Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

G.eriausi 2013 metų albumai

Albumai, Muzika, ,

Metai muzikos prasme ir esme buvo keistoki. Kažkokių perversmų neužklausyta. Labiau dominavo užsėdimas ant senų, jau girdėtų, pavadinimų. Nauji vardai pakliūdavo į akiratį retai ir greit išnykdavo. Tad ir šitas sąrašas, manau, mažai ką nustebins, bet ne stebinti mes čia susirinkom. Gi svarbu muzika. Verta ausų. Visur. Visada. Ne visur. Ne visada. Ne visiems. Man 2013-aisiais ausys kaito nuo šitų (abėcėlės tvarka):

Arcade Fire – Reflektor (2013)
Šitie suskambo netikėtai glamūriškai ir šventiškai šviežiai. Su daugiau nei įprastai pop‘o. Bet tai nieko baisaus. „Reflektorius”, išmetus kai kuriuos nesusipratimus, kaipo padalijimą į du diskus, du „Untitled”‘us (na, pirmas kompakte neįdėjus pastangų kaip ir nefigūruoja, bet visgi „kam”?), „demo” versiją „Here Comes The Night Time II” ir demonstravimą „mes galime daryti bet ką – jūs vis tiek plosite katučių”, yra labai klausomas darbas. Ypač veža įdomios aranžuotės. Sakyčiau, rimtas susimetimas su James Murphy iš LCD Soundsystem išėjo kanadiečiams į didelę naudą, atnešė gaivumos, kitoniškumo. O „Afterlife”, galima sakyti, tapo metų gabalu – gi tai linksma pati liūdniausia dainuška („When love is gone / Where does it go? / And where do we go?).

httpv://www.youtube.com/watch?v=c0HsdrfksWo

Autre Ne Veut – Anxiety (2013)
Įdomus reikalas. Toks pilnas visko, kad tik spėk gaudyti. Nuo įprastų elektroninių sintezatorinių tembrų iki vos ne miuziklinio gospelo. Vokalinis audinys – labai labai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RpD1mya5h2A

Bibio – Silver Wilkinson (2013)

Blue Hawaii – Untogether (2013)

Chelsea Wolfe – Pain Is Beauty (2013)

Daug skausmo ir daug grožio. Daug. To ir reikia darkwave‘ui.

httpv://www.youtube.com/watch?v=eBozvWakXow

Classixx – Hanging Gardens (2013)
Mažokai šiemet prisukau elektros. Vienas iš prisuktų buvo šis albumas, pagal kurį galima ir trypsėti, ir sėdėti, ir rūkyti. Universalu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=EGvviA69ieI

David Bowie – The Next Day (2013)
Stipriai ir garsiai sugrįžo ufonautas. Yra albume kompozicijų, kurios vis dar lieko pilkokos, bet vis tiek – kitą dieną šis albumas bus vis dar klausomas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=F2nJHVNTHNw

Draco Rosa – Vida (2013)
16-a latinosiškų duetų. Vieni stiprūs, kiti tik stipresni. Nė velnio nesuprantu, ką dainuoja, bet akivaizdu, kad Draco turi ką pasakyti ir žino kaip. Taip klasiškai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=scILl6InlZk

Ejecta – Dominae (2013)
Reikia pripažinti, jog visą žavesį kuria pareverberuotas moteriškės vokalas, kuriam atsispirti neįmanoma.

httpv://www.youtube.com/watch?v=4Lvs4x6nEWg

Emiliana Torrini – Tookah (2013)
Jei nesvetimas polinkis žudytis, padepresuoti ar šiaip gyvenime nesiseka, tai „Tookah” kaip tik tau. Tamsu. Kruvina. Beviltiška. Ir viskas iš intymios gelmės. Tik į ją reikia įsiklausyti ir iššifruoti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RjO8MTeVVGg

Goldfrapp – Tales Of Us (2013)
Ačiū už sugrįžimą iš diskotekų į necivilizuotus kalnus. Kaip buvo „Felt Mountain”, taip ir čia. Ramybė, deivių dainos, branda ir grožis.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-Vnk_j1iKMA

Jim James – Regions Of Light And Sound Of God (2013)

John Grant – Pale Green Ghosts (2013)

Keisto tipo keistas albumas. Toks su nemažai lyg ir ne vietoje pridėliotų „fuckų”, bet tas keistumas daro šitą įrašą išskirtiniu. Fuckinu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=1ZMqw6XP68s

Julia Holter – Loud City Song (2013)
Pirmiausia įsėdo su „This Is a True Heart”, vėliau ir visas ilgagrojis prilipo. Kaip jis tamsoje skamba nerealiai turtingai. Pabandykit.

