Pradėsiu nuo „Tamsta” klubo. Jis jau seniai nebetalpina visų norinčiųjų ir kokie baldų stumdymo sprendimai bebūtų daromi, tai suveda į ta patį – t.y. jei neturi rezerve staliuko, prasibrauti prie baro ir užsisakyti gėrimo tampa misija neįmanoma. O prasibrovus gali dingti noras išgerti, nes, belaukiant užsakymais užsikrušusių barmenų dėmesio, išalksti ir norisi jau ne gėralo, o ėdesio. Vienok smagu, kad net stovinčiųjų grūdalynėje skrandžio poreikius patenkina nežinia kokiais būdais pro tarpelius nardančios padavėjos (ačiū, Daiva, už bokalą ir stiklą)
21:30 plius dar kelios minutės ir scenos užuolaidos atsitraukė. Kas vyko toliau be to, kad tris-keturias dainas garso operatorius nesuprato, jog vokalistų mikrofoną reikia iškelti, nes girdisi tik trečdalis dainavimo? Vyko maždaug tai, ką galima buvo arba galima ir dabar pamatyti čia. Deja, Kurak internetuose matęs nebuvau, kaip ir atidžiai klausęs, tik turėjau šiokį tokį įsivaizdavimą iš spaudos antraščių, kaip viskas galėtų vykti. Deja (dar kartą), mano vaizduotė su visais įsivaizdavimais ir lūkesčiais liko pasmerkta. Bent tas troškimas išgirsti ant scenos visą Kurak projekte dalyvaujančių vokalistų trejetą liko neišpildytas. Taigi, kaip viskas vyko? Vokalistai, Karolis Ramoška, Markas Palubenka ir Eglė Sirvydytė, keitė vienas kitą, pagrindinis muzikantas Vygintas Kisevičius sėdėjo užu „obuoliuko”, o šalutiniai muzikoriai rankose laikė gitaras ir mušė būgnais. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] KURAK @ „Tamsta” club, 2013-03-15
Galima nervintis dėl smulkmenų, bet atsitikus didelei nelaimei būtinas orus ramumas.
Šiųmetinių Oskarų laureatas. Labiausiai smogiantis muzikine puse. Ir ne atsitiktinai – gi režisierius ir scenaristas yra žinomos amerikiečių grupės Stellastarr* narys. 
Čia, užbėgant įvykiams už akių, reikia prisipažinti, kad į vakaro pabaigą prietelius, gerai įkalęs ant drąsos, suskėlė tokį bajerį, kad geriau aš patylėčiau su savo nuomone, nes amžinai suknisu gerą įspūdį ir apie koncus sakau, kad buvo šūdas. Dar retoriškai paklausė, ar man koks koncas buvo išvis kada nors zaibys ir kažką apie tai, jog ateity būtų smagu, jog bendrai lankomuose festivaliuose apsiribočiau kempingo teritorija. Aš jį visai suprantu, bet pamintijau, kas gi, jei ne aš, ims ir išrėš visą tiesą ne pagražinant, o pabjaurinant? Neradau tokios asobos, tad tenka vėl imtis pačiam.
Nedulka lentynoje šitų švedų antrasis albumas „Our Ill Wills” (2007), nors po to sekęs 
I wonder how many times you’ve been had
Kiek pavėluotai (tik nominavus septyniems Oskarams, kai visi internetai jau buvo pilni kopijų) mūsų didžiuosius kino ekranus pasiekęs filmas. Nenuspėjo platintojai jo pasaulinės sėkmės, nors Beno Afflecko režisūrinius gebėjimus galėjo įvertinti jau po „Gone Baby Gone” ar „The Town”.