skaitant „Inferno” eilinį kartą galima įsitikinti, kad tokioms knygoms – su intertekstualumu – būtinas hipertekstas ar bent iliustracijos, nuotraukos, kurios pakeltų knygos vertę bent informatyvumo lygmenyje. Taip pat pagelbėtų atsijoti fikciją nuo faktų, nes Browno tekstas persipina neaiškiu pramano ir realybės santykiu, tad visumą imi ir priskiri medui, pagadintam šaukštu deguto. Nors šiuo atveju, matyt, tiksliau būtų sakyti “deguto statinaitė su šaukštu medaus”. Medumi man pasirodė visi postringavimai apie žmonijos populiacijos besaikį didėjimą, kuris anksčiau ar vėliau pražudys ir planetą, ir pačią žmoniją; dialogai apie neigimą – žmogaus proto apsaugos mechanizmą, atmetantį bet kokią tikrovę, kurios sukelto streso nepakelia smegenys; mintys apie planetos lyderių ir eilinių žmonių abejingumą (nusigręžimą) žinioms apie tirpstantį arkties ledą ar biologinės rūšies išnykimą. Man džiugu, kad ir tokie popsistai kaip Brownas ima kalbėti apie šiuos dalykus.

Deja, minėta teorija, kaip ir puikiai romano siužetui tinkama mintis apie geranorišką savižudybę, buvo paliesta labai paviršutiniškai ir realių šaltinių, kuriais rėmėsi autorius rašydamas knygą nei knygos pabaigoje, nei išnašose nerasime. Brownas ne Michaelis Crichtonas ir net ne Ianas Flemingas, kurio Džeimsas Bondas daro gyvo žmogaus įspūdį. Browno Lengdonas ir kiti knygos veikėjai elgiasi ir mąsto holivudiniais šablonais, gelbėja pasaulį plikomis rankomis, stengiasi paveikti skaitytoją pigiais triukais, bet jam tai nepavyksta. Rašytojas geba prirankioti įdomių idėjų, faktų, prielaidų, interpretacijų, tačiau negeba to tinkamai sukomponuoti į visumą. Jis perkrauna romano siužetą, aplipina nereikalingomis atšakomis, personažais, kuriuos panaikinus romanas nieko neprarastų. Gal net liktų daugiau erdvės atsiskleisti charakteriams ir galima būtų labiau motyvuoti veikėjų poelgius. Pavyzdžiui, man visai neaišku, kam buvo reikalingas Lengdono atminties praradimas? Panašu, jog vien tam, kad galėtų „išmesti” informaciją apie benzodiazepininius preparatus. Bet tai neveikia. Ir tokių “perpildinių” knyga tikrai nestokoja.

Jeigu “Da Vinčio kodas” dar pajėgė išjudinti vaizduotę ir leido įtikėti Browno išplėtota sąmokslo teorija, tai “Inferno”, net prifarširuota istorinių žinių, meno ir architektūros, superslaptų korporacijų, genijų su 208 IQ, fantastiškų virusų, naujausių technologijų ir bondiškų gaudynių scenų, nusirito iki juokingai silpno ir nuspėjamo „Meteorito“ („Deception Point“).

Vienareikšmiškai negaliu teigti, kad “Inferno” neverta skaityti ir tik tuščiai sugaišite laiką – tikėtina, kad šį tą naudingo sužinosite, gal net kils noras imtis „Dieviškosios komedijos” teksto, tačiau trilerio žanre tikrai esti daug geresnių pasirinkimų. Pavyzdžiui, kad ir minėtas Crichtonas ar Frederickas Forsythas.

—–

Informacija apie knygą: [romanas] / Dan Brown ; iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. – Kaunas : Jotema, [2013]. – 413, [2] p. – ISBN 978-9955-13-397-1 (įr.)