httpv://www.youtube.com/watch?v=jcA81JKm5Ro

Louise Burns – The Midnight Mass (2013)
Kaip klausydamas Bachelorette įsivaizduoju, jog tai Enya modernesniame amplua, taip Louise Burns paverčiu Belinda Carlisle. Gražu ir jauku, ir pažįstama.

httpv://www.youtube.com/watch?v=TbfSwzGCUJc

Ludovico Einaudi – In A Time Lapse (2013)

Fortepijoninis ambientas. Auksas.

 httpv://www.youtube.com/watch?v=4ImZTkeCHgA

Morcheeba – Head Up High (2013)
Šitas, matyt, mažiausiai vertas būti šitame tope, bet tikrai buvo nemažiausiai sukamas. Be jokių iliuzijų išradinėti naują dviratį padarė chebra paprastą įrašą, kurį klausai ir nejauti, kaip laikas bėga.

httpv://www.youtube.com/watch?v=guqiQuGt7AA

The National – Trouble Will Find Me (2013)
Sunkiai jaukinosi, bet kai prisijaukino, tai prisijaukino. Baritonas. Lyrika. Širdagraužis. Meilė.

httpv://www.youtube.com/watch?v=oM9eNIAutuA

Oneohtrix Point Never – R Plus Seven (2013)
Kasmet tokių įdomių, bet mažai klausomų eksperimentų išlenda ne vienas ir ne du. Pavyzdžiui, Polaris 2013 laimėtojas. Kažkoks ŠMCinis reiškinys. Bet į klausomą reiškinį nepanašu. Šis eksperimentukas geba laviruoti ir turi daug tokių momentų, nuo kurių pasidaro gera. Gaila, kad tie momentai pabarstukais išbarstyti. Atrodo, tuoj tuoj kai įsivažiuos, tai trinktels, bet taip ir neįsivažiuoja. Ir tada vėl iš naujo suki įsibėgėjimus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=lNOMk9d6NI8

Pacific UV – After The Dream You Are Awake (2013)

Rhye – Woman (2013)

Dieviška. Gerą pusmetį sukau ir maniau, kad šitą intymiai suokiančią moterį jau įsimylėjau. Paskui visas iliuzijas sudaužė pažįstamas, mestelėjęs, jog čia šimtaprocentinis vyriškas repertuaras. Buvau gilioje krizėje, širdis plyšo, bet po kurio laiko vėl klausau. Dieviška.

httpv://www.youtube.com/watch?v=dS9jJcVZ_Kk

Shout Out Louds – Optica (2013)

Sigur Rós – Kveikur (2013)

Prieš porą metų sakiau, kad daugiau nei klausysiu, nei minėsiu juos „tobuluoju”, bet yra kaip yra. Šitas „Kveikur” gal ir ne toks brandus kaip buvo klozeto dangtis ar „Ágætis Byrjun”, bet netikėtas perėjimas nuo pasyvios ramybės į aktyvų postroką suskambo šviežiai ir sulindo su visais batais.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Oc6zXSdYXm8

Steve Kilbey and Martin Kennedy – You Are Everything (2013)
Steve Kilbey ir kiti chebrantai iš The Church, rodos, kepa vieną projektą po kito. Tik spėk gaudyti. Dar nenusibodo prieš porą metų išleistas „White Magic”, o šiemet jau turime ir kažkelintą Kilbey solinį albumą „The Idyllist” (baisiai stokojantį vientisumo) ir trečią tandemo, Kilbey ir Kennedy, darbą, kuris vėl įsuka į tokį atmosferinį sūkurį, jog klausant imi jaustis patyręs muzikinę nirvaną. Tiesą sakant, jeigu reikėtų šitą sąrašą „suvietuoti”, tai „You Are Everything” atsidurtų viršūnėje.

http://stevekilbeymartinkennedypresent.bandcamp.com/album/you-are-everything

Vidulgi OoyoO ‎– Officially Pronounced Alive (2013)
Nieko čia naujo. Antras albumas. Pirmasis buvo prieš penkmetį.  Shoegaze’ui, kurio veik nebeklausau, iš šitų korėjėčių negaliu atsispirti.

