Every night she’d come to me
I’d cook for her, I’d pour her tea
She was in her thirties then
Had made some money, lived with men
(iš Anjani „Half the perfect world”)
Nereali specialios arbatlaikio sesijos foto: Valdas Žilevičius
httpv://www.youtube.com/watch?v=JBldVJnzdnM
Koop feat. Hilde Louise Absjornsen – Strange Love Toliau skaityti arbatlaikis [5]
Tikriausiai tokių vardų kaip Sigur Ros, The XX, Two Door Cinema Club, Crystal Castles pristatinėti nereikia, nors, antra vertus, nėra jie eskaluojami lietuviškuose radijo imtuvuose ir internetuose, tad gal ir verta būtų detalizuoti. Bet, trečia vertus, jau jeigu nežinai Sigur Ros beigi kokių The XX, tai tiek tau tas festivalis ir aktualus. Tad leisiu sau neišsiplėsti, apsistosiu ties asmeniškai traukiančiais akį ir ausį pavadinimais ir taip susidėliosiu sau festivalio maršrutą. Gal bus naudinga ir kitiems.
PENKTADIENIS
Reikia pamatyti: visų pirma – NOAH AND THE WHALE. Angliškas minkštas pop reikalas su šiek tiek folk ir rock, ne kartą minėtas G. Asmeniškai mėgstu grupės muzikavimą pasukus link džiaugsmingesnių natų albume „Last Night On Earth”, kur galima rasti „Tonight’s The Kind Of Night” ir „L.I.F.E.G.O.E.S.O.N.”. Jų lauksiu ir per pasirodymą. O šiaip vyrukai turi visai neblogą naują albumą „Heart Of Nowhere”, kuriame ryškūs styginiai suteikia kolektyvui visai naują atspalvį. Dar yra laiko pamėgti „There Will Come a Time” ar „Heart Of Nowhere”, atliekamą su Anna Calvi, kurios, žinoma ant scenos Salacgrivoje neišvysime. Tačiau skambesys turėtų būti toks: Toliau skaityti Pasiruošimas POSITIVUS 2013
Tobias Lindholm vis tvirčiau leidžia šaknis danų kinematografijoje ir greta scenarijų rašymo T. Vinterberg’ui („Submarino”, „Medžioklė”) pateikia jau antrąjį savo režisuotą filmą. Pirmas buvo „R” (2010) – kieta kriminalinė drama, kurią galėjome pamatyti kažkuriame Lietuvos kino festivalyje, ir kuris buvo režisuotas kartu su Michael Noer.
„A Hijacking” („Užgrobimas”) – jau pilnai solinis Lindholmo darbas, Danijoje sulaukęs aukštesnių kritikų įvertinimų nei kostiuminis Oskarui nominuotas „Karališkas romanas”. Toliau skaityti [namų kino teatras:] A HIJACKING / KAPRINGEN (rež. Tobias Lindholm, 2012)
PES, aka Adam Pesapane, kuria skanius trumpulius iš visko. Į jo patiekalus kaip ingredientai patenka granatos, dolerių banknotai, kazino žetonai, žaidimo kauliukai, kubikas rubikas ir kitos spalvotos, iš pirmo žvilgsnio nevartojamos, gėrybės. Tačiau PES verda iš jų spagečius, gamina salotas ir kitaip džiugina skrandį.
Paskutinysis jo maistelis akims „Fresh Guacamole” tapo trumpiausiu Oskarui nominuotu animaciniu filmuku. Skanaus: Toliau skaityti [kino trumpuliai:] FRESH GUACAMOLE ir kiti skanumynai iš režisieriaus PES
Esmė – ne bandyti laimėti.
Tu privalai laimėti. Antraip kam gyventi?
Šiaip Terry Pratchetto “Tik tu gali išgelbėti žmoniją” subalansuota paaugliškajai auditorijai, bet, kadangi tai Pratchettas, ėmiau ir perskaičiau. Įspūdis liko visai teigiamas. Žinoma, čia ne fentezi ir ne “Disko pasaulis”, tad galima pasigesti šarmingų juokelių ir kurioziškų įvykių. Ir idėja, kai jau pro akis esi praleidęs Orsono Scotto Cardo „Enderio žaidimą“ bei Sergejaus Lukjanenko “Atspindžių labirintą” (taip, taip, šitas pasirodė po “Džonio Maksvelo” trilogijos), neatrodo unikalumu blizganti, tačiau tekstas pateiktas paprastai, neperspaustas su aprašymais ir apmąstymais, vyrauja gyvų dialogų siužetas, kuriam nėra ką prikišti, o ir žygdarbiams įkvepiantis turinys jaunam skaitytojui bus tik į naudą.