J. G. BALLARD „Avarija”

Kultūra (kt.), Literatūra

“Man “Avarija” yra romanas su laiminga pabaiga”

Iš interviu su Ballardu.

O man “Avarija” – nerimą galvoje pasėjanti knyga, tikrai neturinti daug sąsajų su laime. Po tokios tiek vairuoti automobilį, tiek būti keleivio rolėje darosi nejauku, nes vis sugrįžtu prie minties, jog kažkur pakely būriuojasi tokie tipai kaip Balardas. Jų turėtų būti nemažai; jie stebi automobilių srautą, geria išmetamųjų dujų debesis, dreba iš malonumo sulig kiekvienu automobilio prašvilpimu, ko liečiančiu veidrodėliais alkūnę, ir su nekantra laukia avarijos, prieš kurią lyg ekshibicionistai imsis stimuliuotis. Tol, kol kūno syvais aptaškyti salonai, sugurinti skeletai su atvirais kaulų lūžiais, žibintų duženos, varvantys tepalai ir antifrizas, sulamdyti kapotai neprives prie orgazmo.

Tokie herojai pasitinka skaitytoją J. G. Ballardo romane “Avarija”, kuriame pats Ballardas nepabijojo sudalyvauti pagrindiniame vaidmenyje.  “Avarija” – tikrai unikalus kūrinys, kuriame aprašyta vizija lengvai šokiruoja ir išmuša iš vėžių. Knygos scenas galima publikuoti tik su “S” ženklu, o nesušvelnintą ekranizaciją tikrai pašalintų iš “Youtube”. Ir nereikia pasakoti, jog ten galima rasti pilną Cronenbergo “Avarijos” versiją – ši, palyginus su knyga, tikrai alsuoja švelnumu ir neperteikia detalaus “iškrypusių technologijų pagimdyto seksualumo” įspūdžio.

Kalbant apie “Avariją” kaip apie literatūrinį kūrinį, tai noriu pasakyti, kad kiek ir nusivyliau,- siužetas stokoja intrigos, todėl pirmoji knygos pusė ėjosi labai sunkiai – automobiliniai terminai, pastraipos, puslapiai, prifarširuoti tarptautinių techninių žodžių ir neleidžiantys suvokti jų reikšmės bendrame kontekste, skaitėsi labai neskubriai ir be didelio įtraukimo. Tik po keliasdešimties puslapių apsipratau su terminija, ilgų sudėtinių sakinių struktūra, pagavau teksto ritmą, kuris pulsuoja lyg megapolio transporto srautas, ir ėmiau suprasti, kad visos “sunkinančios” priemonės naudojamos vardan bendros technologinės atmosferos, kuriai analogų galima rasti nebent fantastinių kiberpanko knygų puslapiuose.

Kaip pats autorius įžangoje sako: “Mes gyvename milžiniškame romane. Rašytojui vis mažiau būtina išrasti grožinį, pramanytą savo romano turinį. Fikcija jau supa mus. Rašytojo užduotis dabar – išrasti realybę.” Ir Ballardas ją išranda. Sulieja avariją, žmogaus žūtį, ir obsesiją, geismą, pasitenkinimą į vieną. Jo pasaulyje žmogus gyvena tarp mašinų ir sekso, o viena kitam netrukdo, kaip tik – vienas kitą veda į priekį. Ir sunku pasakyti, ar tai pramanas, ar realybė, prieš kurią mes tiesiog užsimerkiame. Jeigu Ballardas “Avariją” rašytų šiandien, tikėtina, jog knygos puslapiuose ir veikėjų kūnų angose vietą rastų tiek “Iphone’as”, tiek “Nexus”, o naujų žaisliukų pernakt eilėse laukiantys pirkėjai pasiduotų nesibaigiančiai orgijai, kurios metu daužytų į grindinį savo išmaniuosius ir “Gorilla” stiklu lytiškai susijaudinę žalotų partnerių kūnus. Ar nustebtume tokį faktą perskaitę viename iš naujienų tinklapių? Vargu.