Way Yes – Tog Pebbles (2013)
Kiek psichodelinis šamaniškas indie rokas su daug efektų ir stilingų nuklydimų į kitus žanrus. Neprimityvu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=-hgXC5Ki47E

 

arbatlaikis [kalėdinis]

Muzika

So wake up the kids,
Put on some tea
Light up the tree,
It’s Christmas day

Iš Neil Diamond „You Make It Feel Like Christmas”

httpv://www.youtube.com/watch?v=VwXCXk6DLiU

Hotel Buenavida – Last Christmas

httpv://www.youtube.com/watch?v=Z8ZR7y2UoqE
George Michael – December Song (I Dreamed Of Christmas)

httpv://www.youtube.com/watch?v=_k_WdR_kN-g
Clint Mansell – Winter Wonderland

httpv://www.youtube.com/watch?v=cse8Bz2ONsI
James Andrews – Christmas in New Orleans

httpv://www.youtube.com/watch?v=Qvyr2i7dcYc
Kenny Neal – Christmas Time In The Country

httpv://www.youtube.com/watch?v=wGDKO59R80I
Shirley Horn – Winter Wonderland

httpv://www.youtube.com/watch?v=1tDTsIInv7c
Neri Per Caso – Jingle Bells

httpv://www.youtube.com/watch?v=zDOpfm9gOEM
Topsy Chapman with Lars Edegran & His Santa Claus Revelers – Have Yourself A Merry Little Christmas

httpv://www.youtube.com/watch?v=UQ9lkMjt3zM
Chuck Berry – Merry Christmas Baby

httpv://www.youtube.com/watch?v=n_sOG1hdk-8
The Band – Christmas Must Be Tonight

httpv://www.youtube.com/watch?v=SW1RNRTKVsg
Sea of Bees – Feliz Navidad

httpv://www.youtube.com/watch?v=e5DlphVvamo
Erika Scherlin – Do They Know It’s Christmas

httpv://www.youtube.com/watch?v=IbLtnE3h-ew
Lisa Hannigan, Richard Hawley, Jarvis Cocker – Silent Night

httpv://www.youtube.com/watch?v=CMFzQhR9dJw
Dido – Christmas Day

httpv://www.youtube.com/watch?v=-q0k1gfRVZs
Eddie Higgins – The Christmas Waltz

httpv://www.youtube.com/watch?v=spTlt33q0TI
Cecilia Dale – Let it snow

 httpv://www.youtube.com/watch?v=_GZ0SqBP2xc
Hans Zimmer – Christmas Surprise

Viskas viename – čia.

[namų kino teatras:] DAUGIAU NEI MEDUS / MORE THAN HONEY (rež. Markus Imhoof, 2012)

Kinas, Namų kino teatras

Manau ne vienam teko girdėti, kad pastaruoju metu bitės masiškai nyksta. Globali katastrofa, kurios mąstą dar anais laikais pabrėžė Einšteinas, išreiškęs mintį, jog be bičių žmonės išgyventų tik ketverius metus. Iš dalies šitą teoriją savo puikiu dokumentiniu darbu, kurį kaip geriausią užsienio šalių filmą Šveicarija bando prastumti ateinantiems Oskarams, imasi pagrįsti šveicaras Markus Imhoof. Nors tai tik dalelė pasakojamos istorijos, iš tiesų „More than Honey” („Daugiau nei medus”) yra nuostabus pažintinis filmas, skirtas įvairiausio amžiaus žiūrovui. Rodė jį ir „Kino pavasaryje”, deja, pamatyti dideliame ekrane nepavyko.

Imhoofas pasakojimą pradeda nuo mažo atokaus Alpių kaimelio, kuriame senas bičių augintojas pasakoja savo ir bičių istoriją. Po truputį, kartu su bičių motinėlėmis, keliaujančiomis laiškais į kitą pasaulio kraštą, bičių pasaulio geografija plečiama ir prieš žiūrovo akis atsiveria medaus rinkėjų pasaulis – platus kaip Žemė ir koncentruotas kaip vienas spiečius. Šitame pasaulyje egzistuoja savi papročiai, dauginimosi būdai, vyksta prisitaikymas prie industrinės aplinkos, kova su plika akimi nematomais priešais ir tai, kurie gviešiasi užvaldyti visą gamtą.

Juostos žinutė lyg ir aiški (žmogus visą gamtą nori perimti savon kapitalistinėn kontrolėn, bet ne į gerą tai, oi ne į gerą, gi net kinai negeba savo kruopščiais pirštukais apdulkinti žydinčių sodų taip produktyviai kaip tai darė bitutės), bet kūrėjai kiek keistokai sudėliojo akcentus, ne visiškai tinkamai sudėliojo siužeto eigą, kas visumoje kiek nubraukia filmo edukacinę vertę.