Veiksmas vyksta “mūsų” pasaulyje, kuriame dvylikamečiai išgyvena tėvų nesantaikas, darbadieniais lanko mokyklą, o po pamokų laiką leidžia su draugais arba gadina akis ir laikyseną įsispitriję į kompiuterių ekranus. Ne išimtis ir dvylikametis Džonis Maksvelas. Vaikinas įkrinta į žaidimą “Tik tu gali išgelbėti žmoniją”, tiksliau, žaidimo veikėjai, ateiviai, tiesiogine prasme ima persekioti Džonį – šio maldauja išgelbėti jų laivyną. O tai tikrai nenumatyta pagal žaidimo scenarijų… Žodžiu, virtualusis ir tikrasis pasaulis ima Džoniui lietis į vieną. Toliau skaityti TERRY PRATCHETT “Tik tu gali išgelbėti žmoniją”
Esu tikras, kad šito disko nepirksiu, ir klausysiu, matyt, nedažnai, bet šitie amerikiečiai, subitavę garso takelį žaidimui „Scott Pilgrim vs. the World” (2010) toliau stebina gebėjimu iš 8 bitų pagrindo išspausti tokį rezultatą, kad klausymo procesas tampa savotišku nuotykiu. Gerai, kad prieš niolika metų tokio pagaulaus skambesio neturėjo mano tetris, bo būčiau, matyt, iki šiol priklausomas nuo žaidiminių konsolių ir Pac-man’o.
Anamanaguchi nėra grynakraujis chiptune’as – vaikinų ketveriukė turi ir gyvus mušamuosius, ir bosinę beigi elektrines gitaras, tačiau čipsinis užtaisas groja pirmu smuiku ir visiškai neįgrista per visas septyniasdešimt kelias albumo minutes. O kai per „Prom night” netikėtai išgirsti dailų vokalą, tai supranti, kad šita kompiuterinė pieva dar turi daug neišbraidžiotų paunksmių ir neatpažintų gėlelių. Toliau skaityti ANAMANAGUCHI – Endless Fantasy [2013]
Šiemet nunešęs „Oskarą” už geriausią trumpametražį animacinį filmuką.
„Paperman” – juodai baltas, tik raudonomis lūpomis.
Tobulos muzikos. Bežodis, bet tam kalbų nereikia.
Paprastas, lengvas, mielas, paliekantis širdyje šilumą. Toliau skaityti [kino trumpuliai:] PAPERMAN (rež. John Kahrs, 2012)
Taip, kiek keistoka klausytis tekstų apie vieversėlį. Matyt, dėl šios priežasties jaunesniajai auditorijai skirtas miuziklas „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis” iki šiol plačiojoje visuomenėje nesulaukė užtarnauto įvertinimo. Na, kokiam vaikiščiui šiandien, kai aplink tiek transformerių ir barbių, rūpės vieversėlis? Vargu, ar po keliolikos metų užaugusi virtualioji karta skirs vieversį nuo varnėno. Bet šis tekstas ne apie tai, nors ir norėtųsi, kad tėveliai dar 1978-aisiais sukurtą kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio miuziklą pagal amžinatilsio Sigito Gedos eiles pristatytų savo atžaloms ir prisimintų patys. Žiū, ims ir užkabins viena kita įspūdingesnė vieta, kurių šioje plokštelėje tikrai netrūksta, ims ir prikels kas antram kvėpavimui seną įrašą, kuris tikrai nėra menkesnis, nei lietuviška klasika tapusios „Ugnies medžioklė” ar „Velnio nuotaka”.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos šiam, lėlių teatrui parašytam, miuziklui buvo suburtas visas muzikinis žvaigždynas: vieversėlių treles primenančią nuostabią muziką, pagražintą styginiais ir fortepijonu, atliko S.Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam talkino J. Cechanovičiaus gitaros, R. Malinausko bosinė ir A. Jofė mušamieji, o solistams antrino L. Vilkončiaus vadovaujamas vokalinis kvartetas bei V. Miškinio „Ąžuoliuko” choras. Toliau skaityti [sena plokštelė:] MINDAUGAS URBAITIS / SIGITAS GEDA – Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis (1981)