“Avarijos” perversijos taip pat nestebina (bent manęs) savo pobūdžiu, kompozicijomis, labiau – išdrįsimu apie tai kalbėti (juolab 1973-iaisiais) ir pateikti viską su mažiausiomis detalėmis, su įžūliu atvirumu, pasimėgavimu, su įtaigumu, kuris ilgainiui įsėdo į smegenis taip, jog net ėmiau suprasti Ballardą ir Voeną (čia dar toks vienas pamišęs romano veikėjas) ir pradėjau pats norėti išbandyti avarijos teikiamą seksualinį pasitenkinimą. Tik tam, matyt, kaip Ballardui pirmiau reikėtų kelionės su LSD, apie kurią knygos 165 puslapyje bei įvairiuose interviu rašytojas prisipažįsta. Bet, nesileidžiant į Ballardo kūrybos inspiracijas, noriu tiesiog reziumuoti, jog “Avarija” yra originalus XX amžiaus technopornoromanas, kuriam analogų kol kas nežinau.

—–

Informacija apie knygą: Avarija / Crash : [romanas] / J.G. Ballard; iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Kaunas: Kitos knygos, 2010. ISBN: 9786094270154

 

 

ALCEST – Shelter [2014]

Albumai, Muzika, ,

Mistiškųjų prancūzų Alcest sugrįžimo į Lietuvą proga negalima pro akis ir ausis praleisti jų naujojo darbo „Shelter”, kurio dalį labai tikėtina galima bus išgirsti gyvai.

„Shelter” dar netapo besąlygiškai mylimu ir po nuostabaus “Les Voyages de l’Âme” tai bus padaryti nelengva, tačiau visumoj naujajam įrašui nėra daug ką prikišti. Alcest žengia vis lengvesnio skambesio keliu ir nenustebsiu, jei dar po poros metų skambės kaip Sigur Ros „Með Suð Í Eyrum Við Spilum Endalaust”. Čia galima „kaltinti” ir „Shelter” prodiusavusį Birgir Jón Birgissoną (Sigur Ros), kuris įnešė prancūzams daug šviesos ir atmosferinio grožio, tačiau pradangino tamsą, kurioje, mano ausimis, slypėjo daugiau gelmės ir jėgos. Tačiau toks posūkis man atrodo visai nesmerktinas – tai daug geriau nei klausyti toje pačioje pelkėje albumą po albumo žvejojančių kolektyvų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=ADIEAW65H5o

Taigi, Alcest atsisveikino su kietumu, metališkumu, žvėriškais riksmais, šėtonais ir pavirto religingais grožio, meilės (vos ne dream pop) ir šilumos skleidėjais. Toks apibūdinimas skamba kiek keistokai, bet jis reiškia ne dabartinio skambesio sumenkinimą, o apibūdina žingsnį, kai kolektyvas išlenda iš rūsių ir išplaukia į platesnius vandenis. Ne, aš neskaičiavau, bet iš patirties sakau, kad lengvesnė muzika sutraukia daugiau klausytojų. Ir tai nėra blogai, nes pasiūla visuose žanruose ir stiliuose yra veik begalinė. Nusivylę Alcest palengvėjimu be naujos muzikos tikrai neliks, o nauji fanai galės svaigti ir nuo „Shelter”. Angliškai atliekama lyrinė baladė „Away” leis grupei praplėsti ir savo geografiją, juolab, kad joje featurina Neilas Halsteadas iš legendinių „Slowdive”.

httpv://youtu.be/C7Bc48op7t0

„Shelter” tikrai gražus albumas, tą grožį galima gerte gerti, o kai norėsis energijos ir paslapčių, bus galima prisiminti „Les Voyages de l’Âme” – ‘tsakant lengvai galima mylėti abu minimus albumus.