Tačiau tai tik detalės, kurios nublanksta prieš „More than Honey” vizualią jėgą. Operatoriaus darbas – geriau nėra kur. Kamera landžioja po avilį ir skrieja kartu su vabzdžiu lyg būtų viena iš šeimos darbininkių. Tokių makro vaizdų su gyvomis bitėmis tikrai dar neteko regėti. Fantastiškas reginys visiems kinomanams.

httpv://www.youtube.com/watch?v=2NT05qEJxUk

[namų kino teatras:] LE PRÉNOM (rež. Alexandre de La Patellière, Matthieu Delaporte; 2012)

Kinas, Namų kino teatras

Žaisminga prancūzų komedija, susukta pagal tokio paties pavadinimo nemažo populiarumo susilaukusią pjesę, demonstruoja teatrališką formą. Visa esmė dialoguose, scenarijuje ir aktoriuose. Panašų formatą matėme ir Polanskio „Kivirče”, kuris į pabaigą kiek pabodo, o štai prie „Le prénom” („Vardas”) scenaristai padirbėjo taip, kad kuo tolyn, tuo įdomyn.

Į skaniais marokietiškais patiekalais pagardintą vakarienę renkasi siauras ratas artimųjų – Vincentas, kurio besilaukianti žmona atvyksta vėliau, svečiuojasi seniai vedusios sesers namuose, ten pat įsipaišo ir senas vaikystės draugas. Puiki nuotaika ir šmaikštūs juokeliai netrunka ilgai, nes Vincentas po ilgo spėliojimo atskleidžia būsimam kūdikiui išrinktą vardą. Tada košė ir užverda…

Iš, rodos, menkniekio priskaldomas toks vežimas, kad nuo pat pradžių susilaikyti nekvatojus sudėtinga. Prancūzai, žinoma, nebūtų prancūzais, jeigu neįkištų tik jiems būdingo laisvamaniškumo, savotiško požiūrio į istoriją ir dabartį, sarkazmo bei dramatiškumo, kuris filmo pabaigą persunkia labiau nei komiškumas, bet nuo to nuobodžiau netampa. Toliau skaityti [namų kino teatras:] LE PRÉNOM (rež. Alexandre de La Patellière, Matthieu Delaporte; 2012) →

„KNYGOS IR BIBLIOFILIJOS KULTŪRA: svarstymai ir mintys”

Kultūra (kt.), Literatūra, ,

Knygos turi būti naudojamos, knygai svabiausia ne jos puošnumas, bet jos turinys.

Kiek siaurokam ratui žmonių skirti šie svarstymai ir mintys. Bibliofilams ir šiaip knygų – čia reiktų pabrėžti, kad popierinių – mylėtojams. Tokių gi nedaug. Ir vis mažėja. Ar ne taip?

Pratarmėje rašo: “ši knyga gali būti laikoma pokalbių rinkinio “Bibliofilai apie asmenines bibliotekas” tęsiniu”. Gaila, bet nepavyko rasti minėto rinkinio. Turėtų būti širdžiai mielas. Kaip ir šis – “Knygos ir bibliofilijos kultūra”, kuriame sudėta dešimties, knygomis, knygotyra, bibliofilija užsikrėtusių asmenų pamintijimai “knyginėmis” temomis. Visuma kiek priminė Jean-Claude Carriere ir Umberto Eco pokalbį “Nesitikėkite atsikratyti knygų”, tik mūsojoje knyginė tematika užgriebta ne taip nuosekliai, ne taip plačiai, neišvengta pasikartojimų ar nukrypimų į asmenines pašnekovų problemas.

Knygoje sudėti interviu žmonių, kurių pavardės profesionaliai nesidomintiems bibliofilija, mažai ką sakys. Na, nebent Domo Kauno, kurį pas mus žino ir mėgėjiški knygų mylėtojai. Pavyzdžiui, tokie kaip aš. O štai visi kiti, Janusz Dunin, Friedhilde Krause, Mare Lott, Gintautas Černeckis ir kiti, buvo visai negirdėti. Jų pavardės, greičiausiai, išgaruos vos padėjus knygą į lentyną, bet tai nereiškia, kad pašnekovų mintys buvo nieko vertos. Akademinio mąstymo specialistai, kaip knygoje pristatomi pašnekovai, žodiniuose pasisakymuose geba būti statistiškai nenuobodūs, neakademiškai lengvai suprantami ir net demonstruojantys puikaus humoro jausmą.

