Senas geras Erikas. Kad senas tai buvo akivaizdu, kad geras – reikėjo labai žvitrios akies ir išlavintos ausies. Ir dar, matyt, mėgti bliuzą ir žinoti iš šitos Claptono bliuzo operos daugiau negu „Wonderful tonight“, „Layla“, „Tears In Heaven“ ir „My Father‘s Eyes“, po kurių kildavo atsakantis triukšmas, rodantis, jog dauguma susirinkusių atėjo dėl vardo, kurį sieja su trim keturiais trokštamais išgirsti šmotais. Todėl visa kita buvo priimta santūriai, ramiai, be išsišokimų. Taip, sakyč, adekvačiai reaguojant į tai, kas vyko scenoje.
Erikas pasisveikinęs su „Hello Old Friend“ nelinko į artimesnius santykius su publika – retai padėkodamas publikai dirbo savo darbą,- kaip senas, vagos negadinantis arklys traukė visą pasirodymą, tačiau jautėsi, kad didelio džiugesio tas atgrojimas jam nebeteikia. Ir jam nė motais, ar publikai patinka, ar ne. Pripažintas gitaristas jau senokai nebebrenda į tekstinę kūrybą, kuri jam neypatingai ir pavykdavo, tad be skrupulų pjaustė koverius pagal J.J. Cale, Robert Johnson, Joe Cocker ar traukė į naują šviesą senus gerus laikus menančius Derek and the Dominos ir Cream gabalus. Beje, tų laikų Claptonas man patinka labiausiai, ypač kai su John Mayall & the Bluesbreakers bei Yardbirds‘ais gitarino ir savo burnai nedavė daug darbo. Ne veltui jo pirštų miklumas kotiruojamas n-tukų viršūnėse, o apie kitas muzikines puse visa gerkle neskalambyjama. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] ERIC CLAPTON @ Kauno „Žalgirio“ arena, 2013-06-04
Gaila, tai ne tas atvejis, kai galėčiau pasakyti, kad „vo, pagaliau turim lietuvišką roką, kurį negėda leisti taip, kad kaimynai girdėtų”. Tiesiog gavome dovanų. Visame materialiame pavidale, tad jaučiame pareigą… ir kaip albumo bukletėlyje deklaruoja patys Skyders, šiandieninio nelaimingo kapitalizmo akivaizdoje ciniškai žvelgiame dovanotui arkliui į dantis.
R a š y t o j a s. Aš rašytojas.
Naujų, dar nematytų gerų knygų sąrašas per tuos du pomuginius mėnesius susidarė ne toks ir ilgas. Pirmiausia, žinoma, knieti pavartyti “kitų knygų” išleistą Jeanette Winterson debiutinį romaną “Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai”. 
Išgirdęs „A New Life” sakiau, kad tai geriausia, ką teko girdėti šiais metais. Tebesakau ir dabar, nors gabalas jau oi kaip nugrotas, tačiau pasileidęs visą pirmąjį Jim James solinį darbą kaskart laukio to „naujo gyvenimo”. Jis įsupa, sėda į smegenis ir nepaleidžia. Bet tai nereiškia, kad albumas „Regions Of Light And Sound Of God” neturi nieko daugiau klausomo. „My Morning Jacket” lyderis ir vienas iš folko monstrų („Monsters of Folk”) ne naujokas muzikos pasaulyje ir lyrikos priemones išmano.