Nesudarant įspūdžio, jog „Shelter” yra stebuklų stebuklas, leisiu sau pasakyti, kad kompozicijos kiek nuspėjamos, ilgasis dešimtminutis opusas „Delivrance” į pabaigą net gali pabosti, tačiau vis tiek tai labai kokybiškas įrašas naujų muzikinių metų pradžiai. Ir – tokiam atmosferiniam shoegaze’ui prancūzų kalba lipte limpa.

Albumas pitchfork’e.

Susimatysime koncerte.

[kino trumpuliai:] ДЕВУШКА С КОРОБКОЙ (rež. Renata Litvinova, 2013) ir ZEMFIRA

Kinas, Kino trumpuliai, Muzika, ,

Renatos Litvinovos ir Zemfiros gerbėjams. Tiksliau, gal gerbėjoms, nes jų teko sutikti daugiau.

Litvinova parašė scenarijų ir pati režisavo pusvalandžio trukmės nebylų filmą „Mergaitė su dėže”, kurio muzikinį takelį „apiformino” padružkė  Zemfira.

Filmas skirtas rusų dizainerio Alexander Terekhov rūbų kolekcijos pristatymui, bet tai nieko nesako – Litvinova susuko šaunią, kiek anuos, nespalvotus, laikus menančią istoriją, kurioje galima išvysti tiek ją pačią, tiek mūsų (kiek ten jos mūsų belikę) Ingeborgą Dapkūnaitę.

httpv://youtu.be/BV50wVi1D9E

O kam mažai filmuke Zemfiros, tai prieš naujuosius ji atliko dvivalandinį koncertą, kurį tiesiogiai transiliavo internetan, o dabar tie internetai leidžia pažiūrėti ir netiesiogiai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=tX_le18TPTc

ATGRUBNAGIS – Basos bossanaktys [2013]

Albumai, Muzika, , ,

Daug tikrai nutekėjo vandens, prie kompiuterių jau nuo akmens.

Taip dainuoja Atgrubnagis bosanovoje „Tiems geriems laikams”, o aš skaičiuoju, kad nuo „Saulėtekio” jau nutekėjo šešeri metai, per kuriuos paslaptingasis lietuviškasis bliuzmenas padovanojo šešeris albumus. Šeštasis, apie kurį kūrėjas atsiliepė, kaip apie paskutinįjį šiame jo gyvenimo etape, tai šis, apie kurį dabar rašau – „Basos bossanaktys”.

Galima buvo pridėti šį reikalą prie geriausių 2013-ųjų albumų, tačiau norėjosi skirti jam, kaip vieninteliam lietuviškam albumui, daugiau dėmesio. Žinoma, po fiaskinių M.A.M.A. lengva man kalbėti, kad šitas albumas geresnis už daugelį ten nominuotų. Bent įdomesnis ir instrumentine prasme tikrai turtingesnis net už laimėjusį, bet masėms vargiai tai įrodysi. Atkirs, kad ir paprastu, „čia net priedainių nėra”. Na, beveik nėra. O  ką, jie būtini?

Bet ne lygint ir priedainių ieškoti čia susibūrėme. Bandau jums pristatyti vieną geriausių, mano manymu, praeitų metų ir patį geriausią Atgrubnagio albumą. Taip sakant, gulbės giesmę.

Pagal albumo pavadinimą, žinant Atgrubnagio meilę bosanovoms ir jų gimtinei, tikėjausi vieno rečiausio muzikinio reiškinio – lietuviškų bosanovų. Jų gavau, ir su kaupu. Dabar Rokfelerių „Puse lūpų” bus galima ilgesniam laikui atidėti į šalį.