Bene, smagiausiai “suėjo” pokalbis su bibliofilu iš Lenkjos, Januszu Duninu, kuris kartais ir pats parašo bei leidžia savo knygas. Viena tokių – “Tualeto knygelė”, kurios subtilus pavadinimas kalba pats už save. Išmintingas, pastabus ir nevengiantis ironijos Duninas porina, jog tualetas yra visai tinkama vieta skaitymui, tik reikia pasirinkti atitinkamą literatūrą, pavyzdžiui, filosofijos ar lengvo humoro žanrą, o geriausiai tokiam reikalui tinka aforizmai. Tad nesibaidykime ir nesidrovėkime skaitymo tualete. Tai “išties šilta ir patogi vietelė”, kai kam vienintelė, kur galima ramiai paskaityti ir pabėgti nuo kompiuterio bei interneto.

Kiek ne savoje vietoje pasirodė vokietės Friedhilde Krause pavirkavimai apie brangų pragyvenimo lygį ir jos, iš bedarbio pašalpos gyvenantį, sūnų.

Pokalbyje su rusu Villi Petrickij aptikau netikėtą žinią, jog 2001-aisiais “Baltos lankos” lietuviškai išleido Richardo de Bury veikalą “Philobiblon, arba apie meilę knygoms”, kuris, manau, turėtų puikuotis kiekvieno knygų graužiko bibliotekos garbingiausioje vietoje.

Kalbinamas Domas Kaunas apie “Philobibloną” paporina detaliau; jo manymu: “virš kiekvienos ir ne tik universiteto bibliotekos durų galėtų būti iškalti R. de Bury žodžiai: Knygos yra mokytojai, kure moko be lazdų ir rykščių, be riksmo ir pykčio, be dovanų ir pinigų. Kada tik ateitum – neslepia, jei suklysti – nemurma, jei nežinai – nesišaipo. O knygos, jūs vienintelės esate dosnios ir laisvos, jūs duodate visiems prašantiems ir išlaisvinate visus ištikimai jus tarnaujančius.”

Negalima nepritarti.

Taip pat į ateities planus įsirašiau dailininko Kazio Varnelio muziejų, kur surinkta nuostabi kolekciją puikiai iliustruotų knygų, tokių, kokių pavydi net užsienio bibliofilai.

Žodžiu, “Knygos ir bibliofilijos kultūra” per dešimties pašnekovų matymą ir patirtį dalijasi knygų ir biblofijos temomis, informacija, kuri naudinga kiekvienam knygų mylėtojui, kuri valgosi skaniai ir su baltu pavydu. Pašnekovai iš Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos pasakoja ne tik apie savus kraštus, bet griebia ir platesnius vandenis. Plauko nuo knygotyros mokslo šaknų iki šių dienų aktualijų, nuo tarptautinių pasiekimų iki politinės valios problemų, nuo bibliofilo paveikslo, jo buitinių rūpesčių iki lietuviškų bibliofilų klubų ir teorinio knygų rojaus.

Puiki, informatyvi, gyva, knyginga knyga.

—–

Informacija apie knygą: Knygos ir bibliofilijos kultūra: svarstymai ir mintys /[sudarė ir redagavo Domas Kaunas]. – Vilnius : Versus aureus, 2005 p. 211.

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, spalis – lapkritis]

Kultūra (kt.), Literatūra

Artėja metas. Dovanėlių ieškojimo (tik beieškodami knygos neužkliūkite už metalo ieškiklių), pakavimo ir gavimo. Knygynų dovanų čekių sumų tikrinimo. Naujų knygų statymo į lentynas. Bandymo išsisukti nuo klausimo, ar jau skaičiau tą, kur gimimo dienos proga vasarą padovanojo. Neskaičiau, mielieji. Ir nežinau, kada skaitysiu. Laukiančių ir prašančių būti skaitomomis eilė netirpsta taip sparčiai, kaip norisi. O leidyklos išmeta vis naujų kozirių, kurie tą eilę vienaip kitaip dar pakoreguoja. Bet nėra tų kozirių tiek daug, jog galva apsisuktų.

Netikėtą staigmeną pateikė “Sofoklis” – išleido seniai į lietuvių kalbą beversto Grahamo Greene’o vieną geresnių romanų “Galybė ir garbė”.

Romano „Galybė ir garbė“ siužetas nuo pirmų puslapių prikausto skaitytojo dėmesį. Veiksmas vyksta Meksikos valstijoje, kurioje po revoliucijos visiškai uždrausta religija. Revoliucinės valdžios leitenantas laiko garbės reikalu pagauti ir viešai sušaudyti paskutinį kunigą. Tačiau ne tik netikėti siužeto vingiai neleidžia padėti knygos į šalį. Svarbiausi romane yra žmonių santykiai, jų išpažįstamos vertybės, pats žmogiškumas. Ką reiškia mylėti žmones, kaip atskirti gerą žmogų nuo niekam tikusio, jei beveik šventasis laiko save baisiu nusidėjėliu, o paskutinis niekšas yra įsitikinęs esąs doras žmogus? Palaipsniui atsiskleidžianti asmenybės vertė skatina mąstyti apie gyvenimą, suteikia jėgų ir vilties.