„Basos bossanaktys” svaigina lyrika, gyvenimiška išmintimi, profesionaliu atgrubnagišku skambesiu (ot koks oksimoronas) ir braziliškai lietuviška nuotaika. Kartais Atgrubnagis leidžia sau užsimiršti ir pabėga nuo albumo koncepto – pamyli gitarą kiek stipriau, nei norėtųsi, sugriauna skleidžiamą ramybę, bet tokia meilė turi savų priežasčių ir už tai negali pykti. Juoba, kai netikėtai greta šešiastygės išgirsti fortepijoną ir saksofoną.

httpv://www.youtube.com/watch?v=KGEo0mkqgpE

Ten, kur gimsta bosanova

Atgrubnagis toliau eina savo paties išminta vaga, ir nors bando keistis, ieškoti naujų kampų, tačiau išlieka toks pat namudinis (ne blogąją prasme) ir intymus, toks pats atpažįstamas savo braižu, balsu ir skambesiu. Tai ir gerai, ir blogai. Gerai, kad turi savastį. Prastai, kad nuo pat solinio muzikavimo pradžios nekinta kai kurios natos – kalbu apie mušamųjų partiją, kuri greta profesionalaus gitaravimo vietomis atsiduoda paprastumu ir pigios kompiuterinės lėkštės ilgainiui ima virsti prastumu.

Bet čia ieškant tobulumo… Gi suprantu, kad burbėti ant žmogaus, kuris vien savo triūsu paleido į pasaulį tokį rezultatą kaip visos „Basos Bossanaktys”, negražu, bet pažįstantys mane supras, kad iš seno bambeklio lūpų tai menkas priekaištas. Mūsieji turėdami kapšus skambančiųjų negeba profesionaliose studijose įrašyti nė pusėtinai tiek stipraus ir gilaus albumo.

Šiaip pasvajoju, kad gal išauš tokia diena, kai laikysiu rankose Atgrubnagio „Basų bossanaktų” vinilą, kuriame tie patys gabalai bus perrašyti profesionalioje studijoje su keliais talkininkais. Įsivaizduoju, kaip tai įtakotų esamą garsą ir veik susileidžiu iš malonaus saldumo. Beje, tai visai galėtų būti nesavanaudiškas metų tikslas. Kaip Atgrubnagis rašo albumo buklete: niekada ir nesužinosi, kiek ir kokių sulčių gali iš savęs išspausti, jei neišbandysi savęs. Tad, verta pabandyti.

Susidomėjusiems:

garsas http://atgrubnagis.bandcamp.com/ arba http://atgrubnagis.com/index.php/en/music

FB – https://www.facebook.com/pages/Atgrubnagis/215530175134431

ps. Beje, turi Atgrubnagis ir kitų meninių polinkių. Pvz., kurti savo gabalams video klipus. Jie čia – http://www.youtube.com/user/aklektika?feature=watch

G.eriausi 2013 metų filmai

Kinas, Namų kino teatras

Trumpa įžanga – pavydžiu, kas nematė kurio nors iš šitų filmų.

DIDIS GROŽIS (La grande bellezza / The Great Beauty), 2013
Nerealiausias metų vaizdas.

PRIEŠ VIDURNAKTĮ (Before Midnight), 2013
Genialu. Trečią kartą.

ŽUDYMO AKTAS (The Act of Killing), 2012
Ilgam įsimenančios formos dokumentika.

ADELĖS GYVENIMAS (La vie d’Adèle / Blue Is the Warmest Color), 2013
Norisi pasakyti, kad pagaliau turim tikrą Filmą, kur tikra meilė tik tarp moterų, bet tai būtų per daug siauras pasakymas. „Adelės gyvenimas” (net stebina, jog pastatytas pagal komiksą) yra seksualinės pakraipos ir meilės paieškos, atradimo, susitapatinimo ir jausmų ugdymo istorija, papasakota su nerealiu kinematografišku jausmu, kuris žavi, jaudina (ir seksualiai), stulbina ir galop nuliūdina.