Grahamas Greene’as (1904–1991) yra vienas žymiausių anglų rašytojų. Jis parašė daugiau kaip dvidešimt romanų, kurių šeši yra išversti į lietuvių kalbą. Pagal jo romanus ir apsakymus sukurta nemažai filmų. Lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas vienas garsiausių rašytojo romanų „Tykusis amerikietis“. Daugiau apie knygą… 

—–

“Gimtasis žodis” pastaruoju metu lepina įvairių rašytojų biografijomis. Akį traukia Ernesto Hemingvėjaus ir Jacko Londono gyvenimų aprašai. Abu turėjo bendrumų – mėgdavo stikliuką. Jacko Londono biografija tikrai verta susipažinimo ir nebūtinai James L. Haley “Vilkas.Jacko Londono gyvenimai”. Pamenu kaip rijau Irvingo Stone’o “Raitas jūreivis” – tai Londono gyvenimas savo margumu tikrai nedaug skyrėsi nuo jo kūrinių turinio, bent paralelių su “Martinu Idenu” tikrai netrūksta. Ir įdomu – kokią rašytojo mirties versiją pateikia Haley – visgi nusižudė ar perdozavo dėl neišmanymo.

Jameso Haley’o knyga – ryškus ir gyvas pasakojimas apie žmogų, kuris po Marko Twaino mirties buvo garsiausias Amerikos rašytojas. Pasak autoriaus, Londonas yra vienas iš neteisingiausiai vertinamų Amerikos literatūros kūrėjų, patyręs iššūkį: rašyti dėl pinigų ar rašyti sau, rizikuoti šlove ar paaukoti atlygį? Kovotojas už ekonominę gerovę ir talentingas rašytojas, prieštaringumų pilna asmenybė – ją atskleisti nelengva užduotis biografui.

Haley’o dėka Londonas prieš mus iškyla su visais savo įsitikinimais ir žmogiškais trūkumais: jis ir austrių piratas, žvejybos patrulio sargybinis, valkata, ruonių medžiotojas, Klondaiko senbuvis, Aliaskos naujakurys, karo korespondentas, ir nuotykių ieškotojas. Jackas tiesiog abiem kojom įšoko į gyvenimą, vyriškai ir drąsiai: ten, kur kiti regėjo vien tik darbą, jis matė romantiką, paslaptingumą ir grožį. Į pasaulį žvelgė svajotojo akimis, buvo justi kone moteriška melancholija ir ilgesingumas, o tuo pat metu ir neįveikiama fizinė jėga.

Daugiau apie knygą…

Kitas girtuoklis, dėl kurio gyvenimo paskutinių minučių mažiau diskutuojama, pristatomas jo draugo A.E.Hotchner‘io knygoje “Tėtušis Hemingvėjus.Draugo atsiminimai”.

Keturiolika metų rašytojas ir knygos autorius buvo artimi bičiuliai. Tarp 1948-ųjų ir 1961-ųjų jiedu keliavo drauge iš Niujorko į Paryžių, važinėjo žiūrėti koridos po visą Ispaniją, žvejojo Kubos vandenyse, medžiojo Aidahe. Keliaudami visą laiką dalijosi mintimis. Rašytojas prisiminė savo vaikystę, ketvirtojo dešimtmečio literatūrinį Paryžių, tikrus įvykius, kuriais grindė savo grožinę kūrybą. Hočneris viską užsirašinėjo.

Jie buvo kartu Venecijoje, Romoje, Šiaurės Amerikoje, Rivjeroje. Taip pat ir minėtame Aidahe, kur 1961 m. Hemingvėjus nusižudė. Šie užrašai – tai prikaustantys dėmesį atsiminimai. Jie papildyti autoriaus įžangos žodžiu ir iliustruoti niekada nespausdintomis nuotraukomis iš jo asmeninės kolekcijos. Tėtušis Hemingvėjus – unikalus ir užburiantis kūrėjo portretas. Daugiau apie knygą…

—–

Ir viskas. Kiek pačiam nepatogu, kad tik tiek tų kozirių tematau, bet yra kaip yra.

ps. Norisi dar pasidžiaugti, jog nutraukusio veiklą “Eridano” palikimą perėmė nauja bendrovė, kuri visgi pritems “Pasaulinės fantastikos aukso fondą” iki gražaus 500-ojo numerio ir bandys įpūsti naujos gyvybės “Eridano” prekės ženklui.