THE BROKEN CIRCLE BREAKDOWN, 2012
Belgų režisieriaus filmas, kuris vertas visų išlietų ašarų. Be galo jautriai, muzikaliai ir estetiškai pateikta vėžiu sergančios mergaitės tėvų meilės istorija negali palikti abejingų. Jausmas po filmo buvo kaip po „Walk the Line”, tik be jokio happyendo.

GERIAUSIAS PASIŪLYMAS (La migliore offerta / The Best Offer), 2013
Giuseppe Tornatore didingai sugrįžta su menišku trileriu, kuriame menas ir meilė ore sklando. Geoffrey Rush po „Shine” čia vėl blizga visa savo didybe. Dėl Rush’o panašumo į Toni Servillo ir dėl kai kurių epizodų norisi „Geriausią pasiūlymą” lyginti su „Didžiu grožiu”, ir, iš tiesų paralelių galima rasti. Intriguojanti, netikėtumų ir aukščiausios prabos Rush’o vaidybos prisodrinta juosta, kurios nereikėtų praleisti. O kur dar Ennio Morricone garso takelis.

FRUITVALE STATION, 2013
Žiaurios, tikrais įvykiais paremtos, realybės drama. Nufilmuota su jausmu ir tobulai sudėliotais akcentais. Dar dabar prieš akis stovi scena, kaip tėvas su dukra lenktyniauja, kas greičiau iš darželio pasieks automobilį. O paskutines keliolika filmo minučių nuryti gerklėj susikaupusį gumulą buvo neįmanoma.

12 YEARS A SLAVE, 2013

Stiprus filmas. Ne tik sukrečiančiais vaizdais ir nematytomis vergų kankinimo formomis. Vizualus. Muzikalus. Aktorinis. Daugialypio siužeto. Kontrastingų antihumaniškų scenų. Nors siekti žiūrovą paveikti nuo plakimo lakstančiomis vergo mėsomis nėra pagirtina.

KALINIAI (Prisoners), 2013
Atrodo kriminalinis trileris jau seniai išsemtas, bet Denis Villeneuve su nuvalkiota dingusių mergaičių tematika sugeba užgniaužti kvapą ir auginti įtampą lyg koks Hičkokas. O ir x-menas Hugh Jackman čia pasirodo neįprastame amplua, nors iki aukštos klasės aktoriaus netempia, greta Jake Gyllenhaal atrodo nelygiaverčiai. Bet tik toks šio filmo trūkumėlis.

VAIKO POZICIJA (Pozitia copilului / Child’s Pose), rež. Calin Peter Netzerp; 2013
Kažkuo savo realijomis iš kasdienybės ir kokybe panašus į iranišką „Praeitį”, tačiau „Vaiko pozicija” kirto man daug giliau, skaudžiau ir aktualiau.

GLORIJA (Gloria), 2013
Šitą ispanų kiek komišką, tačiau gilią dramą verta žiūrėti vien dėl Glorijos – t.y. Paulina’os García’os, kuri galėtų, matyt, visą laiką vien šokti ir kraipyti savo dažytas lūpas – vis tiek akių neatplėštum, o čia dar ir visa kita aukštumoje.

BJAURUSIS AŠ 2 (Despicable Me 2), 2013
Po pirmos dalies pasidaviau. Tai buvo laukiamiausias metų filmas. Ir nenuvylė. Nuostabus, šarmingas multikas, per kurį nesugebėjau užmigt. Ir mažiems, ir dideliems. Didžiulės išminties nedemonstruoja, tačiau pramoga garantuota.

BEHIND THE CANDELABRA, 2013
Televizijai susuktas prašmatnus Soderbergho filmas apie homoseksualiąją garsiojo pianisto Liberace gyvenimo pusę. Dvi žvaigždės, Matt Damon ir Michael Douglas, veža visą filmą. Dar – grimas, kostiumai ir blizgūs Liberace pasirodymai.