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, rugpjūtis – rugsėjis]

LEON SOMOV & JAZZU „Lees and Seas” [2013]

Albumai, Muzika,

Geras albumas turi būti geras nuo iki. Nežiūrint to, kad kartais kai ką pakartoji keliolika kartų, o kartais praleidi kokį nevykusį intro/outro eksperimentą ar nykiai įkyrų takelį. Nuo tokių takelių bendro skaičiaus ir santykio su norimais kartoti be galo dažniausiai ir priklauso, kaip visumoje vertinu vieną ar kitą įrašą. Pavyzdžiui, čia apkalbamo tandemo albume „Score” neturiu nei vieno gabalo, kurį norisi kartoti, „Updated” kartojamųjų buvo bene trijulė, o štai daryti next nei viename iš minėtų albumų nesinorėjo. Buvo juose visuma. Konkreti, suprantama, plaukianti viena linija. Vienur sudėtingesnė ir įdomesnė, kitur lengvesnė ir harmoningesnė. Dabar gi „Lees and Seas” turi beveidžių, pilkų gabalų, kurie lyg skylės dešroje kelia klausimą „kur lašiniai?”. Tokie nesusipratimai kaip „Bumblebee”, „Think” ir „Where I end You begin” kuo daugiau kartų klausau albumą, tuo labiau erzina. Vienok, trys erzuliai iš keturiolikos lietuviškam albumui nėra daug. Bet kad čia albumas angliškas – tai jau ne taip ir maža. Gerai, kad „Think” ir „Where I end You begin” nukelti į disko pabaigą ir gali būti sėkmingai pamiršti. Bet dar yra ir nemenkų būtinumo klaustukų keliančių „Give me the reason”, Tik tok”, „You give nothing”.

Tiek apie šakneles, kurios gali būti ir nekramtomos, o štai viršūnėlės skleidžiasi gražiai. Tik ar man atmintis šlubuoja, ar ne po „Pretender” pristatymo atlikėjai pasakojo, jog kitas albumas bus toks labiau synthpopinis? Pasakojo, bet nėra čia tokios stilistikos. Na, yra, bet tik tiek, kad ji labiau iškrenta, nei įsipaišo į bendrą meniu. Gi „Lees and Sees” kotas yra: lyriškai ir švelniai, saldžiai ir minkštai, popsiškai ir baladiškai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=xLDzC9JFT6w

You don’t know my name

Albumas klausosi lengvai, bet nestebina ir nesinori kelti Leono ir Jazzu ant aukšto pjedestalo, nes visumoje jie padarė gerų dainų turintį rinkinuką, kuriame vieningos linijos įžvelgti nepavyko. Tokie gitariniai pasunkinimai „Master Blaster”, synthpopiniai išlindimai „Pretender”, „You don’t know my name” ir į vidurį įkištas lietuviškas „Sugalvok norą” tik dar labiau sujaukia visą reikalą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=eiQr0B7JV2c

Lower than the ground

Per albumo pristatymo koncertą porino Jazzu, kad „Lower than the ground”, jos manymu, yra pati geriausia jos su Leonu daina. Galima būtų su ja pasiginčyti, nors albumo atidarymo takelis tikrai skamba stipriai ir skaniai.

Dar kabina akustiška „You and Me” – puikus pavyzdys, kad duetas galėtų pateikti kokybišką akustinį ilgagrojį, kaip ir puikų synthpop albumą, kurios stilistikos minėti takeliai ragaujasi ir kol kas nepabosta. Asmeniškai žavi ir kompiuterizuoto Jazzu vokalo ir minimalaus muzikinio fono lydima „Let me in”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=nSxG3_pQIU0

You and me

Taigi, išskyriau, ką norėjau išskirti. Dar reikia paporinti, kad Jazzu vokalas žavingai Mary J. Blige ir Alicia Keys manieromis atsiskleidžia lėtose baladėse („For V”, „Lower than the ground” ar „You and Me”), tačiau niekaip neįkertu, kodėl albume nėra pritariamųjų vokalų. Albumo gyvas pristatymas akivaizdžiai parodė, kad pritariamieji Jazzu vokalinei plotmei ir visam skambesiui įneša daug papildomų balų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=TxhaUqDH2lM

Pretender

Dar – kur, po velnių, „Tyla”, „Mantaspats”, „Getting nowhere”???

Jazzu minėjo, kad „Lees and Seas” jau penktasis jos ir Leono albumas. Matyt, ketvirtąjį būsiu praleidęs, o jame ir glūdi visas gerumas.

ps. Šaunuoliai, kad nepaliko to budistiško viršelio.

[kaip man atrodė:] THE NATIONAL @ Alexandra Palace, London, 2013-11-14

Muzika,

The National Europoje. Ir ne festivalyje. Kaip neaplankyti? Nors kiek ilgokai teko jaukintis „Trouble Will Find Me”, bet tai kas. The National buvo ir yra mano mylimiausia grupė, kurią reikėjo taip – akis į akį – susitikti savo gyvenime. Dar liko R.E.M. Matyt, nebeliko (o buvo realus šansas, kuris žlugo dėl vieno megztuko istorijos). Ir The Church. Gal kažkada užsuks į senąjį žemyną. Bus galima ramiai numirti.

Bet grįžtam prie nacionalinių vertybių. Du paeiliui vakarai. Du sold-out’ai. Viena komanda su vadu Mattu Berningeriu, kurio baritonas, matyt, yra visas trečdalis The National.

Pradžia: kameros rodo ekranuose kaip jie pajuda scenos link, stoja į savas vietas, bet kolonėlėse dar tebeskamba Sharon Van Etten „Magic Chords„. Taip ir nesupratau, ar čia toks specialus užmanymas, ar tiesiog kažkas nesudirbo, bet įėjimas buvo keistokas. Vienok tuoj dėmesį paėmė Mattas, kuris gyvai su suvelta ševeliūra, akiniais ir ryžtu priminė ir tik iš lovos išverstą poetą, ir Camden Towno turgų, kuriame apstu marškinėlių su Heisenbergu iš „Breaking Bad” (trūko tik srybėlės).

Abiem delnais čiupo už mikrofono ir leidosi svaiginti. Nelabai ta poza kito veik iki pat pabaigos. Galima buvo užsimerkti ir nesmerkti. Leistis nešamam visų tų baladžių, lėtų ir ritiškesnių. Galima buvo niūnuoti. Ar dainuoti. Aplink tai ir tevyko. Melancholiško roko koncertas, kuriame mažai iškeltų rankų ir judesio, bet daug jausmo, vidinės ugnies ir supratimo – vieningo supratimo ir bendrumo tų ištakų, iš kur National semia savo muzikinius ir tekstinius šešėlius.

„Sorrow found me when I was young / Sorrow waited, sorrow won.” 

Tada pirmą kartą perbėgo šiurpuliai.

Gražu buvo stebėti ir girdėti, kaip grifo stuktelėjimu į grindis išgaunamas reikiamas garsas:

Na, visgi čia ne L.C., kad suimtų nuo pirmųjų akordų ir nepaleistų penketą metų. Bet jokių priekaištų: projekcijos, apšvietimas, garsas, atsidavimas melancholijai, baritonas, styginiai, pučiamieji lipo į vienį. Net tos, jau keli albumai pamirštos pykčio iškrovos, per „Abel” ir bisui atliką „Mr. November” (kaip be šios tokį gražų lapkritį) buvo vietoje ir laiku.

Tik kiek dėmesio Mattas publikai gailėjo. Lyg gyvenimo ir koncertų užkankintas (net savo žmoną gimtadienio proga sveikina skiriamas Atlanto), lyg pavargęs nuo rudens, lyg uždaro būdo, lyg nuolatos tokioj būsenoj įsisupęs. Lyg… Nepažįstu aš jo. Nepažinau iki galo. Nei Matto, nei The National. O maniausi perpratęs per tas pusantros valandos. Kur tau.

Priešpaskutinė „Terrible Love” nuo vidurio ėmėsi darytis tokia crazy, kad net nėjo iš karto suvokti, kas vyksta. Ogi vokalinę partiją pradėjęs Mattas staiga nuo scenos dingo, jo rolę perėmė gitaristas Bryce Dessner ir kiti muzikantai, o Baritonas tuo tarpu rodė siaubingą meilę gerbėjams, lipo ant antitvarų ir maudėsi ant fanų rankų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=qXkAzA3wy7E

Ir lyg tokios kulminacijos būtų maža, Mattas grįžo į sceną tam, kad diriguotų miniai pagal Bryce’o puse lūpų šnabždamą akustinę „Vanderlyle Crybaby Geeks”.

Žinot, koks buvo jausmas? Toks, po kurio gali pasakyti „Dėl tokių akimirkų verta gyventi”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=X-wl5_Dd9uY

All the very best of us / String ourselves up for love

httpv://youtu.be/SQubjmmbATE

Daugiau nuotraukų