BORGMANAS (Borgman), 2013
Šitas čia pateko iš asmeninės besąlyginės meilės Alex’ui van Warmerdam’ui, tačiau tai nereiškia, kad „Borgmanas” niekam tikęs. Jis netgi labai tikęs. Tik ne visiems.

FRANCES HA (Frances Ha), 2012
Paliečia savo nespalvotu realumu ir siužetiniu laisvumu. Įspūdis lyg stebėtum dokumentinį filmą, kuriame Frances sunkiai sudurdama galus bando prasimušti į šiuolaikinio šokio pasaulį. O labiausiai, matyt, papirko pagrindinės veikėjos entuziazmas, azartas ir optimizmas.

LENKTYNĖS (Rush), 2013
Įtaigi ir gyva dviejų Formulės 1 legendų, Jameso Hunto ir Niki Lauda, konkurencijos rekonstrukcija. Režisūra, vaidyba, montažas, scenarijus – aukštumoje. Tobulas brolis dokumentiniui „Senna”.  Ką veža sportinė tematika gali pačiupinėti ir „42” bei rusišką „Legenda nr.17”.

ŽODŽIŲ SODAS (The Garden of Words / Koto no ha no niwa), 2013
Paskutinis animatoriaus Makoto Shinkai darbas papirko tobulos muzikos ir japoniškos poetiškos romantikos sinteze.

KAPITONAS PHILLIPS (Captain Phillips), 2013
Skeptiškai pradėjau žiūrėti ir, kaip ir tikėjausi, pradžia kiek priminė danų „Užgrobimą”, tačiau amerikiečiai su Greengrassu ir Hanksu priešaky greit užaugino įtampą ir nepaleido iki pat pabaigos. Norisi pridurti, jog gerų filmų aukštumose karaliauja tikrais įvykiais paremti siužetai. Kartais tai išeina į naudą, kartais ne, nes kūrėjai būna įsprausti į faktų rėmus. „Kapitonas Phillips”, kaip ir minėti „Užgrobimas” ar „Rush” dėl tų rėmų kiek stokoja netikėtumo faktorių, bet vis tiek tai lieka juostos, kurias stebėti įdomu tiek menine, tiek pažintine prasme.

THE SPECTACULAR NOW, 2013
Vietomis linksmas, vietomis graudus filmas abiturientams ir kitiems, siekiantiems suprasti, kad dar bus rytojus, kada galima viską pradėti iš naujo. Ir kitaip.

THE WAY WAY BACK, 2013
Lengvai komiška drama, kurioje netrūksta gelmės ir aktualumo paauglių, gyvenančių su vienu iš bandančių kurti naujus santykius, tėvų, tematika. Nesakyčiau, kad mirtinai būtina pamatyti (todėl ir paskutinėje vietoje), tačiau užstrigo juosta savo spalvingumu ir šiluma, tad nepaminėti negalėjau. Juolab tai tikrai nėra blogesnė juosta už tokius žiūroviškus reikalus kaip „About time”, „An Education” ar „(500) Days of Summer”.

Ir kam per maža – už borto liko dar ne vienas pavadinimas, vertas paminėti G, bet dėl vienos ar kitos priežasties nepaminėtas:
2 GINKLAI (2 GUNS), 2013
42, 2013
APGAULĖS MEISTRAI (New You see me), 2013
APIE ARKLIUS IR ŽMONES (Hross í oss / Of Horses and Men), 2013
KRUDŽIAI (The Croods), 2013
LAIKO TILTAS (About time), 2013
LEGENDA NR.17 (Легенда No. 17 / Legend No. 17), 2013
MUD, 2012
PASAULINIS KARAS Z (World war Z), 2013
PRAEITIS (Le passe/ The Past), 2013
TRANSO BŪSENA (Trance), 2013
UŽMIRŠTIEJI (Oblivion), 2013
VISKAS, KĄ DAROM DĖL MEILĖS (Kaikella rakkaudella / Things We Do for Love)